Su mirtimi niekas nesibaigia
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Nuolat save „atliekame“. Pateikiame save tokius, kokių, mūsų manymu, reikia tam tikroje situacijoje, tam tikrų žmonių akivaizdoje. Jei nuolat „atliekame“ patys save ir stebime, kaip tai daro kiti, viskas yra turinys (angl. content). Jei tik yra, kas stebi, klausosi, viskas gali būti paverčiama turiniu. Fiktyvi televizijos laidų vedėja nueina taip toli, kad gyvenimo būdo laidoje pateikia savo skyrybų istoriją, buvusio vyro mirtį ir skrodimo užkulisius.
2024 m. Klaipėdos dramos teatre pastatytas režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis „Sugrįžimas“ parodytas šiųmetėje „Sirenų“ festivalio Lietuvos teatro vitrinos programoje („Menų spaustuvė“, Vilnius). Ir suprantu kodėl. Rašytojo Roberto Bolaño apsakymo motyvais kurtam spektakliui kūrybinė komanda ieškojo išskirtinės estetinės formos.
Skaitydamas Bolaño kūrybą kaip šešėlis iš paskos slankioji po viešnamius, barus, seki klajones Europos gatvėmis, susitinki su poetų biografijų pamėklėmis. Nors kai kurie aprašomi epizodai bjaurūs, veikėjų poelgiai siaubingi, erdvės teisti paliekama nedaug, nes emocinis novelių fonas ir taip atsiduoda nuojauta, kad visi jie pasmerkti nuo pat pradžių.
Bet čia apie literatūrą. O Jasinsko „Sugrįžime“ viskas kitaip. Pažįstama gal tik svetimumo aplinkai jausena ir istorija, kuria remtasi. Pasakojimas vystomas taip: vyras miršta naktiniame klube, bet sugrįžta kaip dvasia, vaiduoklis, matantis visa, kas vyksta. Vyro kūnas iš morgo pagrobiamas ir vienai nakčiai nuvežamas garsiam dizaineriui, slepiančiam tamsią nekrofilijos paslaptį. Mirusiojo vėlė tampa juodosios mirties rinkos liudininke, o kūnas – įkaitu.
Į salę įeinančius žiūrovus pasitinka sterilaus baltumo dėžutė su operacinės ryškio apšvietimu. Joje įkurdinti šeši aktoriai, skirtingomis pozomis kaip žaidimo figūrėlės išsidėstę nedidelėje erdvėje. Aktorės Justinos Vanžodytės įkūnijama moteris (Kler) raudonu kostiumėliu ir suveltų plaukų peruku vis gręžiojasi į Džiugo Grinio kuriamą vyrą (Maiklas) nerimo kupinu žvilgsniu. Stilizuotą kimono primenančiu kostiumu vilkintis Rimanto Pelakausko senas vyras (dizaineris) pirštais sukioja ilgus plaukus. Į sieną atsirėmusi Samantos Pinaitytės mergina (Sesilė) su melsva perregimo audinio suknele melancholiškai žvelgia priešais save. Dailininkės Liucijos Kvašytės kostiumai jiems kaip oda. Nedideli judesiai, vis kartojami ryškiai apšviestoje erdvėje, atrodo lyg hiperrealistinė vaizdo instaliacija. Pabėgti nėra kur – jie įstrigę šiame lėlių namelyje. Virš baltosios dėžutės kybančiuose stačiakampiuose ekranuose rodomi vaizdo menininko Martyno Norvaišo kurti personažų profiliai, primenantys hologramas. Jų egzistencija – veikiau realybės šou nei tikras gyvenimas, kur įvaizdis svarbiau nei tikrumas.
Scenografo Tado Černiausko baltų sienų dėžutė – morgo patalpa – funkcionali. Sienose įtaisyti metaliniai stalai, kuriuos aktoriai prireikus ištraukia. Dėžutė įdomi ir tuo, kad sukuria paradoksalią atmosferą – akinančios skaistyklos, bet ir įkalinimo nesibaigiančiame svilime (šviesų dailininkas Dainius Urbonis). Nėra išėjimo ar kulisų, aktorių sąstatas priverstas būti toje pačioje erdvėje, lyg kreida apibrėžtame rate, ir jos linijų neperžengia.
Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika diktuoja nuotaikas. Iš pradžių klubiniai elektroniniai ritmai nukelia į trankų vakarėlį. Aktoriai šoka, kartodami choreografės Ievos Navickaitės individualiai parinktą judesio motyvą, kaip įsisukimą į besikartojančią kasdienę rutiną. Vėliau muzika tampa orientuota ne į lokacijos garsinį apipavidalinimą, bet į jausenas. Sudėlioti garsai byloja apie laukiančią nelaimę, kažką nežinomo, bet baisaus, neišvengiamo. Muzika taktas po takto, kaip būdinga siaubo ar veiksmo filmams, kelia nerimastingumą, sufleruojantį, kad kažkas tuoj nutiks.
„Sugrįžime“ aktoriai gauna išskirtinę užduotį. Čia gyvai jie nekalba, įgarsintas tekstas girdimas per kolonėles. Aktoriai imituoja kalbėjimą, kiekvieną frazę palydėdami išraiškingomis pozomis, rankų gestais, stovėsena. Vis dėlto spektakliui vykstant dalis aktorių šią raišką kartais apleidžia (bent per rugsėjo 25 d. 17 val. rodymą). Iš pradžių stengęsi lūpomis tiksliai suspėti paskui įrašytus savo balsus, kalbėjimą lydėti fiksuota, užtikrinta, egzaltuota, bet dėl to estetiškai patrauklia kūno plastika, galiausiai visa tai pameta. Judesiai išskysta, tikslumas išblaškomas ir dėl to pradinis efektas dingsta.
Fizinių išraiškų tęstinumą palaiko morgo darbuotojas vaidinančios Ieva Navickaitė ir Digna Kulionytė. Bet jų linija kelia klausimų dėl tam tikrų scenų reikalingumo, ypač – joms priskirto kalbos stiliaus. Iš kitos Bolaño novelės „Lalo Kuros priešistorė“ paimtas gabalėlis Jasinsko „Sugrįžime“ paverčiamas išpažintimi apie vaikystę, paženklintą pornoaktorės motinos. Tai – kaip aitresnis teminis priedas prie Dizainerio nekrofilijos akto su negyvą kūną imituojančia savadarbe lėle. Morgo darbuotojų futuristinių / technopop kostiumų ir aukštakulnių erotizuojamą eiseną priimu kaip vyriško žvilgsnio (male gaze) išdidinimą ir pašiepimą, nes jei ne, tuomet kam visa tai? Moters nuvertinimą atskleidžia ir Sesilės apmaudas sakant, kad Maiklas nepažįsta jos tikros, jo atmintyje ji pasirodo tik tylinti arba nesiginčijanti, su viskuo sutinkanti, teištarianti pasyvų „aha“.
Tai, kas uždavė toną įdomiam, į formą orientuotam netipinio siužeto scenos kūriniui, spektakliui įpusėjus subliuško. Sterilioje estetikoje įkurdinti aktoriai nuo keliamų atlikimo užduočių atitrūko. Preciziškumas, ant kurio pamato pastatyta „Sugrįžimo“ estetika, diktavo nepriekaištingą turėjusį tapti atlikimą, tikslingai atrinktas scenas. Atlikimui ir dramaturginei linijai sušlubavus, efekto, deja, nelieka.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
