Tapatybių žaidimai

Ryte Garis Džonsonas (Glen Powell) dėsto filosofiją ir psichologiją Naujojo Orleano universitete, popiet instaliuoja kameras ir pasiklausymo įrangą policininkams. Garis yra namisėda, turi du katinus, mėgsta skaityti knygas ir lesinti paukščius. Jis patenkintas gyvenimu. Garis – Richardo Linklaterio filmo „Hit Man“ (LNK, 11 d. 21.30) veikėjas, o Linklateris – iš tų režisierių, kurie mėgsta drumsti žiūrovų lūkesčius. Todėl Gariui teks apsimesti samdomu žudiku, laukti voko su pinigais ir t.t. Tada paaiškės, kad namisėda gali būti itin veiklus, ypač jei moka keisti išorę, nes juk reikia prisitaikyti prie klientų poreikių ir būdo. Juokingiausia, kad „Hit Man“ paremtas tikra istorija.

Linklateris kuria filmus intelektualams ir jiems prijaučiantiems, todėl ir „Hit Man“ neapsieis be gausių užuominų. Gario asmenybė pasidalys į tris – nuobodaus dėstytojo, moralės sargo ir serijinio žudiko. Taip režisierius rodo Freudo id, ego ir superego, išdėliotus pagal veikėjo asmeninę, profesinę ir socialinę situacijas. Linklateris nepamiršta ir Guy Debord’o „Spektaklio visuomenės“ tezių, ir diskusijos apie sugebėjimą keisti tapatybę, bet visa tai paaiškina suprantamai ir prieinamai. Kam jam to reikia? Gal nori parodyti, kad tarp racionalaus psichologinių procesų supratimo ir gebėjimo daryti iš to išvadas plyti didelė erdvė. Todėl gali pamiršti ne tik kas esi, bet ir kuo privalai būti.

Davido Ayerio filmo „Bitininkas“ (LNK, šįvakar, 10 d., 21 val.) veikėjui, kurį suvaidino Jasonas Stathamas, tokių klausimų nekyla. Jis slaptos organizacijos „Bitininkai“ bendradarbis, tapęs pensininku. Kažkada jis buvo pats efektyviausias agentas, tai yra žudikas, bet dabar provincijoje ramiai užsiima bitėmis. Žinoma, kol neįvyks žiaurus nusikaltimas. Girdėtas siužetas? Bet tam ir rodomi savaitgalio filmai, kad nereikėtų galvoti, nes kai reginys kupinas atrakcijų lyg karnavalas, kartais pavyksta susitaikyti ir su savo tapatybe.

Pasiilgusius vesternų turėtų sudominti Scotto Cooperio „Priešai“ (LRT, 11 d. 22.45), nors tai ir žanrą, ir istoriją persvarstantis filmas. Jis nukels į 1892-uosius. Kavalerijos kapitonas Džozefas Blokeris (Christian Bale) ir Geltonasis Erelis (Wes Studi) – mirtini priešai. Tačiau jie bus priversti kartu leistis į pavojingą kelionę, nes indėnų vadas sunkiai serga ir Blokeris gauna įsakymą pristatyti jį į Montaną. Kelias veda per žemes, kur gyvena priešiškos gentys, slepiasi pabėgę nusikaltėliai ir kiekviename žingsnyje tyko mirtis. Netrukus keliautojai sutiks Rozali (Rosamunde Pike) – komančai jos akyse nužudė vaikus. Tarp šių trijų personažų užsimegs ypatingas ryšys, nes kiekvieną jų formavo kančia, prievarta ir praradimai. Veikėjai persmelkti įtarimų ir pykčio, bet „Priešai“ įrodo, kad senamadiškomis laikytos atleidimo ir atpirkimo temos kartais dar gali jaudinti.

François Ozono filmas „Kai ateina ruduo“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) neatsitiktinai prasideda bažnyčioje. Pensininkė Mišelė (Hélène Vincent) įsiklauso į Evangelijos žodžius apie Mariją Magdalietę, kuri plauna Jėzui Kristui kojas. Šis fragmentas bus Ozono pasakojamos istorijos supratimo raktas. Kita vertus, „Kai ateina ruduo“ – tai jautrus senatvės, kai suvedamos gyvenimo sąskaitos, prisimenamos klaidos ir taisomi šeimos santykiai, portretas. Žinoma, Ozonas mėgsta įpinti į pasakojimą paslapčių bei netikėtų siužeto posūkių ar net nusikaltimų, bet „Kai ateina ruduo“, sakyčiau, raminantis ir sutaikantis su savimi filmas, gal net optimistinis.

Veiksmas nukelia į Burgundijos miestuką, kuriame viena gyvena Mišelė. Jos geriausia draugė yra Mari Klod (Josiane Balasko).Jos kartu vaikšto po mišką, grybauja, kalbasi gurkšnodamos vyną. Kartą pagrindinę veikėją aplanko duktė Valeri (Ludivine Sagnier) su anūku, iš kalėjimo grįžta Mari Klod sūnus Vensanas (Pierre Lottin), kuriam Mišelė siūlo prižiūrėti sodą. Penkių personažų santykiai netikėtai pradės jauktis, kils konfliktai, tragedijos ir rasis naujos pradžios galimybė.

Ozono filmuose veidai, vietos ir situacijos visada atrodo gerai žinomos, bet filmo „Kai ateina ruduo“ režisierius gal pirmą kartą tiek daug erdvės skiria pagyvenusiai moteriai. Jis nei idealizuoja, nei juodina senatvę, greičiau skatina susitaikyti su branda, kai svarbiau atleisti, rūpintis šeima ir psichikos komfortu.

Maryam Touzani „Žydrasis kaftanas“ (LRT Plius, šįvakar, 10 d., 21.30) taip pat apie susitaikymą su savimi ir su gyvenimu. Jo herojai Mina ir Halimas jau daug metų gyvena kartu ir yra įkūrę siuvyklėlę nedideliame Maroko mieste. Halimas turi ypatingą talentą – jo siūti ir siuvinėti kaftanai tokie paklausūs, kad prireiks padėjėjo. Todėl įdarbinamas Jusefas, kuriam darbas pas meistrą – didelis šansas. Stebėti, kaip dirba Halimas, Jusefui yra ir galimybė tobulinti savo sugebėjimus, ir nuolankumo bei kantrybės mokykla. Vyrai kuo toliau, tuo labiau pradeda pasitikėti vienas kitu, juos ima sieti ryšys, kurio negali nepastebėti Mina.

Davido Lyncho retrospektyva tęsiasi, šįvakar (10 d. 23.30) LRT Plius primins „Mėlyną aksomą“ (1986). Sugrįžęs į gimtąjį miestelį filmo veikėjas Džefris (Kyle MacLachlan) žolėje randa nupjautą žmogaus ausį ir pradeda savo tyrimą. Jis sutinka naktinio klubo dainininkę (Isabella Rossellini), Denniso Hopperio niekšą, regis, mokantį tik vieną ir tą patį necenzūrinį žodį, susiduria su įvairiomis gyvenimo keistenybėmis.

„Mėlynas  aksomas“ man yra Lyncho stiliaus grynuolis. Būtent šiame filme atsirado tai, kas svarbiausia režisieriaus kine: specifinė sapno (fantazijos, vizijos...) atmosfera, ironiška pasakojimo intonacija ir viską persmelkiantis dviprasmiškumas, nes Lyncho filmuose niekas nėra tai, kas atrodo. Pasakojimas, atsirandąs iš ausies ir atgal į ją sugrįžtantis, gal yra tik jaunojo Džefrio fantazija, pirmąkart pajutus mirties kvėpavimą prie sergančio tėvo lovos. Bet į klausimą, kur prasideda ir kur baigiasi ši fantazija, Lynchas nesirengia atsakyti. Jis mikliai slepia bet kokias užuominas, kurios leistų vienprasmiškai paaiškinti filmą, bet iš laiko distancijos jau aišku: „Mėlynu aksomu“ prasideda kinas, kuriam paprastai įrodoma tiesa nebesvarbi. Svarbiau tai, kas slypi po ja.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama