Dramaturgijos vaidmuo šiandienos kontekste
7 meno dienos
Turinį įkėlė
2025-09-25, Geteborgas, devynios ryto. Prie įėjimo į mugę nusidriekusi kelių šimtų žmonių eilė. Vilniuje šiuo metu dešimta valanda, todėl mano rytas prasideda kartu su Vilniumi, stebint kultūros bendruomenės protesto tiesioginę transliaciją. Aplink besibūriuojantys švedai sukuria įspūdį, tarsi pati būčiau Simono Daukanto aikštėje, kartu su žmonėmis, kuriems šią akimirką jaučiu tokią pagarbą ir susižavėjimą: ačiū, kad buvote, kad sakėte kalbas, kad susivienijome. Nuo pat pusryčių Geteborge iki paskutinių pokalbių tarp lietuvių Kultūros ministerijos atidavimas NA ir pas mus – pagrindinė tema.
Šiemet mugės fokusas – drama. Lietuviai pristatomi kartu su kitomis Baltijos ir Šiaurės šalimis: latviais, estais, suomiais, danais, norvegais, švedais ir islandais. Dramaturgijos įtraukimas į knygų mugę, kartu su diskusijomis ir pjesių skaitymais, atrodo toks natūralus, kad labai greitai jau kalbame, kaip reikės dalyvauti kitose knygų mugėse, įskaitant vykstančią Vilniuje.
Pirmoji diskusija, kurioje dalyvauju kartu su pjesių autorėmis suome, latve ir este, – „Fearless and vulnerable: women's perspective in playwriting“ („Bebaimės ir pažeidžiamos: moteriška perspektyva dramaturgijoje“). Pasidaliname praktinėmis patirtimis, mąstant apie lytiškumą dramoje ir jos kūrime. Vis dėlto visos užaugome kultūroje, kur buvo natūralu ir įprasta filmuose ir kituose pasakojimuose kaip pagrindinę herojaus figūrą matyti vyrą. Pirmuosius darbus, kaip paaiškėja kalbantis su kitomis autorėmis, visos rinkomės rašyti iš vyro perspektyvos, nes tai atrodė natūralu. Kol nepasitelkėme sąmoningumo (jį turime pasitelkti kasdien vis iš naujo), kad seksizmas, kuris, kaip konstruktas vis dar gyvas kiekviename, įskaitant moteris, vis labiau trauktųsi į šoną, užleisdamas vietą naujoms perspektyvoms ir normoms. Nustoti konkuruoti tarpusavyje, džiaugtis viena kitos darbu – atrodo, bent tarp pjesių autorių, Lietuvoje, tai jau pasiekta: autorės (-iai) palaiko vieni kitus, nebekonkuruoja tarpusavyje ar lyties pagrindu.
Kita programos dalis sukelia kiek daugiau jausmų ir minčių. Latvė, estė ir aš pristatome ištraukas iš savo pjesių. Aktoriai švediškai skaito „Stand up’ą prasmei ir beprasmybei“. Po skaitymo susėdame diskutuoti, o moderatorė, norėdama pradėti diskusiją, paklausia, kaip būtų tinkama mus vadinti: iš to, ką ji mato, norėtųsi sakyti, kad reprezentuojame „postsovietines šalis“ ir vis dar plėtojame šias temas savo kūriniuose. Sureaguoju į klausimą atsakydama, kad nenorėčiau būti pristatoma kaip „postsovietinės šalies autorė“, nes esu iš Lietuvos, kuri, kaip Latvija ir Estija, buvo nepriklausomos šalys dar gerokai prieš rusijos okupaciją. Sakyti, kad esame postsovietinės šalys, vadinasi, šalies identitetą sieti tik per santykį su rusija, o žodis „sąjunga“ gali kurti klaidingą įspūdį, tarsi kažkas norėjo būti šioje sąjungoje: „Mes visi buvome okupuoti ir penkiasdešimt metų priversti gyventi šitame režime, todėl norėčiau, kad sakytumėte „Lietuvos autorė“ ar „Baltijos šalių autorė“. Nenorėčiau būti tapatinama su šalimi agresore, ypač šiandien, kai grėsmė vėl gyva“, – atrodo, kad aiškiai įvedu į kontekstą ir išdėstau poziciją. Tačiau moderatorė, regis, negirdi, terminas post-soviet ir toliau vartojamas diskutuojant. Todėl diskusija kuo toliau, tuo labiau glumina. Moderatorė teigia, kad švedai visą laiką žavėjosi Sovietų Sąjunga ir jos misticizmu. Šią minutę, kas rytą skirtingoms Europos šalims rusijos oro priemones palydint atgal į jų teritoriją, toks susižavėjimo reiškimas nuskamba ciniškai ir ne vietoje. Suprantu, kad ji kalba apie praeitį, bet kodėl negalime kalbėti apie dabartį? Kodėl ir toliau diskusijoje apie Baltijos šalių šiuolaikinę dramą renkamasi dalintis mintimis apie Sovietų Sąjungą?
