Kuriantys kultūrinę ateitį

Tarptautinis Josepho Achrono muzikos festivalis, šiemet jau ketvirtasis, tampa ryškiu Lietuvos rudens muzikiniu įvykiu. Nuo atidarymo koncertų (festivalis vyksta rugsėjo 6 – lapkričio 5 dienomis) Šiauliuose ir Vilniuje iki subtilių kamerinių vakarų kituose Lietuvos regionuose – kiekvienas renginys išsiskiria aukščiausiu atlikimo lygiu, kruopščiai apgalvota programa ir išskirtine akustika pasirinktose erdvėse. Publiką sužavėjo Achrono, Šenderovo, Ravelio, Čiurlionio, Mahlerio ir kitų kūrėjų interpretacijos, organiškai derinusios tradiciją ir modernumą. Pianistų, smuikininkų ir kamerinių ansamblių pasirodymai atskleidė ne tik aukštą techninį meistriškumą, bet ir subtilų stilistinį jautrumą bei kontekstinį suvokimą.

Festivalio meno vadovai Glebas Pyšniakas ir Dalia Dėdinskaitė, partneriai ir globėjai pelnytai verti pagyrų už profesionalumą, precizišką logistiką bei gebėjimą sukurti išskirtinę meninę nuotaiką, kai susilieja akademinė muzika, istorinis paveldas ir šiuolaikinės interpretacijos. Festivalis ne tik primena apie Achrono, kaip žydų muzikinio modernizmo pradininko, reikšmę, bet ir atskleidžia jo kūrinių daugiasluoksniškumą šiandienos kontekste. Įvairiapusė programa, apimanti kamerinės, orkestrinės ir vokalinės muzikos koncertus, subūrė tiek Lietuvos, tiek tarptautinius atlikėjus.

Ypatingas dėmesys, žinoma, skiriamas atidarymo koncertui. Rugsėjo 6 d. Šiaulių Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje įvykusi festivalio pradžia (koncertas kitą vakarą pakartotas Vilniaus choralinėje sinagogoje) tapo išskirtiniu įvykiu. Grojo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), dirigavo taivanietis Ching-Ming Lu. Koncerto dramaturgija klausytoją vedė per vis platėjančias emocines erdves – nuo kontempliatyvios ramybės iki orkestrinės šviesos proveržio. Vakaro pradžioje suskambęs Maxo Brucho „Kol Nidrei“ violončelei ir styginių orkestrui nubrėžė gilią emocinę liniją – tai tarsi tylus maldos šauksmas, kuriame solistas Mindaugas Bačkus su ypatingu vidiniu susikaupimu išgavo kone balsu kalbančią instrumento frazuotę, alsavo vidiniu orumu, emociniu tankiu ir neperspausta ekspresija. Tai buvo ne efektingas demonstravimas, o brandi, išjausta meditacija, kurioje kiekviena nata turėjo vidinį svorį.

Anatolijaus Šenderovo Koncertas smuikui ir kameriniam orkestrui gerokai pakeitė koncerto energiją: ritmiškai pulsuojantis, emocionaliai koncentruotas kūrinys tapo šiuolaikišku atsaku į tautinę ir asmeninę tapatybę. Smuikininkė Dalia Dėdinskaitė meistriškai įkūnijo šio kūrinio dualumą – dramatiškumą ir trapumą, instinktyvią ekspresiją ir struktūrinį tikslumą. Solistės smuiko linijos skambėjo it lengvas šampanas – elegantiškos, bet su aiškiu charakteriu, švelniai gėlėtos, tačiau turinčios netikėtą vidinę įtampą ir ilgai išliekantį poskonį. Ji gebėjo išlaikyti precizišką pusiausvyrą tarp aistros ir kontrolės, leidžiant muzikai alsuoti laisvai, bet kryptingai – tarsi muzikinė mintis būtų ne atliekama, o išgyvenama.

