Kaltos durys
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Colinas Farellas ir Margot Robbie tame pačiame filme atlieka pagrindinius vaidmenis – tai tapo masalu pasižiūrėti naujausią Kogonados darbą „Didelė drąsi graži kelionė“ („A Big Bold Beautiful Journey“, JAV, Airija, 2025). Tačiau režisieriui, regis, svarbiausios filme buvo durys. Jis prisipažino, kad durys simbolizuoja galimybes ir savo teatrališkumu sužadina vaizduotę – jos tampa ir motyvu, ir pažadu, ir vartais, pro kuriuos herojai keliauja į praeitį. Tačiau šįkart durys kišo koją ir taip jau koeljiškam siužetui, o pagrindiniai personažai virto mechaniniais jų varstytojais be priežasties.
Istorijos centre – vienišiai Deividas (Colin Farell) ir Sara (Margot Robbie). Deividas išgyvena tėvo mirtį, kuri dar labiau pagilina vidutinio amžiaus krizę, kilusią iš suvokimo, kad galbūt jis vis dėlto nėra ypatingas (nors tėvas nuolat kartojo priešingai). Sara kenčia nuo artumo baimės ir chroniškos neištikimybės. Jie gyvena tame pačiame mieste, lankosi tose pačiose vietose, tačiau pirmą kartą susitinka už 400 kilometrų nuo savo namų. Paaiškėja, kad jie turi bendrų pažįstamų, kurių vestuvėse ir susipažįsta. Abu nusprendė atvykti į šventę vieni, be palydos, ir, kaip galima nuspėti, patraukia vienas kito akį. Tąkart pažinties jie nepratęs – juos suves paslaptinga automobilių navigacija, kuri... pasiūlys jiems leistis į didelę, drąsią ir gražią kelionę. Būtent GPS juos nukreips į vietas, kur esama įvairių durų, vedančių į praeities gyvenimus, ir taip jie taps savo pačių reikšmingiausių išgyvenimų liudininkais. Aišku, abu veikėjai išgyvens juos drauge, iš naujo, atrasdami tai, ko anksčiau nepastebėjo...
Siužetas rutuliojasi tarsi pagal savipagalbos literatūrą: kiekvienos durys – nauja stotelė, joje laukia tvarkingai sustatyta diorama iš praeities. Deividas sugrįžta į paauglystės sceną, kurioje spindėjo dainuodamas mokykliniame miuzikle, bet užkulisiuose patyrė pirmą rimtą atstūmimą; Sara priverčiama vėl išgyventi kaltę dėl pavėluoto atsisveikinimo su mama. Ketinimai gal ir kilnūs, bet kuo toliau, tuo aiškiau, kad durys filme – ne atminties instrumentas, o dekoratyvinė jungtis tarp epizodų, kurie tampa sterilia, „saugia“ emocine kelione. Tad ir personažai tiesiog slysta per filmo paviršių – be stuburo, kaip neaiškūs emocijų gniužulai.
Robbie ir Farellas daro viską, kad suteiktų savo archetipams kūną: jos Sara apsišarvavusi nuo emocijų, jo Deividas – nebylus melancholikas, kurį graužia žlugęs „ypatingumo“ pažadas. Vadinamoji chemija tarp aktorių akivaizdi, tačiau scenarijus jų ryšį vis perrašo į pamokėlę apie atleidimą ir savęs priėmimą. GPS – beveik „angeliškas“ vedlys – siūlo vis naujas užduotis, bet ne klausimus; kai reikėtų rizikos ar konflikto, atsiranda dar vienos durys. Net komiški intarpai (keista automobilių nuomos agentūra, paslaptingi jos darbuotojai) veikia kaip fotogeniškos dėmės, o ne dramaturginės atramos.
Ne šiaip sau pradžioje siužetą pavadinau koeljišku (Paulo Coelho), mat jame, kaip ir šio rašytojo kūryboje, vietoj nepatogių konfliktų pasirenkamas žynių tonas ir aforistinės pamokos apie „atleidimą“ ir „teisingas duris“, vietoj gyvų minčių – sentencijos, kurias būtų galima išsiuvinėti ant pagalvėlės. Paslaptingoji navigacija čia veikia kaip dvasinis guru, vedantis per „ženklus“ ir „užuominas“. Tokie simboliai sukuria lengvai vartojamą prasmės įspūdį, bet nukreipia dėmesį nuo realių pastangų ir pasekmių, kurių pareikalautų tikri pokyčiai.
Ar tikrai reikia durų-portalų, kad papasakotum istoriją apie kaltę, baimę ir prieraišumą? Gal būtų paveikiau žaisti atviromis kortomis, tai yra nusiimti kaukes ir parodyti tikruosius veidus? Tačiau Kogonadai, regis, artimesnės tvarkingos metaforos, tad ir personažai tampa tuščiais ženklais, kai emocijos dažniau demonstruojamos nei patiriamos, ką jau kalbėti apie humoro stoką. Todėl visai nestebina, kad filmo premjera taip ir neįvyko jokiame svarbiame kino festivalyje.
Galiausiai „Didelę drąsią gražią kelionę“ būtų galima palyginti su prabangios parduotuvės vitrina: Robbie ir Farellas joje spindi, šviesos ir spalvos nuteikia maloniai, tačiau už stiklo turinys visai neatitinka išorinio pažado. Durys, turėjusios atverti atminties labirintą, lieka tik prekės ženklu. Tad iš salės išeini su keliais gražiais kadrais ir skambiais sakiniais. Jei užtenka blizgesio – bilieto gaila nebus, tačiau jei vyleisi kažko daugiau – ši kelionė baigsis ties pirmu slenksčiu.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