Oficiali diskusijos tema – „Freshest of the fresh: Female gaze from the Baltics“ („Šviežiausias iš šviežių: moters žvilgsnis iš Baltijos regiono“), tačiau, jai persimaišius su noru įžvelgti, koks tas female gaze okupaciją patyrusiose šalyse, viskas tampa miglota. Moderatorę prajuokina pjesės vieta, kurioje latvių autorė apie mėnesinių pradžią rašo „Raudonoji armija atėjo“. Taip diskusijos vedėja tik pasitvirtina dar prieš pradedant diskutuoti susidarytą įspūdį apie mūsų šalis. Jai paklausus, kaip apibūdinčiau, kas yra moteriška pjesė, suprantu, kad nebeturiu ką atsakyti: mano suvokimu, jei kas po spektaklio bet kuriam kolegai ar kolegei pasakytų, jog tai moteriška ar vyriška pjesė, ši įžvalga sukeltų daugiau klausimų nei atsakymų.
Vis dėlto diskusija tampa atspirties tašku tolesniems pokalbiams su šiauriečiais: švedai atsiprašinėja dėl savo tautietės netakto, suomiai baisisi tokiu abejingumo rodymu, islandas palaiko, o latviai, atrodo, nori padiskutuoti išsamiau. Per vakarienės metu prasidėjusią neformalią diskusiją, kurią žaidybiškai imasi moderuoti Justas Tertelis, čia pristatęs savo pjesės „Praeis“ tekstą anglų kalba, mes ir latviai dalinamės dabartine pozicija dėl post-soviet identiteto etiketės. Apie tai, kaip patys prie to prisidėjome, kad ilgą laiką kūrėme savo „brendą“, parduodami save kaip „postsovietines“ šalis, tačiau jau seniai esame nuėję kur kas toliau ir turime laužyti šitą perspektyvą – juk nesame tik kažkas, kas gimė iš sąjungos žlugimo. Ilgoje vakarinėje diskusijoje prieiname prie bendros išvados, kad žodžiai, kuriuos vartojame apie tai kalbėdami, yra ir mūsų atsakomybė, todėl tam, kad stabdytume rusijos romantizavimą Vakaruose, galime vartoti ne junginį „Sovietų sąjunga“, o terminą „rusų okupacija“. Galime sakyti ne post-soviet, o vartoti postkolonializmo terminus – juk šią terminologiją Vakarai puikiai supranta ir su ja kiek mažiau flirtuoja.
Grįžę į viešbutį sutinkame lietuvius. Čia ir Tomas Vaiseta, kuris pristatė savo tyrimą apie intymumą Lietuvoje rusų okupacijos laikais (beje, su puikia moderatore; vienas malonumas klausyti, kai žmogus pasiruošęs pokalbiui), ir Lietuvos kultūros instituto, Lietuvos teatro centro bei Lietuvos kultūros ministerijos atstovės, todėl neišvengiamai aptariame kultūros sektoriaus (ir visos valstybės) situaciją, pasidaliname nuotrupomis ir įspūdžiais apie mugę ir einame miegoti – laukia nauja diena.
Tarpuose tarp renginių, o kartais ir vietoj jų, dalinamės išklausytais interviu, kultūros naujienomis. Atrodo svarbu būti proceso dalimi, net ir esant išvykus. Naudojamės proga apie susidariusią (ar, reikėtų sakyti, sudarytą) situaciją papasakoti ir visiems čia esantiems. Mūsų naujienas seka ir suomiai, ir latviai, ir net tas vienas draugas iš Islandijos. Aš savo ruožtu kiekvienam priėjusiam užsieniečiui, pasakiusiam, kad yra buvęs Vilniuje, rodau instagramo storius, didžiuodamasi, kokia vieninga šiandien mūsų kultūros bendruomenė.
Atrodo, kad dramaturgija ir pjesių rašymas kaip niekad gyvas. Vyksta įvairūs pristatymai, kuriuos inicijuoja Lietuvos teatro centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros institutu. Esu dėkinga už visus renginius, kurių centre – dramaturgija. Kodėl dramaturgams ir pjesių autoriams svarbu dalyvauti tokiuose renginiuose? Nes užtenka suorganizuoti pjesės ištraukos skaitymus, kad teatras ja susidomėtų ir norėtų perskaityti visą. Kol neturime agentūros, užsiimančios lietuviškų pjesių sklaida, tokie pristatymai mugėse gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Labai norėčiau, kad atsirastų galimybė pjeses ne tik versti į anglų kalbą, bet ir jas spausdinti – buvimas tarptautinėje rinkoje dar supaprastėtų. O kultūrinė sklaida per tekstą atrodo viena paprasčiausiai įgyvendinamų, tik reikia kryptingai judančių žmonių. Kiek žinau, tokių žmonių jau yra.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
