Būti <i>queer</i>

Būti queer gali reikšti daug dalykų. Populiariausia žodžio reikšme – būti LGBTQ+ bendruomenės dalimi arba nežinoti (ar nė nenorėti žinoti), kur joje yra tiksli tavo vieta. Tačiau taip pat tai reiškia iškristi iš normatyvaus suvokimo. Žvelgiant į šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją vitriną, queer temą atliepė tiek estetika, tiek didžiųjų klausimų kėlimas ir laužymas, tiek aktyvistinis tonas.

Šiemet „Sirenos“ pasižymėjo ypač plačia klubo programa, kurios svarbiausiu akcentu tapo Queer pop-up programa. Jos metu kultūros komplekse „Sodas 2123“ ir „Menų spaustuvėje“ buvo skaitomi pranešimai, vyko performatyvios paskaitos, diskusijos, o vakarą vainikavo atviro mikrofono ir drag pasirodymų renginiai.

Visą dieną trukusi programa buvo gera proga pasukioti queer gaublį ir paklausti savęs – ką reiškia būti queer? Diena pateikė įvairių atsakymų. Pasak paskaitą apie drag ir lyties įvairovę teatre skaičiusio aktyvisto, drag atlikėjo Frydricho Mirecko, būti queer – tai egzistuoti istorijoje nuo senovės Graikijos iki šių dienų. Pranešėjas išsamiai apžvelgė tarpusavyje besiraizgančias lyties ir drag’o metamorfozes istorijoje, priminė apie amžius egzistavusią teatrinę persirenginėjimo tradiciją – senovės Graikijos, Shakespeare’o ir Viktorijos laikų teatruose moteris vaidinusius vyrus, o Viktorijos laikais – ir moteris, vaidinusias berniukus. Pasak pranešėjo, pirmasis šiuolaikinio drag’o prototipas – vodevilis, nes būtent jame persirengimas ir tampa pasirodymo prasme. Mirecko teigimu, drag Lietuvoje yra kultūrinis importas – kol kas tik randasi nuosavos šio meno atšakos. Pereidamas prie situacijos Lietuvoje apžvalgos pranešėjas nedaugžodžiavo – lyties įvairovei vis dar nėra vietos teatre, itin maža vaidmenų, skirtų translyčiams žmonėms, ypač parašytų kitų translyčių kūrėjų.

Nors apie queer žmonių padėtį Lietuvos teatre Mireckas, kaip minėta, nedaugžodžiavo, šią temą natūraliai išplėtojo po jo prasidėjusi diskusija „Ar teatras yra queer?“, kurioje dažnai su queer temomis dirbantys kūrėjai dalinosi patirtimis, ką reiškia kurti Lietuvos teatre. Deja, diskusijoje vyravo neigiamos patirtys: teatrai, nustojantys bendradarbiauti vos išgirdę žodį queer, pjesių teksto kupiūravimas pašalinant neheteroseksualius veikėjus arba statymas perdėtai šaržuojant, nuolatinė būtinybė ne kalbėti apie tai, kas svarbu, o visų pirma pajuokinti ir lengvai paedukuoti, kad publika atsivertų sceninio darbo pasakojimui. Pasak režisieriaus Nauberto Jasinsko, esminis opozicijos ginklas yra nesikalbėti, tačiau čia pat su kitais diskusijos dalyviais išplėtojamas suvokimas, kad norint kalbėtis su paprastais žmonėmis reikalingos didžiosios scenos, kurias sunku gauti dėl vis dar ryškaus teatrų nusiteikimo prieš queer turinį. Kaip teigia režisierė Greta Štiormer, „į institucijas lengviau nueisi su Ezopo kalba“.

Menininkė, rašytoja Camille Auer performatyvioje paskaitoje „Ruff Knowledge“ („Gaiduko išmanymas“) į buvimą queer žvelgė kaip į buvimą natūralios gamtos dalimi. Atlikėja su žiūrovais dalinosi žiniomis apie paukštį gaiduką, kuris gamtoje turi daugybę lyties raiškos būdų ir gali ją keisti. Pasak Auer, žmonių vertybinės sistemos atsiskleidžia ir jų tyrimuose, tad ir gaidukai tampa viena šio fenomeno aukų – ilgą laiką gaidukų elgesiui aiškinti buvo pasitelkiami heteronormatyvūs aiškinimai, taip patinėlio vaidmenį prisiimančią patelę nurašant kaip tiesiog agresyvią, o homoseksualias tendencijas tarp paukščių – kaip elementarią treniruotę prieš sukuriant „tikrą porą“. Auer juokavo: „Mano pagrindinė žinia, įgauta tyrinėjant gaidukus, yra ta, kad žmonės gali būti transfobiški paukščiui“, tačiau nesunku suprasti, kad gaidukai čia reiškia daug daugiau negu paukštį, ir toji neapykanta, ištrynimas bei normalizavimas, su kuriuo jie susiduria, neapsiriboja vien paukščių pasauliu.

Režisieriams Mei Ann Teo būti queer – tai gyventi su netektimi. Ypač jautrų pranešimą apie savo draugus Dianą „Zaza“ Oh pristatę menininkai papasakojo apie jų gyvenimą ir kūrybinius darbus – Dianos Oh gyvenime menas buvo viskas, ką galima rasti aplink, akcijos ryškios ir traukiančios akį, kuriamos erdvės draugiškos visiems. Pasak Teo, „būti queer menininku fašizmo laikotarpiu – tai būti sielvarte, gedėjime“. Teo Oh prarado dėl savižudybės – šių metų birželio 17 dieną menininkai pasitraukė iš gyvenimo, pralaimėję kovą su bipoliniu sutrikimu. Tačiau Teo nupiešia paveikų ir jautrų šių menininkų portretą – dabar Oh gyvens pranešime dalyvavusių žmonių mintyse. Iš šios paskaitos išsineši svarbų suvokimą, kad buvimas queer, kartais dovanojantis didžius pakilimus ir palaikančią bendruomenę, kol kas nėra atsietas nuo skausmo. Po pranešimo dar ilgai mintyse sukasi Oh žodžiai iš projekto „My H8 letter“ („Mano neapykantos laiškas“): „Norėčiau, jog TV programos duotų man žinoti, kad ne visada būsiu radikalūs mąstytojai.“

Pranešimų programą vainikavo Donnos Marcus Duke performatyvi paskaita „Nobel Prize Lecture in Physiology or Medicine“ („Nobelio premijos paskaita fiziologijos ar medicinos srityje“). Apibūdinimas „vainikavo“ čia kaip niekad pelnytas – Duke į sceną atneša tokią charizmą ir pasitikėjimą savimi, kad iki pat tos nelemtos akimirkos, kai perskaičiau paskaitos aprašymą, šventai tikėjau, jog esame tikrų Nobelio premijos laureatų apvaizdoje. Duke pasakojo apie translytę vengrų mokslininkę Charlotte Bach, kuri plėtojo ypač drąsias evoliucijos idėjas. Pasak Bach, Darwino teorija yra neteisinga: jei „išgyvena tik stipriausi“, o susilaukti palikuonių būtų svarbiausia žmogaus funkcija, žmonijoje nebūtų „nuo normos nukrypstančių“ orientacijų. Bach tikėjo ne tik tuo, kad jos gyvenimo darbai pelnys jai Nobelio premiją, bet ir tuo, kad translyčių žmonių ir neheteroseksualių orientacijų egzistavimas yra pagrindinė  žmonijos išlikimo sąlyga. Duke sukūrė ryškų charizmatiškos, išsilavinusios ir retoriką puikiai įvaldžiusios asmenybės įspūdį, stebėdamas juos jautiesi taip, lyg dalyvautum paskaitoje, kuri akimirkai (arba kol nėra perskaitomas paskaitos aprašymas) kilsteli aukščiau realybės. Kartu Duke trumpam sukuria pasaulį, kuriame su translytiškumu ir neheteroseksualiomis orientacijomis susiję tyrimai yra lygiaverčiai mokslo srityje, gali laimėti prestižines premijas. Duke pasaulyje būti queer – tai būti drąsiam, ekscentriškam ir žaviam.

„Sirenų“ klubo programa parodė, kiek daug įvairių dalykų gali reikšti buvimas queer, kad aprėpti ir patirti šią sąvoką reikia mažų mažiausiai dienos – šią dieną queer pop-up puikiausiai išpildė. Stebint paskaitų programą ne kartą teko susimąstyti, kokie įdomūs ir išsilavinę yra queer kūrėjai ir su kokiu apmaudžiu visuomenės bei sistemos tamsuoliškumu jie susiduria. Nepaisant bendros nuostatos, kad esame pažengę ir tolerantiški, aplink mus vis dar daug neapykantos. Baigiant šį tekstą norisi dar kartą parafrazuoti Dianos Oh mintį, kurioje slypi visa queer bendruomenės viltis: kad jau greitai būti queer nereikš būti radikaliu mąstytoju.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama