Šiuolaikinis teatras kaip sąžinės tribunolas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Pilzenas – ketvirtas pagal dydį Čekijos miestas, vidurinė klasė čia tarpsta „Škodos“ ir „Urquell“ fabrikų apsuptyje. Rugsėjo viduryje čia tvyro palaiminga ramybė, gal todėl įsimintiniausiu šio miesto piliečiu man tapo vietnamietis berniukas, savo tėvų kavinukėje pusbalsiu daininga čekų kalba skaitantis „Liūto karaliaus“ knygelę. Regis, sotų Pilzeno tingulį kartą per metus leidžiama sudrumsti tik „Festival Divadlo“. Šiemet 33-ią kartą šešiose vaidybinėse lokacijose 25 trupes ir beveik 40 renginių pristatęs festivalis priminė, kad teatras Vidurio Europoje niekada nebus nei estetiškas barškutis, nei juo labiau koks nors kultūrinis aksesuaras. Čekams teatras – ir tai labiausiai stulbina – tebėra moralinis tribunolas, kuriame sprendžiamos sąžinės bylos, o kiekvienam žiūrovui lemta tapti prisiekusiuoju. Šių metų programa atskleidė keletą galingų teminių pjūvių, kurių ašys – politika, ekonomika ir atmintis. Visi trys gyvybiškai svarbūs regionui, gyvenančiam tarp neatslūgstančių karo šešėlių, globalios kapitalizmo krizės ir nesibaigiančių ginčų dėl tikrosios laisvės kainos.
Ši teatro, virtusio moraliniu tribunolu, tradicija turi gilias šaknis. Pirmasis „Divadlo“ festivalis Pilzene įvyko 1993 m. lapkritį, globojamas tuomečio Čekijos prezidento Václavo Havelo. Neatsitiktinai – Havelas, pats dramaturgas, išpažino teatrą kaip politinės sąžinės barometrą, ir būtent ši vizija nulėmė festivalio pradžios laikyseną. Iš pat pradžių festivalis pritraukė didžiausius pasaulio ir regiono vardus: nuo Roberto Lepage’o ir Eimunto Nekrošiaus iki Krystiano Lupos, Franko Castorfo, Haroldo Pinterio ar Tomo Stoppardo. Pirmųjų festivalių programą formavo žurnalo „Svět a divadlo“ („Pasaulis ir teatras“) kritikai, o vėliau ji virto sisteminga institucine atranka, įtraukiančia tiek nacionalinius teatrus, tiek progresyviausias nepriklausomas trupes. „Festival Divadlo“ tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl 2014 m. buvo pastatytas moderniausias Pilzeno teatras „Nová scéna“ („Naujoji scena“), šiuo metu galintis pristatyti pasaulinius teatrinius projektus.
Per tris klestėjimo dešimtmečius „Divadlo“ festivalis ne tik įrašė Pilzeną į Europos kultūrinį žemėlapį, bet ir pavertė jį tikra čekų teatro „vitrina“, išgryninančia nacionalines scenos tendencijas, ir kartu atvira tarptautine platforma, kurioje galima palyginti Vidurio Europos teatrą su Londono, Berlyno ar Paryžiaus scenomis. Man pačiai po šią vasarą aplankyto Edinburgo „Fringe“ festivalio palyginus gimė apibendrinimas, kad būtent čia, Vidurio Europoje, teatras kasmet perrašo savo santykį su visuomene, kartais ironizuodamas, kartais provokuodamas, bet visada versdamas žiūrovą iš naujo permąstyti, kokią tiesą jis parsineša namo iš teatro salės.
Per keturias viešnagės Pilzene dienas spėjau pamatyti tik devynis spektaklius, bet šiame tekste norėčiau pasidalinti tam tikromis ypač mane sudominusiomis tendencijomis, šiuolaikinio scenos meno reiškiniais. Vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó spektaklis „Parallax“ („Proton Theatre“, Budapeštas) įprasmino festivalį kaip estetinę ir politinę provokaciją. Tai spektaklis, kuriame skirtingi tikrovės lygmenys – asmeninė drama, karo nuotrupos, kolektyviniai sapnai – susiduria be jokio kompromiso. Mundruczó nebeužtenka tradicinės dramaturgijos – jis kuria daugiabalsį koliažą, primenantį, kad šiandien žmogus egzistuoja paralelinėse tikrovėse, nuolat priverstas rinktis, kuriai iš jų priklausyti. Jo „Parallax“ – trijų kartų šeimos seansas pas egzorcistą. Hiperrealistinis Budapešto butas čia prilyginamas kapsulei, kurioje sprogsta XX a. Europos traumos: Holokausto baimė, posovietinio identiteto paieškos, 10-ojo dešimtmečio vartotojiškas ciniškumas ir šiandieninė LGBT+ bendruomenės emancipacija. Mundruczó, vienas radikaliausių Europos scenos vizionierių, balansuoja tarp dokumentinio natūralizmo ir biblinės vizijos: kai per pirmą dalį butą užlieja tikro vandens srautai, atrodo, kad tai jau ne metafora, o tikras tvano nuosprendis žmonijai. Žiūrovas priverstas būti liudininku, kaip motina ir dukra mėsinėja viena kitą žodžiais, kol nebelieka nieko, tik nuogos, kruvinos tapatybės skeveldros. Šį spektaklį ne „žiūri“ – jį fiziškai iškenti, o paskui išeini iš salės su jausmu, kad tau perrašyta genetinė atmintis.
