Kaip išgyventi groteską

Filmo „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, JAV, 2025) pagrindas – postmodernisto Thomo Pynchono romanas „Vineland“, pasakojantis apie vadinamuosius gėlių vaikus. Tačiau Paului Thomui Andersonui, regis, filme buvo svarbiau ne knygos siužeto peripetijos, o šiuolaikinio chaoso ir JAV groteskiškumo pojūtis, kurį idealiai moka perteikti nuo pasaulio besislapstantis buvęs Vladimiro Nabokovo mokinys.

„Mūšis po mūšio“ prasideda sprogimais: radikalios kairiosios grupuotės „French 75“ revoliucionieriai išlaisvina pasienio kalėjime uždarytus imigrantus. Sprogdintojas Patas (Leonardo DiCaprio) myli akcijai vadovaujančią Perfidiją (Teyana Taylor), kuri patraukia ir kalėjimui vadovaujančio pulkininko Stiveno Lokdžo (Sean Penn) dėmesį: fanatiškas rasistas ima geisti juodaodės kovotojos. „French 75“ sėkmingai sprogdina valstybės įstaigas, plėšia bankus, bet Pato ir Perfidijos gyvenimas kaičiasi, kai jiems gimsta Šarlin. Perfidija dings iš mergaitės gyvenimo dar šios kūdikystėje, o Patas pakeis tapatybę ir taps rūpestingu tėvu. Su juo ir Šarlin (Chase Infiniti) vėl susitiksime po šešiolikos metų, kai Lokdžas gaus pasiūlymą tapti elitinės pogrindinės baltųjų rasistų organizacijos nariu ir nuspręs pašalinti praeities dėmes.

Patas tapo Bobu, Šarlin – Vila. Jie gyvena užkampyje, name, po kuriuo iškastas tunelis, ir griežtai laikosi konspiracijos. Bobas draudžia Vilai turėti išmanųjį telefoną ir nemėgsta jos šiuolaikiškų draugų. Vila tiki, kad mama buvo didvyrė. Nuolat apsinešęs Bobas dėl dukters pasirengęs bet kam, todėl namuose nuskambėjus pavojaus signalui padarys viską, kad ją apsaugotų. Skamba melodramiškai, bet iš tikrųjų Andersonas švelniai šaiposi iš žiūrovų lūkesčių ir rengia savo herojams tikrą išlikimo maratoną. Silpniausia jo grandis, be abejo, Bobas. DiCaprio tiesiog mėgaujasi vaidindamas net saugos kodus pamiršusį nevykėlį, kuris nemoka bėgioti stogais, taikliai šaudyti ir atrodo iškritęs iš esamojo laiko. Platus jo chalatas primena tą, kurį dėvėjo mano mylimas kino herojus – brolių Coenų Lebovskis. DiCaprio tinka ir chalatas, bet dar labiau – laiminga Bobo šypsena, kai „Mūšio po mūšio“ pabaigoje jis nusišypso, nes pagaliau pavyksta pasidaryti asmenukę.

Bobo nostalgija praeičiai suprantama, kaip ir kitas sinefiliškas Andersono akcentas – televizoriaus ekrane pasirodantis Gillo Pontecorvo „Alžyro mūšio“ fragmentas. Bet jame apdainuotų miesto partizanų, revoliucijų laikai baigėsi ir Andersono personažai atsidūrė groteskiškoje paralelinėje tikrovėje – JAV realybėje, kurios skirtingus sluoksnius režisierius preparuoja pasitelkdamas satyrą, ironiją ar karikatūrą.

Pulkininkui Lokdžui Pennas negaili visų satyros atspalvių. Įdomu stebėti, kaip aktorius paverčia savo kūną beveik karikatūra – nuolat pražergtos kreivos kojos, ne visada savininkui paklūstanti burna ir mechaniški judesiai. Pulkininkas – ir nemąstančio kario įsikūnijimas, ir bukas fanatikas, ir juokingas gašlūnas, iš kurio pasityčioja Perfidija. Jis baisus ir pavojingas, nes rasistiniai idealai bei noras atsidurti aukštuomenėje stipresni už bet kokius, net tėviškus jausmus. Tačiau kartu šis personažas atrodo atpažįstamas. Kaip, beje, ilgai po žeme vingiuojančiame bunkeryje susirinkimus rengiantys Šv. Mikalojaus draugijos valdybos nariai. Pusamžiai ar ir visai marazmatiški, absurdišku pavadinimu prisidengę, save elitu vadinantys vyrai nori, kad JAV dominuotų baltieji. Jie primena tradicinių komedijų personažus, bet kažkodėl negaliu atsikratyti minties, kad tokius pat kasdien matau televizoriaus ekrane – Baltuosiuose rūmuose ar naujai įsteigtoje JAV karo ministerijoje, o iš veikėjų lūpų girdimas paniekinantis žodis „mišrūnas“ skamba ne tik filmo realybėje. Andersonas tiksliai fiksuoja, kaip prievarta ir nacionalizmu paremta ideologija iškreipia realybę. Jis rodo tai, kas egzistuoja po matomu tikrovės sluoksniu.  

Kitą jos sluoksnį „Mūšyje po mūšio“ atskleidžia Benicio Del Toro įkūnytas sensėjus Serhio. Jis ne tik moko kovos menų, bet ir vadovauja pogrindiniam imigrantų pasauliui – yra pasirengęs padėti ir apginti. Jo ramybė, pasitikėjimas savo jėgomis išgelbės ir besiblaškantį Bobą, kai šis ieškos pagrobtos dukters. Kartu su sensėjumi pateksime į kitokį pogrindinį pasaulį, bet ir jame daug paslaptingų durų. Už jų gyvena ir marihuaną auginančios bei automatais pyškinančios vienuolės, ir kiti ryškūs epizodiniai „Mūšio po mūšio“ personažai. Pynchonas garsėja kaip sąmokslų teorijų specialistas, Andersonas rodo, kad groteskiškoji jo filmo Amerika – pati palankiausia tokių teorijų dirva. Bet, regis, jis nori tikėti ir Perfidijos laiške dukteriai nuskambėjusia viltimi, kad Vilai pavyks pakeisti pasaulį.

Pasakyti, kad Paulo Thomo Andersono filmai įkvepia tikėti kinu, – nepasakyti nieko. Jie priverčia pajusti, kad įvairių technologijų bei dirbtinio intelekto laikais kinas niekur nedingo ir „Kodak“ juostoje nufilmuotas vaizdas savaime yra įtaigesnis, ypač jei už kadro skamba Jonny Greenwoodo muzika. Finalinės „Mūšio po mūšio“ gaudynės, kai trys automobiliai važiuoja dykumos keliu, tai pakildami, tai nusileisdami nuo kalnelių, o saulė akina vairuotojus, įrodo, kad galima pasinerti į filmą kaip vaikystėje, kai ekrano tikrovė buvo tikresnė už bet kokią kitą. Bet tai ir preciziškai sumontuotas, tikslaus ritmo, intensyvus, ir kartu skaidrus filmas.

Vis dar sunku patikėti, kad Andersonas jau tapo tikru kino klasiku, – jis kaip retas kitas sugeba nesikartoti, nedauginti kadaise atrastų motyvų ar stiliaus. Greičiau atvirkščiai – kiekviename filme režisierius atranda vis kitas teritorijas: ir veiksmo laiko, ir istorijos pasakojimo bei personažų, ir stiliaus požiūriu. Andersono filmų tenka palaukti, bet, regis, kaskart jo kinas atsinaujina. Pasižiūrėjusi „Mūšį po mūšio“ prisiminiau, kaip 1999-aisiais Berlinalės žiuri spaudos konferencijoje susižavėjęs Andrzejus Wajda kalbėjo, kad Andersono „Magnolija“ – tai ateities kinas. Tokį kiną Andersonas kuria iki šiol.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama