Vienos gatvės istorija
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Netoli Varšuvos centrinės stoties yra Vilkų gatvė, ją, laimei, gentrifikacija kol kas aplenkė, tad čia dar veikia seniausia Varšuvoje (o gal ir visoje Lenkijoje) pramoginių šokių mokykla, batų taisykla, kur darbuojasi batsiuvys anarchistas, neglamūrinė kirpykla, kurios kirpėja tebemėgsta cheminį šukavimą. Šioje gatvėje viena moteris kasryt per balkoną dar purto patalynę ir palieka ją vėdintis. Vilkų gatvėje šešerius metus gyveno ir iš Indijos kadaise atvykęs Arjunas Talwaras. Kaip pasakoja užkadrinis balsas, jį ir jo anapilin savo noru pasitraukusį draugą į Lenkiją priviliojo seni lenkų filmai, kuriuos kartu žiūrėdavo dar gyvendami Indijoje. Nors abu buvo baigę tiksliuosius mokslus, pasirinko šią šalį, kad taptų menininkais... „Laiškai iš Vilkų gatvės“ („Listy z Wilczej“, Lenkija, Vokietija, 2025) bus rodomi „Nepatogaus kino“ festivalyje, tad labai rekomenduoju nepraleisti.
Ar tikrai apsisprendimą emigruoti į Lenkiją lėmė klasikiniai šios šalies filmai?
Indijoje, kai nori užsiimti menu, žmonės paprastai atkalbinėja, sako „pamiršk, tai ne pasirinkimas“. Tačiau su draugu buvome apsisprendę potencialią karjerą mokslo srityje paaukoti dėl savo svajonių. Pirmiausia mus sužavėjo, kad Lenkijoje egzistuoja Nacionalinė kino mokykla (Lodzėje), tad ji tapo mūsų tikslu. Tik tada pradėjome žiūrėti visa, kas lenkiška, juk tuomet sovietinio bloko šalis ir Indiją siejo artima draugystė, todėl ir kino pasiūla buvo gana plati. Per filmus norėjome labiau pažinti lenkų kino kultūrą, lenkišką mentalitetą.
Be to, Vakarų Europa neatrodė tokia patraukli – turėjau draugų, kurie emigravo į Vakarus, pats buvau praleidęs šiek tiek laiko Amerikoje, ir manęs tai neviliojo. Rytų Europa atrodė egzotiškesnė ir spalvingesnė.
Ta egzotika juntama ir filme.
Taip, vis dėlto kūriau imigranto, „kito“ akimis, ir manau, kad galėjau sau tai leisti.
Kiek laiko užtruko prakalbinti filmo personažus?
Ferasą (siras) aš jau pažinojau, o Mo (kinė), kuri taip pat pasirodo filme, irgi buvo sena mano draugė. Tai su jais viskas buvo paprasčiau, bet su lenkais – šiek tiek sudėtingiau. Su užsieniečiais dažniausiai viskas vyksta natūraliai – jie kažkaip greičiau susidomi vieni kitais. Nors, pavyzdžiui, paštininkas Piotras iš karto įsitraukė į projektą, mielai leidosi filmuojamas. Jei po vieno ar dviejų pokalbių nepajusdavau bent šiek tiek entuziazmo iš kitos pusės, paprastai nebetęsdavau. Beje, Piotras ateina į kiekvieną filmo peržiūrą, paima mikrofoną, padėkoja susirinkusiems ir palinki, kad žiūrovus lydėtų palaima.
Filmas žaismingas, bet kartu kalbama apie rimtus dalykus. Jis atrodo ir kaip antropologinė dokumentika, ir kaip bandymas atrasti savo vietą bei išveikti draugo netektį.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad filmas turės abi šias dimensijas, juk dažnai europiečiai vyksta į Aziją ar Afriką ir kuria etnografinius filmus, o čia tarsi atvirkštinė situacija – toks savotiškas etnografinis filmas apie Lenkiją. Bet, žinoma, kartu tai labai asmeniška istorija. Kartu su scenarijaus bendraautore, montažo režisiere Bigna Tomschin montuodami ieškojome to subtilaus balanso, kartu rašėme užkadrinio pasakotojo tekstą, bandydami išlaikyti ribą tarp ironijos ir rimtumo, leisti sau juokauti, bet neprarasti istorijos svorio, kritikuoti, bet nemoralizuoti ir neprimesti savo pozicijos.
Žiūrint filmą atrodo, kad vieniši jaučiasi ne tik imigrantai, bet ir patys lenkai.
Taip, egzistuoja ir bendra vienatvė, kurią, kaip sakė paštininkas, galima vadinti „didelio miesto vienatve“. Gal tai atėję iš izoliacijos sovietmečiu – žmonės labiau laikosi atstumo nuo svetimų, nesileidžia į small talk’us. Atvykus iš tokių šalių kaip Indija ar Sirija, kur daug mažiau ribų tarp žmonių, kur privatumas nėra taip saugomas, tas šaltumas labai jaučiamas. Reikia nemažai laiko, kol kas nors sušyla ir priima. Filmu bandžiau parodyti šį absurdą: kaip galima bijoti užsieniečių savo kaimynystėje, kai patys žmonės gyvena taip izoliavęsi. Mano manymu, ši vienatvė tik dar labiau gimdo ksenofobiją. Panašiai yra ir Vokietijoje. Neturiu aiškaus atsakymo, bet tai tarsi natūrali gentrifikacija, kuri prisideda prie atotrūkio. Kai Lenkija vis labiau siekė vakarietiškų idealų, kartu atsirado ir tam tikras gėdos jausmas dėl savo praeities bei tapatybės. Tai, man atrodo, padarė visuomenę uždaresnę.