Čekas režisierius Dušanas Davidas Pařízekas užsimoja išlaisvinti ypač retai statomą Bertolto Brechto dramą „Šventoji Joana iš skerdyklų“ iš bibliotekinės lentynos, paversdamas autorių šiuolaikinio kapitalizmo griūties pranašu, šiandien skambančiu dar aštriau nei XX amžiuje. Pařízeko „Šventoji Joana iš skerdyklų“ atgimė „Berliner Ensemble“, kuriame Brechto polemika apie rinką, išganymą ir socialinę tvarką tapo tikru tribunolu kapitalizmui. Austrų aktorė Stefanie Reinsperger įkūnijo kapitalistą Maulerį – groteskišką, perteklinę energiją akumuliuojančią verslo dievybę arba monstrę, kurios filantropija permirkusi retorika slepia plėšrų, nepasotinamą godumą. Šis spektaklis ne tiek moralizuoja, kiek sukuria sprangią grotesko liturgiją. Pelnas čia tampa dievu, o teatras – jį demaskuojančia švente. Pařízekas akivaizdžiai įrodo, kad ekonomikos kritika gali būti vizuali, teatrališka ir brutaliai šiuolaikiška.
Trečioji užsienio programos intriga – Slovakijos nacionalinio teatro spektaklis „Tatarka“. Režisierius Dávidas Paška nusprendė kultinio slovakų rašytojo Dominiko Tátarkos biografiją atskleisti pasitelkdamas rašytojo alter ego Bartolomejaus Slzičkos kelionę per keturis istorinius mazgus: 1938-ųjų Paryžių, 1956-ųjų Bratislavą, 1978-uosiuose mirkstančią disidento vienatvę ir 1989-ųjų išėjimą politinio lūžio išvakarėse. Didieji Tátarkos demonai – demagogija, konformizmas, laisvės ilgesys – sugrįžta ne kaip praeitis, o kaip šiandiena. Spektaklio pabaiga virsta atviru klausimu žiūrovams – ar ši visuomeninė santvarka, kurioje gyvename, ir yra ta laisvė, kurios troško tautos dainius? Ar mes tik iškeitėme senus demonus į naujus? Režisierius nekuria patetiško paminklo poetui, jis atsuka scenos veidrodį į dabartį, o jame atsispindi ne tik Slovakija, bet ir visa Europa.
Čekų teatriniai pastatymai festivalyje pateikti ne dulkėto muziejaus formatu, o kaip laboratorija, drąsiai atverianti socialines žaizdas ir kelianti labai sprangius klausimus. Nacionalinė „Festival Divadlo“ programa išryškino ne tik teminę, bet ir stilistinę šiuolaikinio čekų teatro įvairovę. Akivaizdu, kad šalis turi kelias vienu metu veikiančias gyvybingas dramaturgines kryptis: nuo politinės istorijos interpretacijų iki intymių psichologinių portretų, nuo žiaurumo ribų tyrinėjimo iki poezijos ritualų. Išskirtine teatrine patirtimi įvardyčiau Nacionalinio Brno teatro pastatymą „Patriots“. Režisierius Jakubas Šmídas sufokusavo meninį žvilgsnį į politinę sceną, jo spektaklis dekonstruoja valdžios mechanizmus ir kolektyvinius apsisprendimus, kurių fone ironija virsta istorijos pamoka.
Peteris Morganas – britų scenaristas ir dramaturgas, savo kūriniuose su pasimėgavimu nulupantis istorijai odą: nuo serialo „The Crown“ karališkosios šeimos iki „Frost/Nixon“ prisipažinimo, kuris sužlugdė prezidentą. „Patriotus“ jis parašė karo metu – pjesės premjera 2022 m. balandžio 9 d. Londone skambėjo jau sprogstant bomboms Ukrainoje. Talentingas dramaturgas parašė raudonesnę už kraują kroniką: ne apie demoną, o apie vidutinybę, kurią į valdžios olimpą užkėlė chaotiški 90-iniai, dantis semiantis oligarchų godulys ir visuomenės troškimas paklusti stipriai rankai. Asketiškoje scenoje putlutis, susivėlęs Borisas Berezovskis – ne tik oligarchas, bet tikras tragedijos herojus. Matematikas, svajojęs apie Nobelio premiją, medijų magnatas ir manipuliacijų genijus, sukūręs Putiną manydamas, kad valdys jį kaip marionetę, – ir tampantis pirmuoju, kurį ši marionetė paaukoja savo šachmatų partijoje. Dramaturgas pateikia Berezovskį kaip šiuolaikinį Prometėją, kuris pavagia ugnį ir staiga pamato, kaip ši ugnis ryja jo paties pasaulį.
Režisierius Šmídas stato pjesę tarsi chirurginį pjūvį, be jokios anestezijos. Aktorius Viktoras Kuzníkas jauną Putiną vaidina nestokodamas empatijos, sceninės plastikos ir net vyriško žavesio, ir būtent tai kelia siaubą: scenoje matai ne demoną, o žmogų, kuris galėtų būti tavo kaimynas, klasės draugelis ar net brolis. Ir tada tenka suvokti, kad monstras nėra „jie“. Monstras – mūsų pačių tylėjimas, mūsų nuolankumas, mūsų amžinas troškimas, kad kas nors kitas spręstų už mus.
Visai kitomis intonacijomis į festivalinę publiką prabilo režisierės Annos Klimešovos „Mrs Dalloway“. Prahoje reziduojančio Teatro ant baliustrados (Divadlo Na zábradlí) ryžtas teatrinei scenai pritaikyti kertinį visos modernizmo literatūros kontekste Virginios Woolf romaną netikėtai tapo subtilia meditacija apie laiką, atmintį ir moters neregimybę visuomenėje. Hipnotizuojantis spektaklio ritmas kūrė atmosferą, kurioje smulkiausios kasdienybės detalės atsiskleidžia kaip visuotinė egzistencijos metafora, o aktorių drąsa atsiverti publikai kūrė trapią meninio suokalbio nuotaiką.
Režisierius Tomášas Rálišas spektakliu „Marabou Stork Nightmares“, sukurtu teatre „MeetFactory“, į sceną atnešė nepakeliamą klausimą – kaip vaizduoti smurtą, kad jis taptų ne estetizuota pornografija, o tikro kaltės ir keršto impulso anatomija? Škotų literatūros žvaigždės Irvine’o Welsho tekstas čekiškame pastatyme virto kruvina psichikos vivisekcija, kai brutali scena atlieka ne prievartos, o trapumo operaciją. Smurtas rodomas ne atviroje scenoje, bet aktorių kūnuose, balsuose, raumenų įtampoje – žiūrovas priverčiamas patirti, kad žiaurumas nėra uždraustas, tačiau niekada nepraeina be pasekmių.
Visai kitą teatro polifoniją pasiūlė režisierius Janas Nebeský su Prahos nacionaliniu teatru sukurtame spektaklyje „Wernisch“. Tai ne klasikinis spektaklis, o greičiau ironiškas atnašavimas žodžiui, balsui, ritmui, melodijai ir net nacionaliniams stereotipams, nuosekliai paverčiant literatą Ivaną Wernischą gyvąja čekų poezijos ikona. Ironija ir lyrizmas, groteskas ir švelnumas čia klijuojami į mozaiką, kurioje pats teatras tampa ritualine kalbos laboratorija. Nebeský virtuoziškai išnaudoja koliažinę veiksmo struktūrą, iš kurios gimsta keistos, bet tikra menine tiesa persmelktos scenos, jose aktoriai, tekstas ir žiūrovai jungiasi į neprognozuojamą poetinį vienį.
Nacionalinė spektaklių vitrina subtiliai išryškino čekų teatro paradoksą: jis vienu metu geba būti brutaliai fiziškas ir subtiliai intelektualus, susieti smurto refleksiją su poezijos ironija. Šiuolaikinis čekų teatras nebijo rizikuoti – jis geba ne tik provokuoti, bet ir kurti beatodairišką pasitikėjimą žiūrovu, kuris išdrįsta būti ir net mėgautis tokiame nepatogiame teatre. Atrodo, kad „Festival Divadlo“ kasmet patikrina, ar teatras Vidurio Europoje dar turi politinį stuburą. Čekai drąsiai neria į savo bei pasaulinės literatūros gelmes, bet ne mažiau ryškiai pasitelkia brutalų teatrinį smurtą kaip refleksijos įrankį, meistriškai dekonstruojantį kapitalizmo grimasas ar laisvės paradoksus.
„Festival Divadlo“, kadaise gimęs Havelo kabinete kaip demokratinės atminties projektas, šiandien primena, kad teatras tebėra pavojingas instrumentas. Jis neleidžia patogiai snausti ir užsimiršti – nei vidurinės klasės sočioje kasdienybėje, nei politinių bendruomenių užuovėjoje ar meno korifėjų lemtyje. Todėl žiūrovas, įžengęs į teatro salę, čia visada tampa prisiekusiuoju – ne simboliniu, o tikru, teatro gyvybę arba mirtį nulemiančiu.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
