Praėjusio laiko beieškant
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Pagrindinis „Svečio“ (rež. Vytautas Katkus, Lietuva, Norvegija, Švedija, 2025) personažas Danielius (Darius Šilėnas) jau daug metų gyvena Norvegijoje. Jis nebėra laikinas emigrantas – ten turi norvegę žmoną ir vienų metų sūnų Joną (turbūt ir darbą, ir finansinių įsipareigojimų), o kasdienybę praskaidrina erzinantys uošvės vizitai. Vis dėlto filmo pradžioje jis ruošiasi skrydžiui į Lietuvą, į gimtąją Šventąją, kur likęs tuščias jau mirusių tėvų butas, kurį Danielius dabar nori parduoti. Katkus su scenarijaus bendraautore Marija Kavtaradze į šią kelionę Danielių išleidžia vieną. Tai diktuoja ir filmo tema, ir tonas. Buitinė priežastis, savaime suprantama, tėra pretekstas – į senus namus Danielius grįžta norėdamas leistis į asmeninę konfrontaciją, sudėti taškus ir atsisveikinti. Nors tapimas didesnės tradicijos dalimi veikiausiai ir nebuvo sąmoninga „Svečio“ kūrėjų užmačia, simboliška, kad Danielius grįžta ne kur kitur, o į Šventąją – kone chrestomatinį viso lietuviško kino pajūrį, katarsio, pabėgimo ir iliuzijų erdvę.
Pagrindo tradicinei draminei linijai, išoriniams konfliktams kartu su iš jų išplaukiančiais nesibaigiančiais dialogais, atrodytų, daug. Pavyzdžiui, dar filmo pradžioje užsimenama, kad Danielius negrįžo į tėvo laidotuves, leidžiama suprasti, kad dabar jau nutolusi kaimynė Vismantė (Vismantė Ruzgaitė) kažkada buvo Danieliaus mylimoji, o pats Danielius patiria vidinį lūžį, kai nenorą išvykti pakeičia supratimas, jog metas atsisveikinti. Tačiau tiek veiksmo, tiek verbaliniu požiūriu „Svečias“ yra minimalistinis. Dialogų mažai, jie kaip reta buitiški ir literatūriškai nesikapstantys personažų psichologijoje, – pats Danielius nei nori, nei veikiausiai yra pajėgus išreikšti mintis apie trūkstamą tėvą, norą pasilikti, svetimumo jauseną. Filmo kūrėjai gręžiasi į Danieliaus vidų, todėl už žodžius iškalbingesnė jo būtis, pasivaikščiojimai, supanti erdvė ir jos sąveika su Danieliaus vidiniu pasauliu.
Prabėgomis filme išnyra tėvo linija, kuri, žinoma, kelia klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Danielius negrįžo į tėvo laidotuves, ar noras suartėti su jį ignoruoti bandančiu Vismantės tėvu (Arvydas Dapšys) susijęs su jaučiama kalte, o gal yra atkartojimas buvusių santykių su tikruoju tėvu, ar Danieliaus delsimas išvykti susijęs su jo baime nebūti geru tėvu? Akivaizdu, kad atsakymai nebuvo filmo kūrėjų tikslas, tad juos sugalvoti paliekama pačiam žiūrovui. Negali pykti – nuo pat filmo pradžios iki pabaigos sąžiningai laikomasi pasakojimo linijos apie emocinį Danieliaus būvį, vidines jo transformacijas, o ne (melo)dramos krypties.
Filme vis kartojasi Danieliaus, išeinančio iš savo namų, ciklas. Netiesiogiai jį iš jų vis kas nors išprašo: dėl netikėtai palikto prižiūrėti šuns, namų tvarkytojos, buto pirkėjų, panorusių pajusti buto dvasią. Atrodytų, tame užburtame rate jis vis ieško praėjusio laiko – eina gerai pažįstamais takais ir gatvėmis, kartoja vaikystės ritualus: valgo ledus, plūduriuoja jūroje, bando susilieti su pažįstamomis vietomis, vaikystės butu, net kiek desperatiškai stengiasi užmegzti kontaktą su čia likusiais, kad vėl taptų miestelio dalimi. Tačiau su kiekviena scena tampa vis akivaizdžiau, kad Danielius tolsta nuo vietos, kurią laikė namais, – jis tampa (ar jau buvo prieš čia atvykdamas, tik nenorėjo to suprasti) svečiu.
Ekrane matome daug dvilypumo, kuris veikiausiai atliepia vidinę Danieliaus būklę, jo patiriamą konfliktą. Kadro kompozicijose – prigulęs pušyne ir atsidūręs kadro pakraštyje, atskirtas celofaninės sienos nuo baro, net būdamas gerai pažįstamose vietose – jis atrodo svetimas ir vienišas. Po truputį ima atsirasti personažo būsenai tarnaujantys sapnų intarpai, kuriuose – vienišas plūduriavimas tamsioje jūroje, vaikiška piratų sala su vaisius mezgančia obelimi (artėjant finalui ši nutolsta ir ištuštėja). Žaismingai, nepaklusdamas įprastoms taisyklėms, Katkus trina ribas tarp tikrovės ir fantazijos: Danieliaus sapnai, kaimynų susipažinimo dainos, Vismantės ir bėgikų šokis paplūdimyje įsilieja į pilką ir struktūruotą realybės audinį.
Bėgant filmo minutėms (o kartu keičiantis ir Danieliaus perspektyvai) ima daugėti scenų, kuriose Danieliaus net nėra. Šiose gatvėse ir namuose gyvenimas vyksta toliau, žmonės ieško meilės ir rūpinasi artimaisiais – nuostabi Tomo (Rokas Siaurusaitis) ir jo nelyg kino žvaigždės papuoštos močiutės scena, kai jie, ištrūkę iš abu slegiančios buities, pajūryje kartu traukia cigaretę. Danielius čia tėra tų pačių gatvių ir kopų praeivis.
Besikeičiančiai Danieliaus būsenai atskleisti neįtikėtinai vykusiai tarnauja jo tėvų buto erdvė. Po truputį ji vis tuštėja – daiktai išnešami, dulkės iššluojamos, kas likę, sudedama į dėžes. Iki tol, kol tuščiuose kambariuose telieka tik baldų vaiduoklių šešėliai ant sienų – žymės laiko, kuris nenumaldomai prabėgo. Prislopintas koloritas ir 16 mm juosta tarsi pritardami erdvei taip pat dvelkia praeitimi.
„Svečias“ – vienas tų filmų, kurie kelia sunkiai paaiškinamą ilgesį. Sunku pasakyti, kam tiksliai – galbūt vaikystei arba, kaip sakė viena šio filmo veikėjų, naiviai vaikiškam jausmui, „kad viskas dar prieš akis“. Vis dėlto kūrėjų dėka tai netampa nostalgiška kelione atgal, veikiau priminimu apie neišvengiamas pabaigas ir tai, kad esama dalykų, kurių vieta ir yra praeityje (ir atmintyje, žinoma).
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