Ar filmą Lenkijoje kas nors lygina su Paweło Łozińskio „Balkono filmu“?
Taip, gana dažnai. Žinoma, yra panašumų – daug veikėjų, bendravimas su nepažįstamaisiais, tokia pati idėja. Bet, man atrodo, tie filmai nėra tokie jau panašūs, nes manajame labai stiprus asmeninis elementas, o Łozińskio – ne. Be to, jį pažįstu gana gerai: kiek žinau, Pawełas filmuodamas praleido balkone apie 150 dienų. Mane tai išvarytų iš proto. Man kinas labiau susijęs su išėjimu į pasaulį.
Dabar daug laiko praleidžiate Indijoje. Ar tai reiškia, kad jau baigėsi „meilės ir neapykantos“ santykiai su Lenkija?
Ne, negalėčiau taip pasakyti. Iš tikrųjų vis dar gyvenu Lenkijoje, ten turiu butą. Bet po šio filmo man reikėjo pertraukos, todėl daug keliavau. Labai daug laiko praleidau Indijoje – tai buvo pirmas dalykas, kurį norėjau padaryti baigęs filmą.
Ar filmas pakeitė santykį su Lenkija?
Taip, kažkiek. Anksčiau Lenkijoje dešimtmetį buvau praktiškai ignoruojamas, o dabar filmas sulaukė daug dėmesio. Kartais net keista – atrodo, tarsi iš manęs tikėtųsi, kad būsiu imigrantų atstovas Lenkijoje, kalbėsiu jų vardu.
O ar Lenkija, jūsų akimis, pasikeitė per tuos metus, kol ten gyvenote?
Taip, tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl norėjau sukurti šį filmą. Pirmąkart atvykau į Lenkiją 2010-aisiais, mačiau, kaip greitai šalis tapo įvairesnė. Viskas pradėjo keistis dar prieš pandemiją: tada atvyko daugiau indų, daug kartvelų, vėliau – turkų, sirų, žinoma, daug ukrainiečių. Jų atvykimas pakeitė miesto atmosferą, šiek tiek pakeitė ir politiką. Man atrodė svarbu parodyti šiandieninę Varšuvą, nes žiūrovai atpažįsta savo miestą tokį, koks jis yra dabar. Tai suteikia filmui gaivumo, o lenkų publika tai vertina.
Filme panaudotos ištraukos iš Andrzejaus Jakimowskio „Wilcza 32“ („Vilkų g. 32“ iš ciklo „Małe ojczyzny“, 1998), kuris nufilmuotas net tame pačiame name ir jo kiemuose, kur gyvenote jūs. Žvelgdamas imigranto akimis, kaip pats apibūdintumėte Lenkijos „fasadą“ ir „vidinį kiemą“?
Man atrodo, fasadas yra vakarietiška kaukė, kurią Lenkija bando užsidėti, – ji nori atrodyti kaip Vakarų Europa. Kartais tikrai susidaro toks įspūdis, bet juk Lenkija turi savo kultūrą, savo tapatybę. Nereikia jos slėpti. Būtent tas noras priminti Vakarus dažnai veda prie gentrifikacijos – senų vietų, pastatų, turgų, amatų naikinimo. Viliuosi, kad toks fasado statymas niekada nebus iki galo realizuotas, nes tai nėra tikroji šalies prigimtis.
O štai vidiniai kiemai tampa visos šalies metafora, būdu papasakoti apie tikresnį visuomenės veidą, nes kiemuose vykdavo daugiau kultūrinio gyvenimo, socializacijos. Mano filme tą pačią funkciją atlieka gatvė. Todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad kažkas jau yra sukūręs filmą mano kieme, be to, anksčiau lenkų režisieriai dažnai filmuodavo vidinius kiemus ir laiptines. Deja, šiandien niekas ten nebesirenka. Vidiniai kiemai liko tušti.
Vienas iš personažų, sutiktų laiptinėje, sako, kad skundimasis yra lenkų šaknyse, lenkai negali nesiskųsti. Ir, pasak jo, tai suprantama, nes kai tik atrodo, kad jau viskas bus gerai, atsiranda koks Hitleris arba Putinas. Ar pats neperėmėte tokio bambėjimo?
Deja, taip, mano žmona (scenarijaus bendraautorė ir montuotoja) tai pastebėjo. Ką padarysi, tai užkrečiama. Indijoje mes taip nesiskundžiame, taigi kai grįžtu į Indiją, draugai kartais mane vadina lenku. Nors ir tapatinuosi su Indija, jaučiu, kad esu indas, negalėčiau priskirti savęs vienai vietai. Sakyčiau, turiu daug tapatybių. Arba veikiau esu tapatybių kronikininkas, nes kurdamas filmą apie Vilkų gatvę pasakojau ir apie jos, ir apie savo vieną iš tapatybių.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
