Balsas iš ateities
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Rugsėjo 22-ąją, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo dieną, Gala koncertas Nacionalinėje filharmonijoje tapo virtinės įspūdingų lietuvių genijaus 150-mečiui skirtų renginių kulminacija. Prieš penkerius metus festivalio „Pasaulio fortepijono žvaigždės sveikina M.K. Čiurlionį“ sumanytojas ir meno vadovas Justas Šervenikas kartu su kompozitoriaus provaikaičiu Roku Zubovu ėmė puoselėti idėją sukviesti fortepijono įžymybes, kurios ne tik paskambintų Čiurlionį, bet ir, turėdamos jį savo repertuare, garsintų Lietuvos vardą pasaulyje. Nuo 2020 m. rudeniniai gimtadienio koncertai, Tytuvėnų festivalis, „Dialogai su Čiurlioniu“ ir kiti visoje Lietuvoje vykdomi projektai, kuriais siekiama su Čiurlionio muzika supažindinti kuo daugiau žmonių, šiemet virto jubiliejui skirtu festivaliu, vykusiu rugsėjo 14–22 dienomis.
Pasak Justo Šerveniko, pavyko nelengvas uždavinys sukviesti pianistus, kad jie galėtų pasirodyti konkrečią dieną, – niekas nesusirgo ir nebuvo pakeitimų. Visiems buvo palikta laisvė pasirinkti kokius nori Čiurlionio opusus, tik Dmitry Mayboroda buvo paprašytas išmokti Fugą b-moll (VL 345). Pradėję pažintį dažniausiai per dailę, jie klausėsi muzikos, o keturiolika pianistų paklausti nurodė teksto sudėtingumą, todėl mokymosi procese dėl savitos harmonijos ir muzikinės kalbos esą būtinas didesnis dėmesingumas, nes, praleidus nors vieną posūkį, iškrintama iš tėkmės. Taigi kiekvienas, kad „nepasimestų gražioje garsų tėkmėje“, turėjo tinkamai įvertinti Čiurlionio muzikos kompleksiškumą.
Šervenikas, pats puikus pianistas ir organizatorius, sako, kad festivalis pavyko, nes tokio kokybinio lygmens dar nebuvo. Jis ypač džiaugiasi dėl meistriškumo kursų, surengtų visos Lietuvos meno mokyklose, nes vaikams daro didelį poveikį galimybė išgirsti ir gyvai „pačiupinėti“ žmones, kurie yra kartos dievukai. Įvairiuose miestuose nuo Vilniaus, Kauno iki Panevėžio, Visagino ir Kėdainių vyko ir patys koncertai. „Mano noras – kad ne tik per gimtadienį skambėtų Čiurlionis, ir kad ne tik Čiurlioniui rodytume dėmesį, – sakė Šervenikas. – Reikėtų tą kuklumą padėti į šalį ir didžiuotis lietuvių menininkais, mokslininkais, sportininkais. Nereikia laukti kultūros sostinės ar šimtmečio, kad pamatytume savo svarbiuosius menininkus. Galbūt didžiojo Čiurlionio minėjimas bus paskata ir kitiems rodyti ne mažesnį dėmesį, nes tai yra ir mūsų šalies interesas, kad mus žinotų kaip šalį, kurioje yra tiek daug talentingų žmonių.“ Jo nuomone, ir patys turime juos pažinti bei gerbti, nes dabar įžymūs lietuviai kartais geriau žinomi kokiame Oksforde nei tėvynėje. „Ši opi problema turėtų būti sprendžiama politiniu lygmeniu. Taip pat reikia parodyti dėmesį dar gyvam žmogui, ir Stasio Eidrigevičiaus muziejus – puikus pavyzdys“, – pabrėžė festivalio vadovas.
Festivalyje Čiurlionio muzikos paletė suspindėjo naujomis ryškiomis spalvomis: pasirodė pasaulinio garso virtuozai, daugelio konkursų laureatai. Rugsėjo 17 d. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje skambino Dmitri Levkovichius (Ukraina, Kanada) ir George’as Li (JAV). Festivalio atidarymo koncerte skambėjo Čiurlionio ir Fryderyko Chopino kūriniai. Šiuos du kūrėjus sieja dėmesys tautinei kultūrai ir kvietimas apmąstyti ją platesniame universaliame kontekste.
Levkovichiaus atlikti Chopino kūriniai, pirmiausia Barkarolė Fis-dur, op. 60, pasižymėjo labai apgalvotu planu, pateiktu išdėstant kiekvieną detalę. Etiudai Nr. 4 cis-moll, op. 10, ir Nr. 5 Ges-dur, op. 10, paskambinti itin greitai ir lengvai, nors tam, kad būtų tikras malonumas klausytis, bent man norėjosi šiek tiek prilaikyto, raiškesnio minties dėstymo. Etiudas Nr. 3 E-dur, op. 10, nuskambėjo gražiai, vidurinė dalis – kiek prikišamai išryškinant temą. Iš pasirinktų Čiurlionio kūrinių Tema ir šešios variacijos „Sefaa esec“ tema (VL 258) buvo labai gerai struktūruota, „Lakštingala“ (VL 268) žavėjo natūralumu. Visi kūriniai – taip pat Preliudas d-moll (VL 256), preliudai b-moll (VL 252) ir D-dur (VL 272), Fuga (VL 337), Preliudas (VL 311) ir „Prisiminimas“ (VL 299) išskleisti logiškai ir vientisai: gyvo tempo pjesės skambėjo kaip tolimos audros grumėjimas, neramios nuojautos, o lėtosios griežtą konstravimą atsvėrė šiltesniais, minkštesniais tonais. Po Čiurlionio atliktas Chopino Scherzo Nr. 2 b-moll, op. 31, pagrotas ta pačia aiškia ir tvirta maniera. Papildomai Levkovichius paskambino ilgą, virtuozišką Schulzo-Evlerio–Johanno Strausso koncertinę arabeską „Prie žydrojo Dunojaus“, kurioje vienodai gerai parodė ir smulkią, ir stambią techniką.
Mūsų publikai gerai pažįstamą ukrainiečių virtuozą pakeitė visai kito plano pianistas iš JAV, pas mus atvykęs pirmą kartą. 2015 m. tarptautinio P. Čaikovskio konkurso sidabro medalininkas, Harvardo universiteto absolventas George’as Li paskambino Čiurlionio Sonatą F-dur (VL 155) iš natų, ir klausantis buvo matyti, kad jis iki galo išnaudoja orkestrines instrumento spalvas raiškiai vedamose temose ir permatomose faktūrose. Chopino Sonatoje Nr. 3 h-moll, op. 58, ausį glostė antros dalies „vėjelis“, labai sukauptoje trečiojoje – matinis garsas reprizoje ir siūbuojančios gelmės, pasakiškas pirštų vikrumas finale. Nedidukas pianistas ne tik stebėtinai valdo garso masę – jis demonstruoja savo amžiui nebūdingą prasmės ir technikos darną.
Rugsėjo 21 d. LVSO koncertų salėje karaliavo kiti du virtuozai: Lucas Debargue’as (Prancūzija) ir Alexei’us Volodinas (Ispanija). Tokio rango fenomeno kaip Debargue’as pasirodymas – neeilinis įvykis ir galimybė susipažinti su juo iš arčiau. Po tais pačiais metais P. Čaikovskio konkurse stulbinamo pasirodymo kaip ir Li išgarsėjęs pasaulyje prancūzas paskambino konceptualiai apmąstytą programą nuo Maurice’o Ravelio iki Gabrielio Fauré. Įkandin Ravelio „Vandens žaismo“ ir Sonatinos jis paskambino Čiurlionio Mazurką es-moll (VL 222), preliudus d-moll (VL 239) ir b-moll (VL 254), „Vienam kiemely“ (VL 274), Preliudą g-moll (VL 343) ir Polonezą A-dur (VL 173). Man pasirodė, jog fenomenalių duomenų virtuozo psichofizinė struktūra labai artima Glennui Gouldui ta prasme, kad jis ne tik kuria labai aukštu lygmeniu, bet ir, būdamas jame, jau gali eksperimentuoti, pateikti visiškai savitą ir atkaklią interpretaciją. Matydamas muzikos kūrinį platesniame meniniame kontekste ir pats būdamas kompozitorius, Debargue’as vienu metu ir remiasi improvizacija, ir racionaliai pagrindžia savo pasirinkimus. Pagrindinis jo bruožas yra laisvė, nes „improvizacija, kurioje nėra neteisingo sprendimo, suteikia teisę neklysti“. Savitą skonį jis pademonstravo bisui atliktuose savo kūrybos Tokatoje ir improvizacijoje, kunkuliuojančiose garsų verpetais. Galbūt ne visiems buvo artimas jo kitoniškumas, mokėjimas bet kurį muzikinį tekstą preparuoti chirurginiu tikslumu, tačiau iš išorės racionalus ir šaltas, vidumi Debargue’as yra labai aistringas, tiesiog fanatiškas menininkas, kurio energija virte verda. Fauré išsklaida – Mazurka B-dur, Barkarolė A-dur Nr. 9, Noktiurnas E-dur Nr. 12, Ekspromtas Fis-dur Nr. 5 ir Valsas-Kaprisas As-dur Nr. 4 – kaip niekas kitas tiko programai, nes šio kompozitoriaus fortepijoninėje kūryboje ryški ir pianisto sąmoningai parodyta evoliucija artima paties Čiurlionio saviraiškos kismui.
Ispanijoje gyvenantis Alexei’us Volodinas savo pasaulinę karjerą pradėjo nuo pergalės Gézos Andos pianistų konkurse Šveicarijoje. Kitaip nei prancūzo, jo programa buvo sudaryta iš jam mielų perliukų ir ganėtinai eklektiška, nes po Čiurlionio jis paskambino visai kitos plotmės septynias pjeses iš Edwardo Griego „Lyrinių pjesių“ ciklo, paskui peršoko į Ferenco Liszto „Petrarkos sonetą“ Nr. 123 ir Chopino Polonezą As-dur, op. 53, o papildomai paskambino Chopino Ekspromtą As-dur Nr. 1, op. 29, ir Sergejaus Rachmaninovo Preliudą gis-moll Nr. 12, op. 32. Tarkim, man čiurlioniškame kontekste vietoj Griego ar Liszto būtų labiau tikę kad ir Aleksandro Skriabino preliudai. Jeigu ne programos konceptualumu, tai nepriekaištingu profesionalumu papirkęs pianistas pasirodė kaip patyręs pusiausvyros meistras, jautrus ir mokantis neskubriai gėrėtis savo skambinamo turinio subtilybėmis. Čiurlionio kūriniuose – nuskambėjo Noktiurnas fis-moll (VL 178), Muzikinis momentas fis-moll (VL 163a), Humoreska g-moll (VL 162), Preliudas F-dur/a-moll (VL 188), Kanonas c-moll (VL 216), Preliudas c-moll (VL 189), Mazurka Ges-dur (VL 193), Preliudas h-moll (VL 182a) ir Mazurka h-moll (VL 234) – Volodinas išryškino bravūrišką čiurlionianos pusę.
Apskritai geniali idėja į, regis, taip gerai pažįstamą Čiurlionį žvelgti per pasaulio žvaigždžių prizmę. Tai suteikia galimybę atliekant po pluoštą jo opusų iš eilės atskleisti ir kaskart naujas, dar negirdėtas interpretacijas, išgirsti nuolat besimainantį ir visada kitokį Čiurlionį bei įvairiais laikotarpiais apčiuopiamas tendencijas, pasireiškusias gerokai vėliau tiek muzikos, tiek dailės kontekstuose. Jo neišsemiamumas festivalyje išryškėjo kaip niekad aiškiai.
Gimtadienio vakarą, rugsėjo 22-ąją, Gala koncerte filharmonijoje dalyvavo dar penki pianistai. Vakaro reikšmę padidino prieš koncertą paskelbta žinia, kad iš kosminės stoties buvo perduotas sveikinimas Čiurlioniui su gimtadieniu ir pagrotas sutrumpintas „Jūros“ variantas pagal specialų mūsų Vyriausybės ir Europos kosmoso agentūros projektą su NASA, – išties nepaprastai svarbus tarptautinio pripažinimo akcentas.
Pirmas į sceną išėjo Andrew Brownellas (JAV). Įkandin tarptautinio Lidso pianistų konkurso (II vieta) pelnęs daugybę kitų apdovanojimų, Londone įgijęs daktaro laipsnį, amerikietis yra laikomas, ko gero, vienu reikšmingiausių savo kartos pianistų. Jis paskambino Čiurlionio ankstyvojo laikotarpio Temą, variacijas ir finalą D-dur (VL 151). Romantinį kūrinį pianistas perteikė atidžiai ir atsakingai perskaitęs tekstą. Ilgame opuse jau pasigirsta Čiurlioniui būdingos intonacijos; lėtai, švelniai plėtojamos variacijos skambėjo šiltai ir sukauptai, o greitesnėse, tirštos akordinės faktūros vietose buvo išryškintas melodijų polifoniškumas.
Ilgą ir jausmingą pjesę – „Miražą“ a-moll (VL 175) – skambino Gustavas Piekutas (Danija), nuoširdžiai ir teisingai pagavęs čia lėtą pasakojimą, čia lyrinį gamtos peizažą, čia įvairius nuotaikų atspalvius. Taip pat jis paskambino Elegiją d-moll (VL 191), „Lakštingalą“, Preliudą Des-dur (VL 250), Humoreską g-moll (VL 162), Variacijas „Bėkit, bareliai“ (VL 279) ir Preliudą F-dur/a-moll (VL 188). Kaip matome, kai kurie kūriniai taip patraukė atlikėjų dėmesį, kad festivalyje buvo skambinami keletą kartų. „Bėkit, bareliai“, žinoma, išsiskyrė esenciniu genijaus likimo nuojautos dramatizmu, ir galiausiai Preliudas užbaigė elegantišką, skoningą Piekuto kontempliaciją. Pianistas yra pelnęs tarptautinį pripažinimą konkursuose ir kompaktinių plokštelių įrašais, yra Danijos Menininko ir radijo P2 talentų prizo laimėtojas, pelnęs įvairių stipendijų, jį remia „Augustinus“ fondas.
Toliau girdėjome Nacionalinės filharmonijos sezono atidarymo koncerto dalyvį iš Lenkijos Szymoną Nehringą. Jo laimėjimų kraitėje taip pat daugybė žymių konkursų, koncertų ir įrašų, o tarp jų vienas svarbiausių – nugalėtojo laurai viename didžiausių Arthuro Rubinsteino tarptautiniame konkurse Tel Avive. Pianistas pasirinko Noktiurną cis-moll (VL 183), preliudus Fis-dur „Viešpaties angelas“ (VL 184), H-dur „Svajonėlė“ (VL 186) ir fis-moll „Ruduo“ (VL 264), Ekspromtą fis-moll (VL 181), preliudus A-dur (VL 335) ir fis-moll (VL 185) bei Noktiurną fis-moll (VL 178). Nehringo skambinimas pasižymėjo subtilumu ir muzikalumu: jis nuostabiai jautriai išjautė žinomus preliudus, lėtai, neskubėdamas ir pasigėrėdamas kiekvienu posūkiu, ilgas natas apipindamas ažūru ar varpų ostinatinėmis spalvomis. Nuostabus tušė, subtilus dramaturginės medžiagos valdymas, aristokratiškas ir kilnus skambinimas suteikė dar vieną grožio potėpį muzikiniam Čiurlionio portretui.
Antroje Gala koncerto dalyje skambėjo paskutinės Čiurlionio vasaros kūriniai. Juos atliko Dmitry Mayboroda (Vokietija). Vėl skambėjo Tema ir variacijos „Sefaa esec“ tema, Preliudas G-dur (VL 338), Preliudas padidintoje G dermėje (VL 339), preliudai d-moll „Motule mano“ (VL 340), g-moll (VL 342), g-moll (VL 343), d-moll (VL 344) ir Fuga b-moll (VL 345). Kerintys, įelektrinantys, XX amžių pranašaujantys opusai (čia girdėjome mistiniu būdu sinchronizuotus, Skriabinui būdingus muzikinės minties proveržius, ir ne tik) buvo perteikti su tokia jėga, kad man nejučia palyginimui prisiminė tik panašaus braižo iškilus M.K. Čiurlionio konkurso laureatas Jevgenijus Starodubcevas. (Visą laiką apgailestauju, kad jo ypatingos interpretacijos, kurių įrašus jis yra padaręs, Lietuvoje taip ir nebuvo išleistos atskiru disku. Bet juk niekada nevėlu papildyti čiurlionianos diskografiją.) Ypač įstabiai, įmagnetintai Mayborodos perteikta Fuga b-moll. Toks švarus, kone asketiškas muzikos perteikimas, tarsi kalbant maldą, man regis, yra arčiausiai tobulo atlikimo. Dar visai jauno, bet itin ryškaus ir anksti pastebėto pianisto, šiuo metu besimokančio Italijos Imolos akademijoje „Incontri col Maestro“, muzikavimas, o kartu ir visas iki šiol girdėtas renginių spektras sukėlė daug minčių.
Apie Čiurlionį neišeina kalbėti vien kaip apie stilių ar epochą (apie juos veikiau kaip apie akcidenciją), nes jo kūryba priklauso kitai plotmei. Ją ir jos interpretacijas galima vertinti iš aukštesnės, ideacijos plotmės perspektyvos. Ji buvo justi viso renginio metu (ir juntama visuose renginiuose, kur tik skamba Čiurlionis dainų ar instrumentinės muzikos pavidalu), o apmirusi publika, galbūt to nė nesuvokdama, kvėpavo tuo išretėjusiu, rimty paskendusiu oru, kuris per save leido nenumaldomą ir lemtingą skambesį, o šis, kartu su pergalinga Fugos pabaiga, šiurpindamas odą, galingais greitėjančiais žingsniais pranašavo kitą erą, kitą pasaulį, kitą sąmonę ir estetiką.
Gala koncertą užbaigė Čiurlionio provaikaitis pianistas Rokas Zubovas. Įstabu ne vien tai, kad provaikaitis taip išoriškai panašus į genialųjį prosenelį ar kad jo vidinė inteligencija ir charakteris taip pat paveldėjo ypatingą Čiurlionių geną. Dar įstabesnis visiškai natūralus jo buvimas pianistu ir ilgainiui tapimas puikiu interpretuotoju, puoselėtoju, leidėju, netgi aktoriumi, Čiurlionio namų Vilniuje vadovu, vienu iš Nacionalinio Čiurlionio kelio iniciatorių bei daugybės kitų iniciatyvų, tokių svarbių Lietuvai ir jos kultūrinei tapatybei, pradininku. Rokas paskambino savo iš Čiurlionio kompozicinės medžiagos nuaustą kūrinį „Pokalbis, kurio niekada nebuvo“. Jis žingsnis po žingsnio kopė į nepaprastai sudėtingą jo viršukalnę, išskleisdamas energingas ir čiurlionišku turiniu vibruojančias plokštumas (aukštikalnes), skynėsi per tonalinius atvašynus ir trelėmis mirgančius perėjimus. Šis „Pokalbis“ – reikšmingas darbas, gyvai įkūnijęs Čiurlionio pasaulį. Zubovui pavyko sukonstruoti logišką ir įtaigią kosminę meditaciją. Pabuvome nežinomoje kosmoso erdvėje, neapsakomoje ir stulbinamoje, kuriai palyginimo nėra, bet pulsuojančioje tikra ją įkvėpusio genijaus dvasia.
Festivalis „Pasaulio fortepijono žvaigždės sveikina M.K. Čiurlionį“, kartu su kitais kompozitoriaus 150-mečiui parengtais įvykiais, pasiekiančiais itin plačią auditoriją, kolegų įnašais ir sostinės oro uosto vardu, yra didelė dovana Lietuvai. Turėjome galimybę pažvelgti į tokį savą ir kuklų genijų plačiai atmerktomis akimis iš pasaulinės perspektyvos ir, išvydę tiek naujų reikšmių, gavome naujų impulsų. Todėl ir pavadinau straipsnį „Balsas iš ateities“. Ir labiausiai norėtųsi tikėtis, kad šis pagaliau deramu lygmeniu įkaltas tvirčiausias lietuvių kultūrinės tapatybės stulpas, siekiantis chtoninę tautos atmintį, skleis savo žinią ir šviesą vis plačiau, giliau ir aukščiau.
Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