Abu solistai partitūrų turinį įprasmino kaip asmeninį bei kultūrinį naratyvą, rezonavusį su viso vakaro atmosfera. Sodrų solistų pasirodymą subtiliai ir organiškai papildė dar du esminiai balsai – Pavelas Giunteris ir Simona Zajančauskaitė, kurių pasirodymai, nors ir epizodiniai, buvo reikšmingi bei itin paveikūs. Giunterio perkusija Šenderovo koncerte buvo ne foninis efektas, o dramaturginė ašis, aplink kurią pulsavo muzikinė įtampa. Jo meistriškumas, išgryninta artikuliacija ir intuityvus pojūtis, kada įsiterpti, o kada patylėti, atskleidė scenos patirtį, kai kiekvienas garsas ne šiaip išgaunamas – jis kalba. Zajančauskaitės fortepijono partija, kita vertus, veikė tarsi tikslaus laikrodžio mechanizmas – nepriekaištingai subalansuota, ritmiškai aiški, bet tuo pat metu alsuojanti muzikalumu. Jos skambesys suteikė harmoninį pamatą ir tembrinę šviesą, subtiliai palaikydamas smuiko ir orkestro linijas.

Trečiasis programos akcentas – Josepho Achrono „Lopšinė“ – nuskambėjo kaip elegiška styginių meditacija, jautriai interpretuota orkestro bei Bačkaus ir Dėdinskaitės dueto, leidžianti patirti vidinę tylą ir istorinės atminties švelnų aidą. Koncertą vainikavo Felixo Mendelssohno „Vasarvidžio nakties sapno“ siuita, kuri tarsi išlaisvino susikaupusį emocinį krūvį – jos žaisminga faktūra, skaidrios orkestrinės spalvos ir teatrinis lengvumas suteikė vakarui pakilumo, lyg šviesos blyksnį po ilgos vidinės kelionės. Tokia kūrinių seka organiškai atliepė atidarymo koncerto temą „Tarp tylos ir šviesos“ bei subtiliai nubrėžė emocinį kelią, kviečiantį įsigilinti į muzikos prasminius klodus.

Sudėtingą ir stilių požiūriu margą programą organiškai sujungė dirigentas Ching-Ming Lu, jo muzikinė laikysena nuo pat pirmųjų taktų alsavo vidine ramybe, intelektiniu aiškumu ir pagarba kiekvienam kūriniui. Tai dirigentas, gebantis jautriai įsigilinti į skirtingų epochų muzikinius kodus, atpažinti jų struktūrinę logiką, bet kartu išlaikyti gyvą, aktualų muzikinį impulsą. Tokia muzikinė inteligencija Klaipėdos kamerinio orkestro skambesį pakylėjo į ypatingą, meniškai nepriekaišting lygmenį.

Beje, šiuo metu Klaipėdos kamerinis orkestras yra tapęs vienu iš Lietuvos muzikos scenos lyderių, ir šis spindesys – meno vadovo Mindaugo Bačkaus techninio meistriškumo bei intelektinio įdirbio vaisius. Jo vizija ir preciziškas darbas stipriai jaučiamas orkestro skambesyje, todėl su dideliu nekantrumu verčia laukti kiekvieno kolektyvo koncerto, nes kiekvienas pasirodymas yra gyvas ir emocingas meninis įvykis.  

Festivalis jau paplito po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Išskirti ryškesnius koncertus gana sunku, nes visa festivalio programa skleidžia aukštą meistrystę ir prasmingą turinį. Su susižavėjusia publika Šiauliuose, Joniškėlyje, Kėdainiuose, Alytuje, Seinuose, Joniškyje, Žagarėje, Salantuose bei Vilniaus choralinėje sinagogoje savo muzika dalinosi Dalia Dėdinskaitė, Glebas Pyšniakas, Rikke Sandberg, Peteris Erikssonas, Rokas Zubovas, Paulius Anderssonas, Tadas Motiečius, Justas Šervenikas, Johanas Randvere, Emilija Latėnaitė ir kiti.

Dar laukia ne mažiau intriguojančių renginių – „Hommage à Achron“, „Duettissimo“ bei uždarymo koncertas lapkričio 5 dieną, kuriame skambės Maurice’o Ravelio, Arvo Pärto ir Johno Tavenerio kūriniai. Tai puiki proga išgirsti tarptautinius atlikėjus ir patirti muziką, susiejančią skirtingas epochas bei kultūrinius kontekstus. Nepraleiskite artėjančių koncertų – šis festivalis ne tik pagerbia praeitį, bet ir kuria šiuolaikinės muzikos kultūros ateitį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama