Dangiškųjų spalvų atgarsiai

Teksto pavadinimas, rašant įspūdžius po koncerto, lengvai pasirodytų esąs apie Čiurlionį, kurio muzika ir vardas taip dažnai dabar skamba. Juo labiau kad užsimenama apie garsą ir spalvas – tai vėl, atrodytų, gali būti apie mūsų genijų dailininką ir kompozitorių. Bet ne, šįkart spalvos suspindo iš kitos aplinkos, kitos kultūros ir laikotarpio, kurio Čiurlionis nesulaukė.

Rugsėjo 26 d. Šv. Jonų bažnyčioje nuskambėjo koncertas, kurį surengė Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, dirigentas Karolis Variakojis, dalyvavo vargonininkas Benas Jonušas. Šiuo koncertu prasidėjo IV tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Vilnius Winds“. Pirmiausia, kas neabejotinai paskatino apsispręsti į jį nueiti, – tai Olivier Messiaeno (1908–1992) kūrinių programa. Vis dėlto pas mus jo muzika, jei ir skamba, tai tikrai per retai. Pernai Vilniuje, Klaipėdoje buvo atliktos jo „Amen vizijos“ dviem fortepijonams, nuskambėjo keli vargonų muzikos opusai, atlikėjai kartais groja „Kvartetą laiko pabaigai“, o vienas stambesnių kūrinių „Trys mažosios liturgijos apie dieviškąją esatį“ pernai atliktas ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Todėl progos išgirsti didžiojo prancūzų vargonininko, improvizatoriaus, kūrėjo ir muzikos teologo kūrybos nebuvo galima praleisti.

Orkestras, pristatęs Messiaeno muzikos programą (tai orkestro meno vadovo repertuarui Antano Kučinsko sumanymas), tikrai padovanojo nepakartojamų garsinių įspūdžių. Pirmasis atliktas kūrinys – 1932 m. vargonams sukurta kompozicija „Apparition de l’Église éternelle“ („Amžinosios Bažnyčios pasirodymas“, tarp vargonininkų dažniau verčiama kaip „Amžinosios Bažnyčios vizija“). Šį kūrinį Messiaenas parašė solo vargonams būdamas 24-erių. Ypač lėto tempo opusas prasideda nuo tyliausių (pianissimo) garsų, užauga iki fortissimo ir vėl grįžta į tylą. Tai didinga amžinosios Bažnyčios statyba – nuolatinis pulsavimas primena šį darbą. Anot Messiaeno, nuo jaunystės dirbusio liturgijos artumoje, nuolat apmąsčiusio teologines idėjas, Bažnyčia statoma iš gyvųjų akmenų, kurie yra išrinktųjų sielos. Ir štai ji pasirodo danguje kaip Avinėlio nuotaka. Tirštų akordų faktūra atspindi ir begalinį išgąstį, ir visa persmelkiančią ekstazę. Pučiamųjų orkestrui aranžuotę 2012 m. atliko amerikietis Davidas Milleris (ji buvo skirta JAV karinių jūrų pajėgų orkestrui) – tai nepaprastai turtinga instrumentuotė, partitūrai sodrėjant įtraukianti vis naujas instrumentų grupes, pasiekianti pagaugais einantį fizinį įspūdį.

Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro meistriškumas tiksliai atlikti sudėtingą tekstą (ne vien garsai, bet ir pauzės – taip pat be galo svarbus Messiaeno kūrybos elementas) atsiskleidė ir antrame vakaro kūrinyje – „Et exspecto resurrectionem mortuorum“ („Laukiu mirusiųjų prisikėlimo“). Tai kur kas didesnės apimties opusas, penkių dalių siuita, jos pavadinimui kompozitorius panaudojo frazę iš katalikų tikėjimo išpažinimo, o kiekvienai siuitos daliai įkvėpimo sėmėsi iš partitūroje nurodytų Biblijos citatų – iš psalmyno, apaštalų laiškų, Apokalipsės ir kt. Koncerto programą komentavęs muzikologas Jonas Vilimas išsamiau pristatė šio kūrinio atsiradimo istoriją. Messiaenui kūrinį 1963 m. užsakė tuometis Prancūzijos kultūros ministras, rašytojas, meno teoretikas André Malraux. Tai turėjo būti religinis kūrinys, skirtas abiejų pasaulinių karų aukoms atminti. Jis buvo baigtas ir pirmąkart atliktas 1964 m. Paryžiuje, dalyvaujant pačiam prezidentui Charles’iui de Gaulle’iui, kuris, pasak liudininkų, po premjeros labai šiltai pasveikino kompozitorių.

Greta pučiamųjų orkestro kūrinyje labai ryškus mušamųjų instrumentų vaidmuo – čia skamba varpai, gongai, tamtamai, sukurdami ir galybės, ir tam tikros egzotikos įspūdį. Būtina paminėti, kad Lietuvoje šis kūrinys atliktas pirmą kartą – dar klausantis nesinorėjo išnirti iš visą didžiulę bažnyčios erdvę užpildžiusio vibruojančio skambesio, apėmė troškimas išlaikyti tą įspūdį kuo ilgiau.

Tarp šių dviejų kūrinių įsiterpė ir Beno Jonušo atliekamos dvi pjesės iš Messiaeno vargonų ciklo „L’Ascension“ („Dangun žengimas“), grąžinusios klausytojus prie Messiaeno instrumento – vargonų, su savomis spalvomis, subtilumu ir galybe.

Neatsitiktinai minėjau sąsają su Čiurlioniu. Messiaeno ankstyvoji kūryba radosi XX a. 4-ajame dešimtmetyje – štai minėtas „Amžinosios Bažnyčios pasirodymas“ sukurtas 1932-aisiais, o Čiurlionio „Jūra“, nors rašyta 1903–1907 metais, pirmą kartą nuskambėjo tik 1936-aisiais. Jų muzika kilo ir iš skirtingų aspiracijų, bet, atrodytų, dieviškieji vaizdiniai galėtų susitikti Čiurlionio paveiksluose – amžinojo miesto vizijose, spindinčiose visatose, begalinėse figūrų procesijose (ypač 5-ojoje Messiaeno siuitos dalyje – „Ir aš išgirdau tarsi didžiulės minios balsą“).

Puikiai socialiniame tinkle apie savo įspūdžius, patirtus šiame koncerte, brūkštelėjo kolegė muzikologė Eglė Bertašienė: „Galingą ryšį tarp muzikos ir klausytojų sukurti padėjo pats Olivier, neakivaizdžiai prižiūrėdamas procesą iš aukštybių. Suręsti didingą garsų Katedrą, išdailinti ją savo meistriškumu, vesti, rodant nežemiško grožio spalvas bei struktūras, ir visa tai leisti patirti atėjusiems – atlikėjų nuopelnas.“

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama