Gyvas dialogas tarp muzikos ir šviesos

Kartais pasitaiko reta proga dalyvauti renginyje, kuris palieka be žado – kai sėdi apimtas nuostabos ir dėkoji likimui, kad atvedė ten, kur gali išgirsti ir pamatyti kažką ypatinga. Tokie renginiai išties reti – kiekvienam iš mūsų juk būdingas savitas skonis ir estetinė pajauta. Spalio 7-ąją turėjau galimybę apsilankyti tokiame išskirtiniame koncerte. Jį Šv. Kotrynos bažnyčioje surengė „Meta Piano Trio“ (smuikininkė Marija Pranskutė, violončelininkas Deividas Dumčius ir pianistė Julija Bagdonavičiūtė) kartu su vienu žinomiausių Lietuvos šviesų dailininkų Arvydu Buinausku („AB Light“).

Tai nebuvo tiesiog koncertas – veikiau audiovizualinė patirtis. Nors muzika sudarė pagrindinę programos dalį, ne mažiau svarbios buvo Buinausko kuriamos šviesų projekcijos. Prieš beveik pusantrų metų toje pačioje bažnyčioje įvyko pirmas bendras „Meta Piano Trio“ ir „AB Light“ projektas. Nors jame dalyvauti neteko, sprendžiant iš archyvinės medžiagos, tąkart buvo pasitelktos įvairios apšvietimo technikos, sustiprinusios muzikinį vyksmą ir išryškinusios atlikėjus. Šįkart greta įspūdingo apšvietimo panaudotos ir ekranų projekcijos. Jau iš scenos vaizdo buvo matyti, kad renginys skirtas ne vien muzikai: atlikėjai sėdėjo tarsi akvariume – juos iš visų keturių pusių supo ekranai. Priekinis ekranas buvo permatomas, tarsi lengvas šviesos tinklas, tad klausytojai galėjo matyti tiek projekcijas, tiek pačius atlikėjus.

Kaip prieš koncertą teigė muzikantai, šiuo renginiu jie siekė pristatyti fortepijoninio trio žanrą nauju formatu. Visose savo programose jie stengiasi, kad klausytojai išgirstų ką nors dar nežinomo, o jau pažįstamą muziką atrastų iš naujo – pritaikytą fortepijoninio trio skambesiui. Šįkart programą sudarė ne tik pasaulyje gerai žinomų kompozitorių Maxo Richterio, Ryuichi Sakamoto, Giyos Kancheli ir Floriano Willeitnerio kūriniai, bet ir lietuvių autorių Vidmanto Bartulio, Andriaus Šiurio bei Ievos Parnarauskaitės muzika.

Džiugu, kad ansamblis pasirinko įvairiaspalvę programą: nuo populiariosios, minimalizmo ir džiazo įkvėptos muzikos iki tango bei kino garso takelių. Tokia stilistinė įvairovė padėjo per visą koncertą išlaikyti dėmesį ir leido klausytojams keliauti tarsi po skirtingas emocines bei stilistines erdves.

Koncerto pradžioje nuskambėjo Richterio „Love Song“, kuris švelniai įtraukė klausytojus (o šiuo atveju ir stebėtojus) į koncerto nuotaiką. Po jo – Šiurio „Tyla? Ne, neteko girdėti“. Tai nepaprastai jautrus, kompozitoriui būdingo „šiurrealizmo“ braižo kūrinys, privertęs publiką sulaikyti kvapą bent jau per pirmą jo dalį. Puikiai suskambėjo ir Parnarauskaitės „Rivers Will Shine Anyway (Sunken Bodies)“, kuriame fortepijoninio trio skambesys derinamas su elektronika. Opuse naudojamos repetityvinės technikos buvo itin pabrėžtos ir sinchronizuotos su vaizdo projekcijomis, todėl kūrinys tapo vienu vizualiai ir emociškai įspūdingiausių vakaro momentų. Įtaigiai ir jautriai nuskambėjo Bartulio „Paskutinis traukinys“, o ypatingą įspūdį padarė Sakartvelo kompozitoriaus Kancheli „Instead of a Tango“ – kupinas išraiškingų emocinių kontrastų, būdingų šio autoriaus stiliui. Koncerto pabaigai pasirinktos lengvesnio, šviesesnio skambesio kompozicijos – Willeitnerio „Principales“ ir „Light“ bei Sakamoto „Aqua“.

Per visą koncertą neapleido mintis, kaip kokybiškai viskas atlikta. Kiekviena frazė ir pauzė bylojo apie beveik aštuonerius metus trunkantį trio narių susigrojimą, darnumą. O bendradarbiavimas su šviesų dailininku koncertą pakėlė į naują lygį. Vaizdo projekcijos dažniausiai buvo minimalistinės, subtilios, neperkrautos, jos tapo savitu muzikos papildymu ir sustiprinimu. „AB Light“ jau ne pirmą kartą rengia projektus Šv. Kotrynos bažnyčioje, tačiau šįkart erdvė buvo išnaudota maksimaliai. Nors ši barokinio stiliaus bažnyčia ir taip pasižymi ypatinga atmosfera, ir net įprastas apšvietimas paverčia ją išskirtine, Buinausko kūrybinė ranka ją tarsi prikėlė naujam gyvenimui. Kulminacinėse kūrinių vietose, pavyzdžiui, Šiurio „Tyla? Ne, neteko girdėti“, savitai apšviestos skulptūros, atrodė, atgijo, tarsi stebėtų publiką ir pačios dalyvautų pasirodyme.

Dar vienas subtilus ir įkvepiantis sprendimas – „slaptas“ koncerto vedėjas Žilvinas Vingelis, kurio girdėjome tik balsą. Šis veikė kaip užkadrinis filmo pasakojimas. Vis dėlto iš pradžių toks konceptas šiek tiek trikdė publiką: po kelių pirmųjų kūrinių daugelis (tarp jų ir aš) nebuvo tikri, kaip elgtis, – ar tarp kūrinių ploti, ar leisti atlikėjams plėtoti programą be jokių trukdžių. Bet kai paslaptingasis balsas galiausiai paklausė publikos: „Ar jūs dar čia?“, salėje nuvilnijo gyva reakcija – klausytojai tarsi pabudo iš muzikos ir šviesų sukeltos transo būsenos ir toliau kiekvieną kūrinį lydėjo ilgi aplodismentai.

Nepaisant kelių nereikšmingų techninių įgarsinimo nesklandumų, koncertas buvo parengtas itin profesionaliai. Be galo malonu stebėti muzika besimėgaujančius atlikėjus, kurių daugelį metų trunkanti bendrystė leidžia jausti jų vieningą muzikinį alsavimą. Sveikinu „Meta Piano Trio“ ir „AB Light“ su dar vienu sėkmingu projektu ir nuoširdžiai raginu šį ar panašų renginį kartoti ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose – o galbūt pristatyti ir užsienyje.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama