Bėgantys nuo šešėlio

Alicios Rohrwacher „Chimera“ (LRT Plius, 9 d. 21.33) – iš tų filmų, kuriuos malonu gliaudyti mintyse, kurie tampa vaistais nuo nevilties ar neapykantos ir asmeniniu patyrimu. Filmo herojus archeologas Arturas (Josh O’Connor) Toskanos požemiuose ieško etruskų brangenybių, bet iš tikrųjų – kelio pas mylimąją Benjaminą. Jo kelionė prikelia daugybę mitų, bet, neįkyriai ir ne visai tiesiogiai cituodama italų kino klasikus, Rohrwacher panardina žiūrovus į italų kino istoriją – tas kinas lyg dar viena filmo chimera, o kartu nuoroda į plika akimi gal ir nematomą filmo ištarmės pusę, juk didieji klasikai buvo kairiųjų pažiūrų ir to neslėpė.

Arturas turi dovaną – jis jaučia, kur yra etruskų palaidojimai, todėl yra naudingas kapų plėšikams, kuriais naudojasi senienų prekiautojai. Pastarieji, o ne vagys, iš kurių perka vogtas brangenybes, neturi jokių moralinių barjerų, todėl ir Spartako slapyvardžiu prisidengusi nelegali juodosios rinkos prekiautoja – lyg mitinis Minotauras. Atsidūręs jo požemių labirinte, Arturas pamatys raudoną mylimosios suknelės siūlą, kad pagaliau liktų kartu su ja.

Arturas klaidžioja po aižėjančios tikrovės labirintą. Rohrwacher iš pradžių panardina žiūrovus į itališko karnavalo linksmybes, pamažu nutrina tikrovės ir fantazijos ribas, įveda į kadrą neprofesionalius aktorius ir jų ilgesingas dainas, supriešina skurdą, griūvančius senovinius Benjaminos mamos (Isabella Rossellini) rūmus ir po žeme gulinčius etruskų lobius, pasišaipo iš visur grožį matančių turistų ir visai kaip didieji neorealistai pagerbia atstumtųjų ir pažemintųjų solidarumą, kurį „Chimeroje“ įkūnija moteris simboliniu Italijos vardu. Pasakojimo vingiuose kartais galima pasiklysti, bet atmintyje įstringa ne tik Arturo klajonės, bet ir kino kameros judesio kuriami įspūdingi ilgi kadrai.

Anksčiau cirkuose rodydavo barzdotas moteris, įvairius luošius ir kitokius esą tradicinių standartų neatitinkančius žmones. Davido Lyncho „Drambliažmogis“ (LRT Plius, 3 d. 23.20) pasakoja apie XIX a. pabaigoje Anglijoje gyvenusį Johną R. Merricką. Jis sirgo deformavusia galvą nepagydoma paveldima liga ir pasirodydavo cirke. Dvidešimt vienų metų Merricku susidomėjo gydytojas Frederickas Trevesas. Londono klinikoje Merrickas atgavo per daugelį metų cirke prarastą tikėjimą savimi ir orumą. Filmo pagrindas – Treveso dienoraščiai ir Ashley Montagu knyga.

Lynchas rodo kitokio žmogaus gyvenimą, bet, regis, jam užtenka nerimą žadinančios ir nebylųjį kiną primenančios atmosferos, emociškai prisodrintų scenų. Gydytojas Trevesas (Anthony Hopkins) supranta, kad už baisios Meriko (John Hurt) išvaizdos slypi jautrus, protingas ir geras žmogus, sugebantis tapti Londono salonų puošmena.

Andrew Haigh filmai dažnai netikėti, dviprasmiški. JAV kurtas „Patikimasis Pitas“ (LRT, 5 d. 22 val.) neprimena psichologinių režisieriaus dramų „45 metai“ ar „Visi mes svetimi“. Tai greičiau kelio filmo ir coming of age mišinys, bet jaudinantis ir apgalvotas iki menkiausių detalių.

Pagrindinis „Patikimojo Pito“ veikėjas Čarlis (Charlie Plummer) nori pabėgti nuo nuviliančios kasdienybės ir vienišo tėvo globos. Kai atsitiktinai sutiktas Delas (Steve Buscemi) siūlo Čarliui prižiūrėti lenktyninį arklį Pitą, vaikinas iškart sutinka. Jau šis trumpas aprašymas rodo režisieriaus tykančius spąstus – filmai apie žmonių ir gyvūnų ryšį dažnai pernelyg sentimentalūs. Laimei, Haigh nesistengia ieškoti simboliškų Čarlio ir Pito ryšio ženklų, bet stebi (kartais net paradokumentiškai) arklių augintojų kasdienybę. Čia daug žmonių, kurie jaučiasi nustumti į visuomenės paraštes, nusivylusių, besiilginčių praeities. Kino praeities ilgisi ir sinefilas Haigh, juk neatsitiktinai filme tiek daug nuorodų į François Truffaut „Keturis šimtus smūgių“.

2021 m. Clinto Eastwoodo sukurtame filme „Vyriškos ašaros“ (TV1, 5 d. 00.45) arklys taip pat svarbus, mat pagrindinis veikėjas, kurį suvaidino pats režisierius, kadaise buvo rodeo žvaigždė. Ramų jo gyvenimą keičia buvusio viršininko prašymas sugrąžinti į namus sūnų. Keliaudamas Teksaso laukais ir Meksikos keliais Eastwoodo kaubojus ras būdų pagaliau susidoroti su niūria praeitimi.

Su praeitimi dorojasi ir Seano Mewshaw filmo „Tambledaunas“ (LRT, šįvakar, 3 d., 22.45) herojė – našlė Hana (Rebecca Hall), bandanti pabėgti nuo savo vyro šešėlio. Hanteris išleido tik vieną albumą, o paskui dingo. Apsigyveno žmonos gimtinėje, o netrukus neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Tačiau jo kapas tapo gerbėjų piligrimystės objektu. Našlę telefonu persekioja Niujorko rašytojas Endriu (Jason Sudeikis). Jis rašo knygą apie anksti mirusius menininkus. Hana pasiūlo Endriu padėti jai parašyti vyro biografiją.

Nesunku spėti, kuo baigsis toks bendras rašymas. Tačiau Mewshaw filme nebus melodramatiškų fejerverkų. Abipusis susižavėjimas gimsta nepastebimai – aktoriai tiksliai perteikia subtiliai parašytus savo personažus. Svarbios ir Hanterio dainos, kurias filmui parašė Damienas Jurado. „Tambldaunas“ – kukli, saldžiai karti istorija, kuri gali sušildyti net šildymo sezonui tradiciškai besipriešinančius tautiečius.

Šaltais vakarais mieliau renkuosi detektyvus. Nesu Tomo Clancy gerbėjas, bet filmą „Džekas Rajanas. Šešėlių užverbuotas“ (LNK, 6 d. 22.30) kūrė Kennethas Branagh, kurį myliu ir aktoriaus, ir režisieriaus pavidalu. Veiksmas prasideda 2001-ųjų rugsėjo 11 dieną. Džekas (Chris Pine) televizoriuje stebi, kaip teroristai atakuoja Pasaulio prekybos centrą, ir nusprendžia metęs doktorantūros studijas tapti kareiviu. Jo karjera Afganistane baigiasi, kai kelis mėnesius tenka praleisti ligoninėje. Ten jis susipažįsta su CŽV agentu (Kevin Costner) ir sutinka tapti jo bendradarbiu. Praeina dešimt metų, bet Džekas vis dar slepia tikrąją tapatybę, tvirtindamas, kad yra tik kuklus vieno finansų koncerno Volstrite analitikas. Viskas pasikeis, kai Džekas supras, kad už valiutinių Rusijos oligarcho operacijų slypi šis tas daugiau...

Knygos „Detective Fiction“ autorius Charlesas J. Rzepka yra sakęs, kad klasikinis detektyvinis romanas iš tikrųjų remiasi atpirkimo ožio schema: užtenka jo atsikratyti, ir gerų žmonių bendruomenė, esą tik pasąmoningai bloga, sugrįš į nekaltybės būseną. Sakyčiau, naivu taip galvoti, bet, regis, dauguma mano atvirkščiai. Štai vieno Lenkijos pavieto taryba išrinko Jėzų Kristų savo karaliumi. Tai ne anekdotas – dabar visi svarsto, ką daryti, nes teisės aktuose tai nenumatyta. Lietuvos prezidentas paskyrė kultūros ministru makaronų gamybos ir erotinio kubilo šokio specialistą, bet ir tai jau nestebina, nes groteskas tapo lietuviška kasdienybe. Kitas klausimas, ar ministras taps atpirkimo ožiu.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama