Bendrystė be sienų

Gerbiama profesore, kas buvo tas impulsas, inspiravęs prieš 25 metus įsteigti festivalį „Muzika be sienų“? Ir kodėl pasirinktas toks talpios prasmės pavadinimas?

Man teko daug dirbti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose – ir Lietuvoje, ir vėliau užsienyje. Supratau, kad norėčiau tokio renginio, kuriame būtų daug įvairių apdovanojimų, nebūtų nuskriaustų, neįvertintų, kad atsirastų daugiau galimybių bendrauti su publika. Taip gimė idėja sukurti konkursą „Muzika be sienų“. Pavadinimas turi simbolinę reikšmę – nebrėžiame ribų nei apdovanojimams, nei geografijai, nei amžiui. Daugelyje konkursų amžiaus riba baigiasi ties 30 metų, o juk yra daugybė puikių muzikų, kurie šią ribą jau peržengė, bet vis dar nori realizuoti savo artistines idėjas konkurencinėje aplinkoje. Noriu, kad muzikai tobulėtų, liptų į sceną bet kokio amžiaus, nors iki šimto metų. Unikalus pavyzdys – legendinė pianistė Maria Gambaryan, kuri būdama 85-erių mūsų konkurse pelnė „Grand Prix“! Jos interpretacija, tušė dvelkė išskirtine kultūra. Šiemet ji švenčia šimto metų jubiliejų! Pianistė pasakoja, jog būdama 90 metų išėjo iš darbo, kad galėtų visiškai atsiduoti atlikimo veiklai. Ją grojant galima išgirsti jutube, ji puikiai atlieka sudėtingiausius fortepijono šedevrus. Mintinai!

Jauniausių dalyvių amžiaus cenzas nebūtinai nuo septynerių – jeigu atsirastų naujas Mocartas, kodėl jis negalėtų dalyvauti ir penkerių ar šešerių? Yra vaikų, kurie būdami ketverių ar penkerių puikiai valdo instrumentą. Taigi amžiaus ribas praplėtėme į abi puses. Gimė idėja rengti tarptautinį konkursą, kuriame dalyviai būtų nuosekliau skirstomi pagal amžių, o programa laisva – lai atlieka kūrinius, kuriuos labiausiai sekasi groti, visi pelno įvairius apdovanojimus, prizus, o po konkurso gali dalyvauti individualiose žiuri narių pamokose. Taip pat noriu suteikti profesinių žinių dalyvių pedagogams, nes keli žodžiai, pasakyti po konkurso, negali rimtai padėti profesiškai augti.

Kaip susiklostė, kad festivalis rengiamas Druskininkuose?

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose jau vyko įvairūs konkursai ir festivaliai. Pagalvojau apie nuostabų miestą, susijusį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimu, – Druskininkus. Pirmas mano vizitas buvo į Druskininkų muzikos mokyklą, ten tuometė direktorė Antanina Laurenčikienė, atidžiai išklausiusi mano viziją, ją labai palaikė ir renginiui visada suteikdavo visišką paramą. Taip pat dėkoju dabartinei direktorei dailininkei Onutei Olšauskienei, kurios pastangomis muzikos mokykla tapo meno mokykla – susijungė muzika, dailė, choreografija.

Pamaniau, kad būtų patogu, jei renginys vyktų rugpjūčio mėnesį, kai netrukdoma mokymo procesui, o dalyviai, jų mokytojai, tėveliai netgi gali pastiprinti sveikatą puikiose gydyklose.

Dėkoju Druskininkų miesto savivaldybei, kitoms institucijoms, kurios palaiko mūsų renginį, visapusiškai padeda. Sanatorijos, poilsio namai, Druskininkų turizmo centras nuoširdžiai remia kultūrą, yra tikri meno mecenatai. Taip pat esame dėkingi Lietuvos kultūros tarybai, Kultūros ministerijai už rimtą kūrybinių iniciatyvų globą, dėmesį renginiams, ypač reikalingiems mažuose miestuose, nes jie atneša tikrąją, profesionalią kultūrą, propaguoja mūsų kompozitorių kūrybą, padeda iškilti talentingiems muzikams, kurie užsienyje pristato Lietuvą kaip aukštos kultūros šalį.

Kaip konkursas-festivalis tapo tarptautinis? Kas buvo pirmieji užsienio svečiai?

Matyt, „Muzika be sienų“ yra lemtingas pavadinimas, nes dalyvių geografija labai išsiplėtė. Pradžioje dalyvavo mūsų muzikai, dar atvyko iš Latvijos, Ukrainos, Lenkijos, Moldovos, Estijos, vėliau sulaukėme iš Danijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Gruzijos, Kazachstano, Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Honkongo, JAV, Kanados, Kolumbijos, Meksikos. Nemažai dalyvių laimėjo kituose didžiuliuose konkursuose ir dabar koncertuoja visame pasaulyje, baigė studijas prestižinėse mokyklose. Tai mūsų ir užsienio atlikėjai, tokie kaip Daumantas Kirilauskas, Rokas Valuntonis, Neringa Valuntonytė, Paulius Anderssonas, Ignas Maknickas, Mantautas Katinas, Edvinas Minkštimas, Motiejus ir Mykolas Bazarai, Nana Beraja, Anna Geniušienė, Maria Gambaryan, Gustavas Piekutas, Emilis Jensenas, Piotras Pawlakas ir daug kitų. Jie praturtina pasaulį.

Į vertinimo komisiją taip pat stengiuosi kviesti muzikus iš įvairių pasaulio kraštų, kad per jų vedamus seminarus, pranešimus metodinėje konferencijoje, individualias pamokas praturtintume Lietuvos pedagogų akiratį pažangiausia kūrybine patirtimi, kartu svečiams pristatytume ir savo kultūrą, užmegztume bendrystę. Per daugelį renginio metų žiuri dirbo įvairūs iškilūs muzikai, profesoriai Kęstutis Grybauskas, Jurgis Karnavičius, Algirdas Budrys, Petras Kunca, Julius Andrejevas, Birutė Vainiūnaitė, Gražina Ručytė, Ramutė Vaitkevičiūtė, Irena Milkevičiūtė, Petras Vyšniauskas, Dalia Balsytė, Mindaugas Bačkus, aš pati, taip pat Čiurlionio konkurso laureatės Aleksandra Žvirblytė, Guoda Gedvilaitė. Tarp žiuri narių buvo tikrai nemažai užsienio muzikų: Martinas Jepsenas, Anne Oland, Elsebeth Brodersen (Danija), Eleonora Tkach (Ukraina), Aleksandras Ivanovas (Ukraina, Vokietija), Nana Makharadzė (Sakartvelas), Marianne Jacobs (Švedija), Constantinas Giotis (Graikija), Jarosławas Drzewieckis, Barbara Halska, Maria Korecka-Soszkowska (Lenkija), Eugenas Indjicius (Prancūzija), Marcelis Jungas (Vokietija), Ispanijoje gyvenanti Rasa Biveinienė, Nami Ejiri (Japonija), Polina Jampolsky (Izraelis), Dana Ali (Kazachstanas) ir kiti. Labai svarbu, kad žiuri nariai ne tik rengia solinius arba bendrus koncertus miesto muziejuose, sanatorijose, bet ir veda individualias pamokas su visais konkurso dalyviais. Tai didžiulė paskata ir dalyviui, ir mokytojui, kuris klausosi, girdi pastabas, dalyvauja aptarimuose.

Šis daugiaplanis kultūros renginys įvardijamas kaip tarptautinė vasaros akademija. Kuo ji dar išsiplėtė?

„Muzika be sienų“ iš konkurso formato išaugo į vasaros akademiją – šalia pasirodymų vyksta meistriškumo pamokos, seminarai, edukacinės programos, koncertai. Taigi susiformavo lyg simbolinė trejybė – konkursas, edukacinė programa ir festivalis. Visi trys aspektai darniai papildo vienas kitą: konkursas – tai galimybių patikrinimas, edukacija – žinių gilinimas, o koncertai – kūrybinių gebėjimų vystymas. Konkursas plėtėsi: buvo įtraukti pučiamieji, kameriniai ansambliai, vokaliniai kolektyvai, liaudies instrumentai, džiazo atlikėjai. Net bandėme organizuoti vargonininkų konkursą. Laikui bėgant išliko keturios pagrindinės kryptys: fortepijonas, styginiai, įvairūs kameriniai ansambliai ir konkursas su orkestru. Ypatinga reikšmė skiriama pasirodymui su orkestru – nes tai jauniems atlikėjams suteikia nepaprastą kūrybinę patirtį.

Labai įvairi „Muzikos be sienų“ edukacinė programa: nuo individualių pamokų iki įdomių seminarų, kuriuose nagrinėjamos aktualios muzikams temos – įvairių stilių kūrinių interpretacija, technikos tobulinimas, improvizacija, taip pat gilinamasi į atlikėjų psichologijos, fiziologijos aspektus, mokoma pristatyti save šiuolaikinėje visuomenėje.

Unikalu, kad atsirado mėgėjų kategorija. Juk kiek daug baigusiųjų muzikos mokyklas pasirinko kitą profesiją, bet meilė muzikai liko. Sulaukiame gydytojų, inžinierių...

Kilnia misija laikau bendradarbiavimą su muzikai gabiais specialiųjų poreikių žmonėmis. Kai pirmą kartą išgirdau grojant nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą, negalėjau sulaikyti ašarų – taip gražiai jie muzikuoja! Kai Druskininkų miesto aikštėje šis orkestras užgrojo Beethoveno Devintosios finalą, žiuri nariai pakilo į sceną ir visi kartu iš visos širdies giedojome nemirtingąją „Odę džiaugsmui“. 

Kiekvienais metais vyksta ir lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros. Kitąmet planuojame ypatingą dėmesį skirti pianisto ir kompozitoriaus Juliaus Andrejevo kūrybai – sukaks dešimt metų nuo jo mirties. Rengsime jo kūrinių koncertus, pranešimus, steigsime prizus. Jau tradiciškai konkursuose skamba jo „Mini koncertas“ fortepijonui su orkestru, kurį labai mėgsta groti vaikai.

Džiaugiamės smarkiai prasiplėtusiomis galimybėmis padėti laimėtojams žengti į svarbias koncertines sales. Ryškiausių laukia pasirodymai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su ansambliu „Musica humana“, kvartetais, jie gali groti su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Lenkijos, Ukrainos orkestrais, puikiose Lietuvos koncertų salėse (Paliesiaus dvare, „Organum“ ir kt.), įvairiuose festivaliuose, surengti rečitalius Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, JAV.

Taigi „Muzika be sienų“ – ne tik menas, bet ir rūpinimasis Lietuvos jaunimu ir muzikos mokytojais. Nes muzika – ne vien pragyvenimo šaltinis, bet ir dvasinė vertybė, galinti įkvėpti ir praturtinti kiekvieno gyvenimą.

Esate festivalio įkūrėja, nenuilstantis variklis, organizaciniame darbe nepamainoma – pianistė Aleksandra Žvirblytė. Kokie dar žmonės dirba prie festivalio, kas yra jūsų bendraminčiai ir bendradarbiai?

Gera mano komanda, juk esame visuomeninė organizacija, visus metus dirbame be jokio atlyginimo. Dėkoju visiems padėjusiems nuo pat pradžių: mokytojams Gražinai Beleckienei, Vilijai Geležiūtei, Violetai Lipniagovienei, Jolantai Sriubiškytei, Angelei ir Antanui Gedvilams, Aidai Kerbedienei, Janei Tareilienei, doc. Rolandui Aidukui, improvizatoriui Olegui Molokojedovui, dailininkams Alfonsui Šuliauskui, Sauliui Rudzikui, kurie piešė ir dovanojo laureatų bei žiuri narių portretus, didelis edukacinis Viktoro Januškevičiaus – muzikologo, enciklopedisto iš Panevėžio – indėlis. Svariai prisidėjo prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, parašiusi daug straipsnių, sukūrusi net filmą apie mūsų renginį.

Šiemet vyko jubiliejinė 25-oji tarptautinė vasaros akademija. Svarbūs metai ir Druskininkams: Čiurlionio miestas tapo Lietuvos kultūros sostine, o festivalio programa dedikuota Čiurlionio 150-mečio jubiliejui. Festivalio koncertuose grojo „Muzika be sienų“ orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, pasirodė jau ne vienus metus originalias programas pristatantys saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir pianistė Aleksandra Žvirblytė, atlikę „Fantazijas pagal Čiurlionio temas“, skambino vien šiemet dviejų svarbių konkursų laureatas pianistas Paulius Anderssonas ir kiti lietuvių bei užsienio muzikai. Ar rengėtės kažkaip ypatingai pažymėti Čiurlionio metus?

Šie metai tikrai ypatingi – Čiurlionis skambėjo visur! Be jūsų minėtos „Fantazijos pagal Čiurlionio temas“, jo muziką girdėjome visuose mūsų renginiuose. Specialiai koncertams Druskininkuose įžymūs muzikai Nami Ejiri iš Japonijos, Ludmilla Worobec-Witek ir Arturas Jaronas iš Lenkijos parengė savo Čiurlionio muzikos vizijas: skambėjo tiek originalūs kūriniai, tiek transkripcijos smuikui su fortepijonu. Išgirdome Petro Vyšniausko ir Aleksandros Žvirblytės Čiurlionio jubiliejui atnaujintą „Kosminio Čiurlionio“ versiją, projektą pagal Čiurlionio pasakas parengė pianistė Neringa Valuntonytė. Čiurlionis skambėjo ir bažnyčioje vargonais, ir muziejuose, sanatorijose. Specialiais prizais už geriausią Čiurlionio muzikos atlikimą apdovanoti konkurso dalyviai.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu toliau sėkmingai telkti bei edukuoti muzikai neabejingus žmones.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama