Nematomos rankos: apie darbą, meną ir vertę

Rugsėjo 11 dieną meno erdvėje „Editorial“ duris atvėrė grupinė paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“. Joje pristatomi tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjų darbai. Įėjus į mažą „Editorial“ erdvę mane sutinka parodos prižiūrėtoja, tardama – „galit prisėsti ant sofos vidury“. Taip ir padarau. Tačiau sofa vadinti kambario viduryje stovintį baldą atrodo neteisinga. Ta išlankstytų poroloninių čiužinių konstrukcija nei forma, nei funkcija neatitinka sofos žadamo komforto. Šalia „sofos“, tarsi svetainės kompozicijoje, kaip pridera, stovi stiklinis staliukas. Jis nusėtas užrašais – svarbiomis tarpukario Kauno meno, kultūros ir visuomenės asmenybių pavardėmis bei svarbiausių kultūrinių centrų pavadinimais. Virš staliuko – Agnės Bagdžiūnaitės tekstas, analizuojantis Petro Kalpoko monumentalią freską „Darbas“ (1938). Jame cituojami paties Kalpoko teiginiai apie kūrėjo dalią: norėdamas iš savo kūrybos uždirbti turi atsisakyti jos dalies, nušlifuoti ją ir padaryti tokią, kokios nori užsakovas. Finansinės sėkmės lydimas menininkas „uždirba daug pinigų, gerai gyvena, bet menui yra žlugęs – kaip žmogus, pardavęs savo sąžinę“. Kalpokas kūrė ir gyveno praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje. Ar daug kas pasikeitė nuo tų laikų?

Parodoje gilinamasi į menininko ir darbo santykį. O Bagdžiūnaitės – vienos iš Meno darbuotojų profesinės sąjungos įkūrėjų – tyrimas apie minėtą Kalpoko freską Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose tampa parodos atspirties tašku. Trys pusnuogiai ir stebėtinai vienodi vyrai raumeningais kūnais iškeltose rankose laiko dantratį. Alegorinė freska šlovina technologinę pažangą ir masinę gamybą, tačiau Kalpokas mums labiau žinomas kaip simbolistinių peizažų autorius. Priimdamas užsakymą sukurti freską, menininkas galėjo gautą uždarbį panaudoti namo statybai Kaune. Vien simbolistinių peizažų tapymas negalėtų užtikrinti tokios prabangos. Kalpokas uždirba vykdydamas užsakymus, panašiai kaip šiuolaikinis menininkas, kuris dažniausiai yra priverstas derinti kūrybą su finansiniais poreikiais.

Mūsų kultūroje apstu mitų apie kenčiantį genijų menininką. Vakaruose vis dar giliai įsišaknijusi nuostata, kad kūrėjų atliekamas darbas – visai ne darbas, o savirealizacija, kuri nepriklauso ekonomikos sričiai. Menininko darbo rezultatas greičiau traktuojamas kaip dieviškojo įkvėpimo padarinys, perlipantis žmogiško suvokimo ribas. Visos valandos, praleistos prie drobės ar projekto, eksperimentuojant, tiriant, tampa nematomos. Ką jau kalbėti apie laiką, praleistą ieškant finansavimo, pildant paraiškas. Menininko darbas suvokiamas arba kaip vien vidinių kūrybinių impulsų padarinys, arba kaip kilni misija, kurią vykdo kūrėjas. Bet kokiu atveju toks darbas nėra laikomas profesiniu, už kurį vertėtų tikėtis adekvataus užmokesčio. Pats menininkas atsiduria tarp dviejų polių: vienoje pusėje jis gamtos apdovanotas genijus, atsidėjęs pašaukimui, kitoje – ekonominės sistemos darbuotojas, kovojantis dėl matomumo, finansavimo ir išlikimo kultūriniame lauke.

Paroda šių dienų kontekste įgauna dar daugiau aktualumo. Kultūros ministro kėdę užėmus „aušriečiui“ Ignotui Adomavičiui kultūros bendruomenė sunerimo. O sunerimti yra dėl ko. Gąsdina ne vien naujojo (ir jau atsistatydinti spėjusio) ministro kompetencijos trūkumas. Po Kultūros ministerijos skėčiu – Lietuvos kultūros taryba, skirianti finansavimą kultūros projektams. Tiek individualūs menininkai, tiek organizacijos, galerijos, muziejai – iš esmės visa kultūros sfera – bent iš dalies remiasi šiuo finansavimu veiklai vykdyti. Perdavus Kultūros ministeriją partijai, propaguojančiai nacionalistines bei populistines vertybes, kyla reali grėsmė, kad kultūros politika gali būti nukreipta ideologiniams tikslams įgyvendinti.

Pakylu nuo „sofos“ apžiūrėti kitų darbų, plėtojančių menininko darbo problematiką. Ant galerijos sienos galime išvysti, kaip atrodė freska. Už minkšto baldo, apėję parodos erdvę dalijančius pakabintus tapetus, matome rumunų kilmės menininko Șerbano Savu tapybos darbą, įsivaizduojantį Kalpoko freskos gamybos procesą. Matome pastolius, smulkias žmonių figūras, pranykstančias monumentalioje freskos kompozicijoje. Šalia – Tomaszo Kobialkos darbai, nagrinėjantys Ponzi greito praturtėjimo schemas. Svarbią vietą parodoje užima Irenos Haiduk kūrinys „Atminties implantas“ (2019–dabar). Pro skylę uždangoje matome fotografiją monitoriaus darbalaukyje iš filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982), vaizduojančią jo veikėją Zhorą, besiilsinčią bute. Uždanga taip pat mus skiria nuo galerijoje dirbančio asmens – parodos prižiūrėtojos. Tačiau joje yra plyšių, pro kuriuos slapta galime ją stebėti. Prižiūrėtoja taip pat tampa parodos dalimi. Esame verčiami nepamiršti nematomo, tačiau visuomet egzistuojančio meno pasaulio darbo. Parodų prižiūrėtojai, salių konsultantai yra neatsiejami nuo bet kurios meno institucijos, tačiau dažnai lieka nepastebimi.

Parodos pavadinime užkoduotas nuovargis – pavargusi lankytoja, pavargę ir menininkai nuo nuolat neįvertinto darbo. Paroda kviečia susimąstyti, kokia yra menininko darbo vertė ir kiek daug nepastebimų procesų veikia tam, kad galėtume išvysti kūrinius parodoje. Ji primena, kad menas – ne vien estetinė patirtis, jis neatsiejamas nuo politinės bei socialinės sferos.

Paroda veikia iki spalio 31 d.

Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama