Džiaukimės greta mūsų gyvenančiais talentais
7 meno dienos
Turinį įkėlė
65-ojo Lietuvos kamerinio orkestro koncertų sezono atidarymo šventėje spalio 4 d. nemažas būrys violončelininkų laukė anksčiau skelbto svečio iš Italijos Giovanni Sollimos. Pakeista programa rodė, kad solistas neatvyko. Nors koncerto vedėja apie tai publikos neinformavo ir neatsiprašė. Ji prakalbo apie kultūros žmonių vienybę, kultūros visuomenės avangardo drąsą. Pakvietė sekmadienį vienytis skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrai“.
Koncerte skambėjo italų smuiko meistrų muzika. Buvo įdomu pajusti smuiko meno epochų kaitą: baroko stilistiką įprasmino Antonio Vivaldi Koncertas styginiams g-moll, Koncertas smuikui, styginiams ir basso continuo a-moll. XVIII a. – Luigi Boccherini Šeštoji simfonija d-moll, XIX a. – Noccolò Paganini Penktasis Koncertas smuikui a-moll (Tomo Petrikio aranžuotė).
Nors nemaža dalis Vivaldi kūrinių buvo išspausdinta jam gyvam esant, daugiausia Amsterdamo spaustuvininko Estienne’o Roger, išliko tik keli šių leidimų egzemplioriai, kurie yra bibliotekose ir privačiose kolekcijose, žinomi tik muzikologams ir mokslininkams. Įdomu tai, kad neišliko ir Vivaldi darbo vieta, senovinė Venecijos Ospedale della Pietà bažnyčia.
Neaiškus buvo ir Vivaldi kūrinių likimas. Tik 1936 m. tėvų saleziečių valdoma mokykla Pjemonte savo archyvuose aptiko daug senų tomų. Juos Turino bibliotekoje įvertino universiteto muzikos istorijos profesorius dr. Alberto Gentili. Atidaręs dėžes pamatė Vivaldi kūrinių autografus. Tolesnis tyrimas atskleidė, kad kolekciją surinko Austrijos ambasadorius Venecijoje ir aktyvus Glucko globėjas, Genujos grafas Giacomo Durazzo XVIII amžiuje. Vivaldi kūryba tarsi užprogramavo grojimo smuiku technikos vystymosi būdus, įprasmino baroko muzikos stilistiką.
Koncerte klausantis Vivaldi kūrinių džiugino prasminga minties logika gražioje smuikų kantilenoje, subalansuota dinaminių kontrastų partitūra. Kaip ir visame koncerte, stebino puikūs grupių unisonai. Labai greiti finalų tempai ne visuomet yra meistrystės rodiklis. Tačiau šiuokart, pajungti konkrečiai ekspresijai reikšti kontrastingus meninius įvaizdžius kuriančiose dalyse, tempai buvo raiškūs ir pateisinami (virtuoziškai groti išlaikant ramybę, neskubant – taip pat meistrystė).
Boccherini Simfonijoje atsiskleidė epochos dvasia. Styginių ansamblį papildė ir ryškiai groję pūtikai. Iš dirigavusio Krylovo norėjosi prašyti geresnės pūtikų ir styginių dinaminės pusiausvyros.
Paganini Penktasis koncertas, pergyvenęs įvairias instrumentuotės versijas, šį kartą skambėjo kameriniam orkestrui aranžuotas Tomo Petrikio. Pasiklausiau Krylovo atlikto Koncerto įrašo su Fabio Luisi diriguojamu „La Scala“ orkestru. Ten daugiau akademiškumo, lyrikos. Šį kartą kūrinys skambėjo ekspresyviau, žavėjo pajausta audringa muzikos prigimtis, pagavi ekspresija. Stebino puikus intonavimas aukštame registre, ekspresyvios kantilenos. Smuikininkas žaidė flažoletais, laidė bravūras, kūrė fantastišką „velniškojo smuikininko“ fejeriją. Ją tarsi pratęsė bisui pagrodamas „La Campanella“ (netgi skambant silpnučiam varpeliui).
Manyčiau, kad klausytojai neatvykusio svečio nepasigedo: griežė puikus smuikininkas virtuozas – Krylovas, kiekvienu pasirodymu gebantis kuo nors nustebinti.
***
Mažojoje salėje spalio 5 d., Nacionalinei filharmonijai bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru, kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus 120-mečiui skirtą koncertą surengė Kaune reziduojantis tarptautinių konkursų laureatas, pianistas iš Japonijos Yusuke Ishii. Tyliai, mūvėdamas tik kojinaites, jis tarsi įskridoį sceną. Tokia reikalinga mums šiandien tylos praktika, padedanti intensyviau išgyventi patirtis visuomenėje, susikaupusius įtūžius, patirti daugiau gyvenimo džiaugsmo. Retas atlikėjas taip brangina keletą visiškos tylos minučių. Ir susikaupusių klausytojų tyloje gimsta muzika.
Yusuke puikiai kalba lietuviškai. Gražiai, švelniu balsu klausytojams pristatė popietės programą.
Gal reikia daugiau plėtoti bendradarbiavimą tarp muzikos institucijų? Lietuva įdomi pasauliui. Juk Ishii kompozicijos studijas baigė Tokijuje, Paryžiuje. Ten susipažino su klasikinės muzikos tradicijomis ir šiuolaikinės muzikos atlikimo menu. Studijavo fortepijoną, akompanimentą, daug kitų muzikinių dalykų. Ten pradėjo gilintis į šiuolaikinės muzikos atlikimą, laimėjo prizų konkursuose. O grįžo į Lietuvą...
Pasirodo, susipažinti su Lietuva paskatino sesuo. Ji pakvietė keliauti per Baltijos šalis. Lietuva muzikui padarė įspūdį. Tuo metu dar nežinojo, kad greitai susidomės lietuvių kompozitoriais. „Labiausiai sudomino tarpukario Lietuvos avangardinė muzika. Kadangi beveik visi tarpukario muzikantai Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Ameriką, pamaniau, kad būtų visai įdomu šį reiškinį patyrinėti išsamiau, kartu tiriant ir lietuvių modernizmo raidą išeivijoje. Mane sudomino muzikos pažanga. Tarpukaris yra dinamiškas laikmetis. Prancūzijoje susirinko visokių avangardistų muzikantų, dailininkų ir kitų sričių menininkų. Avangardistais laikomi lietuvių kompozitoriai Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas, įsisavinę tuometes Vakarų Europos naujoves, savo kūrybos modernumu XX a. 3–4-iojo dešimtmečių sandūroje nustebino tarpukario Lietuvos publiką. Deja, visi lietuviai avangardistai po Antrojo pasaulinio karo iškeliavo“, – sakė pianistas ir kompozitorius Yusuke Ishii.
Koncerte skambėjo itin stilingai atlikta Karolio Szymanowskio „Šecherezada“ iš ciklo „Kaukės“. Puikiai valdomas tušė, fortepijono garsyno spalvų koloritas. Manualinė technika tarsi nepastebima: liauni pirštai klavišus tai glosto, tai suteikia jiems žvilgesio. Paskambintos Bacevičiaus poemos – iš tylos, iš nebūties atsklindantys pasakojimai, savo stilistika rodantys Paryžiaus muzikų ieškojimų pasaulį.
Bene pirmą kartą Lietuvoje atlikta Pierre’o Boulezo Pirmoji sonata fortepijonui. Ne vieną vyresnės kartos pilietį šokiravo opuso muzikos kalba. Bet gal tai jų sąstingio momentas. Kuriais metais baigėsi jų muzikos studijų praktika? O sonata atlikta įspūdingai: pasakojimo įtaigą kūrė artikuliacijos, dinamika, garso charakteristikos, kontrastų manipuliacija. Meninė dermė buvo svarbiausia, jai pakluso pianistinės technologijos.
Koncerte atlikti ir kitų vienaip ar kitaip su Bacevičiumi siejamų kompozitorių – George’o Benjamino, Christophe’o Bertrando – kūriniai.
Džiaukimės greta mūsų esančiais talentingais menininkais, gebančiais taip puikiai atskleisti įvairių kultūros epochų vaivorykštę.
Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
