Atskirkime meną nuo politikos?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
1935 m. Goebbelsas iškilmingoje kalboje Vokietijos kino industrijos atstovams perskaitė savo tekstą-manifestą, kokie turėtų būti kuriami filmai. Tuomet jis aiškino, kad tikrasis meninis kinas turi tapti tiltu tarp valstybės ir tautos bei skatinti piliečius „veikti drauge, ranka rankon“; kinas turi būti nacionalinės dvasios ir etninės tapatybės perteikimo forma – jis turi atspindėti „tikrąjį žmonių gyvenimą“, tiksliau, tokį, kurį apibrėžia valstybė. Regis, Nyderlandų kino režisierius Janas Teunissenas buvo atidžiai išanalizavęs visą manifesto turinį ir jį praktiškai pritaikęs ne tik savo kūryboje, bet ir gyvenime.
Šio kūrėjo profesinės ambicijos ir moraliniai kompromisai tapo vienos epochos atspindžiu. Kas lėmė jo pasirinkimus? Galbūt ambicingiausias projektas, istorinė epopėja „Vilhelmas Oranietis“ („Willem van Oranje“, 1934), turėjusi tapti olandų „Tautos gimimu“, tačiau virtusi skaudžia nesėkme – finansine, estetine ir asmenine? Ne tik atsakymą į šį klausimą, bet ir pamąstymus, kas lemia pripažinimo kainą ir kūrėjo atsakomybę, siūlo Luuko Bouwmano dokumentinis filmas „Propagandistas“ („The Propagandist“). Kodėl ši istorija vis dar svarbi šiandien, kai nacionaliniai mitai ir istorijos perrašymai vėl tampa pavojingu politikos įrankiu? Filmas rodytas „Nepatogaus kino“ festivalyje, tad pakalbinome režisierių, nes, regis, panašių „amatininkų“ kaip Teunissenas tik daugės...
Savo filmu primenate apie liūdnai pagarsėjusį Nyderlandų kino režisierių Janą Teunisseną – žmogų, kuris daug kam arba nežinomas, arba primirštas, tačiau įsirašė į kino istoriją kaip vienas svarbiausių propagandinio kino kūrėjų Antrojo pasaulinio karo metais. Kas motyvavo grąžinti šį veikėją į ekraną?
Man svarbiausia atrodė tai, kad ši istorija buvo labai greitai „pakišta po kilimu“. Teunissenas svarbus, kai kalbama apie Nyderlandų kino istoriją, kartu norėjau parodyti ir tuometes fašistines nuotaikas mūsų šalyje, nes jos niekur nedingo ir šiandien. Manau, tai ypač svarbu dabar, kai istorija tampa labai politizuota, kai kritiški požiūriai perrašomi ir keičiami nacionalistiniais naratyvais. Man tai buvo svarbiausia motyvacija.
Taip pat mane domino klausimas, kas skatina menininką kopti karjeros laiptais kaip propagandinių filmų kūrėją. Kaip jis pats suvokė propagandą? Bet filmas nėra tik apie Teunisseną. Mane traukė ir platesnis klausimas – kokį vaidmenį menininkai atlieka formuojant propagandą, kaip medijos gali būti paverstos poliarizacijos ir destruktyvios politikos ginklu. Man tai atrodo aktualu ir šiandien, kai autoritarinė ir imperialistinė politika vis stipriau reiškiasi daugelyje vietų.
Kas, jūsų nuomone, buvo Teunissenas: oportunistas ar tiesiog žmogus, nuoširdžiai norintis kurti kiną? Juk jis dažnai gyrėsi savo ryšiais su Goebbelsu, Riefenstahl, netgi Himmleriu. Ar matote jį labiau kaip pripažinimo ieškojusį ir savęs nerealizavusį menininką, ar kaip tikrą nacių ideologijos šalininką?
Manau, kad jis buvo ir labai susižavėjęs kinu, ir kartu didelis oportunistas bei karjeristas su nepamatuojamu ego. Aišku, tam tikras oportunizmo lygmuo iš esmės visada egzistuoja, kai kalbama apie kino finansavimą. Tačiau iš 1964 m. interviu su Teunissenu aiškėja, kad jam buvo būdinga nemažai „kasdienių“ rasistinių pažiūrų, kurios turėjo įtakos jo prisirišimui prie nacių ideologijos. Jis pats atsiribojo nuo vokiečių nacių, bet jo šeima, vaikai, atrodo, tapo tikrais nacizmo gerbėjais. Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad labiau už viską jis norėjo būti matomas kaip svarbi figūra. Galiausiai jo talentas labiausiai atsiskleidė kurstant intrigas ir stumdantis alkūnėmis, kad pasiektų savo, o ne kuriant filmus.
Kaip manote, ar Teunisseną galėjo motyvuoti nepasitenkinimas, kad 1933–1934 m. į Nyderlandus iš Vokietijos emigravo daug žydų kilmės profesionalių kino kūrėjų? Baimė ir „asmeninis kerštas“, kad jis gali būti pamirštas olandų kino industrijoje?
Taip, tikrai manau, kad šiame teiginyje yra daug tiesos. Kai po 1933 m. į Nyderlandus atvyko vokiečių emigrantų kino kūrėjų, Teunissenas jau aktyviai kovojo dėl olandų kino kūrėjų teisių dalyvauti visose olandų produkcijose. Tad jis buvo samdomas kaip montažo režisierius. Tai buvo jo pirmoji nacionalistinė, antiimigracinė pozicija. Vėliau dauguma kitų kino kūrėjų, prisidėjusių prie nacių propagandos Nyderlanduose, taip pat teigdavo, kad dėl šių imigrantų jie negalėjo dirbti. Nors tai buvo mitas, nes daugelis jaunų olandų kino kūrėjų kaip tik rado darbo, o kino gamyba buvo labai suaktyvėjusi. Tačiau karo metais būtent vokiečiai, o ne žydai perėmė visų studijų ir vaidybinių filmų gamybą, todėl naujojo olandų kino, kurio Teunissenas tariamai ilgėjosi, pažadas taip ir nebuvo įgyvendintas.
Ar matote „Propagandistą“ kaip filmą, nagrinėjantį „blogio banalumo“ temą? Kitaip tariant, ar laikote Teunisseną Hannah Arendt idėjos pavyzdžiu, ar jis veikiau komplikuoja jos sampratą?
Taip, dažnai galvojau apie Hannah Arendt sąvoką. Ji labai tiksliai apibūdino tą funkcionierių klasę, kuri kilo karjeros laiptais ne todėl, kad būtų buvę itin aršūs, garsiai pasisakantys naciai, bet dėl savo nenoro ar atsisakymo mąstyti. Būtent šis savirefleksijos dėl savo veiksmų ir atsakomybės trūkumas man atrodė labai akivaizdus Teunisseno interviu. Tiek, kad jis tampa beveik tipišku, archetipiniu veikėju, kurį labiausiai vedė nuoskaudos ir asmeninės ambicijos.
Filmas kelia klausimą ir apie ribą tarp propagandos ir dokumentikos. Kur jūs pats brėžtumėte liniją?
Manau, tai padaryti labai sunku. Aktyvistiniai dokumentiniai filmai taip pat gali būti propagandiniai. Jei kuri filmą apie taršą, kurią sukelia naftos kompanija Nigerijoje, yra visiškai pagrįsta siekti įtikinti žmones, kad tai neteisybė. Tačiau kai tikslas yra manipuliuoti žmonėmis, kad jie palaikytų labai nuodingą ir destruktyvią politiką, mobilizuojant emocijas prieš kitus, propaganda tampa labai pavojinga. Gerai sukurta istorija ar mitas gali būti pavojingesni už ginkluotą būrį – fašistai tai žinojo ir tebežino.
Kurdamas šį filmą norėjau perteikti atviresnį požiūrį. Dokumentika nepateikia vienintelės interpretacijos ant lėkštutės. Stengiuosi kurti filmus, kurie būtų įtraukūs, tyrinėjantys ir stebintys, bet ne demagogiški. Vis dėlto neapsimetu, kad tai objektyvu, – tai yra mano interpretacija ir mano filmas apie Teunisseną. Kitas žmogus galėtų sukurti visiškai kitokį filmą.
Ši istorija turi demitologizuojantį efektą – ji meta iššūkį simbolinėms istorijos versijoms. Kaip šiandien matote kino vaidmenį konfrontuojant ar dekonstruojant nacionalinius mitus?
Kinas ir menas gali būti daug kas – abstrakti tapyba gali tapti būdu priešintis dogmatinei politikai. Tad kinas gali atlikti daugybę vaidmenų. Man atrodo, daug kino šiandien yra paremta vien tik dramaturgija ir emocija, taigi galiausiai klausi savęs: gerai, buvau sujaudintas, bet kas iš to? Todėl man patinka filmai, kurie intelektualiai stimuliuoja. Mane labiau domina idėjos nei emocijos. Kadangi populizmas kyla visur, dokumentininkai galėtų pasistengti labiau atsispirti konjunktūrai ir dekonstruoti melus bei klaidingus mitus – tai gali būti labai paveiku.
Kokių minčių norėtumėte sukelti šiuo filmu ne tik žiūrovams, bet ir šiuolaikiniams kino kūrėjams?
Man šis filmas yra tarsi tamsus veidrodis, kuriame pats savęs klausiu, kokius pasirinkimus aš daryčiau ir darau. Kai kurios aplinkybės ir politinės sistemos iš tiesų apdovanoja neetišką elgesį, todėl svarbu sąmoningai pastebėti šiuos mechanizmus, kai jie atsiranda, pavyzdžiui, kad ir reklamoje. Galiausiai mes paliekame pėdsakus to, ką sukuriame ir ką darome, tarsi akmenukus kelyje. Filmas kelia klausimą ir apie ambiciją: kam ji tarnauja, ką pasiekia mūsų projektai ir kas nutinka, kai ambicija tampa žalinga kitiems?
Svarbu kritiškai pažvelgti į savo pačių praeitį. Matome, kaip, veikiant populistinei politikai, kritiškas savęs matymas vis dažniau pakeičiamas simbolinėmis istorijos interpretacijomis. Pakanka pažvelgti į tai, kaip Vokietijos AfD partija („Alternatyva Vokietijai“) vienu metu siekia pamiršti praeitį ir perrašyti ją taip, kad ji tarnautų jų tikslams.
Galiausiai filmas kalba apie universalias temas, tokias kaip atsakomybė: kada nusisukame ir nežiūrime? Kada kiti pradedami demonizuoti? Ir kada mes patys – galbūt net nenorėdami – prie to prisidedame?
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
