Užrašai

Man atrodo, kad daug jau prirašyta. Einu po parodas ir žymiuosi savo mintis realiu laiku (arba kiek įmanoma tą realų laiką apčiuopti). Ir man atrodo, kad pastarąjį laiką gyvename nuotrupomis, „užmestais“ žvilgsniais – ir žvilgsniai vis trumpėja, ir nuotrupos smulkėja. Kartais nėra prasmės daugžodžiauti, pakanka minties. Visa, kas intarpuose, pasirodo kaip reveransai, o ne būtinybė. Toks minčių ir nuotrupų tekstas mano užrašuose gimsta būnant realiu laiku realioje vietoje. Koncentracija ir erdvė (proga) skaitytojui išplėsti mano mintis sava kryptimi. Darykite su mano mintimis, ką norite.

* Įvažiuojant į Klaipėdą Šilutės plentu visad kaip vartai į miestą pasitinka sunkūs pramonės pastatai. Eilės fūrų. Piliakalniu virtęs šiukšlynas. Tik Klaipėdos ore tvyrantis kvapas. Uostamiestis – juokinga. Klaipėda – industrija. Klaipėda – istorinių ir geopolitinių aistrų objektas.

* Pirmą kartą KKKC pajuntu visiškai kitą kvapą. Architektūra – medis. Pušis, galbūt? Taip atrodo logiškiausia, taip man ir bus. Tas kvapas geras. Ir naujas, ir sklandęs dar prieš mums egzistuojant.

* Valentino Klimašausko kaip kuratoriaus braižas. Jį lengviausia atpažinti lankantis parodose, prie kurių dirba šis kuratorius, žiūrint, skaitant. Panašią sistemą jau jutau 14-oje Baltijos trienalėje ir ji man be galo tiko. Prie gerų dalykų priprantama, o kodėl nederėtų? Balansas tarp erdvės, pasakojimų bei kūrinių kontrolė ir visiškai neiliuzinė laisvė rinktis savą naratyvą. Iškristalizuota idėja, aiški ir vedanti per ekspozicijų erdves, nematoma gija jungianti visus kūrinius. Jokių abejonių, didis saugumo jausmas, kas, man atrodo, gana reta.

* Immanuelio Kanto pėdsakai, tiesiogiai neapčiuopiamai užfiksuoti Joachimo Koesterio fotografijų cikle „Kantas vaikšto“ (2003–2004), numanymas ir tikėjimas, kad jis tose Karaliaučiaus vietose buvo, ir tai joms suteikia kitą statusą, žinomą tik žinantiems apie jo kelius. Kone visuose kūriniuose, atrodo, jauti akcentuotą vietos svarbą. Vėliau ji gali ir pranykti, kai Klaipėda bus įšventinta į meno centrus (daugiskaita, netikėta). Jei taip bus, aišku. Pasivaikščiojus po šią bienalę bent akimirką tai atrodo kaip reali galimybė. Man net kyla mintis: kai bakalauro studijose mokėmės apie Haraldo Szeemanno „When Attitudes Become Form“ (1969), aš kažkaip taip įsivaizdavau tos parodos Berno Kunsthalėje patyrimą – taip, kaip šiandien patiriu šią. Nenupasakojamai paveikiai, įsivaizdavimas tik kaip attitude, ne kaip form.

* Gabrielės Adomaitytės tapyba prieblandoj atrodo geriau nei nuogoje šviesoje.

* Iš visų pusių garsų gausa kaip jūros ošimas. Nėra ausinių, kurios pririša, kurios izoliuoja. Klaipėda niekad nemirs, nes ji turi jūrą. Jūros norime. Kai buvau maža, nusprendžiau, kad vienintelė orientyrinė konstanta man yra saulėlydis. Tai yra jei pasiklysčiau pasaulyje, bet matyčiau saulėlydį, nuolat eičiau į jo pusę ir taip pasiekčiau namus, juk tiek saulėlydis, tiek namai – vakaruose. Tai mane ramino.

* Madeleine Andersson videokūrinyje „jūsų skylė – mūsų tikslas“ (2022) bėgantys ir kiek neadekvačiai juokingi yrančio ir dervoje skęstančio gyvenimo kadrai. Pagalvoju, kad „Koyaanisqatsi“ („Gyvenimas be pusiausvyros“, 1982) buvo reels’ai prieš reels’us. Neredukuojant genialaus filmo iki jų turinio, tik pastebint tokio judėjimo ir vaizdinio pasakojimo paveikumą.

* Meninink P. Staff „Amerikietiška naktis“ (2023) – sena gera drama, kuri pačiumpa. Ji turi Johno Cassaveteso grūdėto kino kadro jausmą. Čia – pulsuojantis gyvenimas, to pulso ir gyvenimo sodrumo suvokimas tik pažvelgus retrospektyviai arba išgirdus kažką nupasakojant iš šono.

* Centre tai, kas kadaise buvo paraštėse, – Virgilijus Šonta.

* Tarsi objektu savo kūriniuose virtusi Julijos Skudutytės figūra atrodo kone komiškai, kai po jos, nejaukioje laiptinėje, – Vidmanto Ilčiuko „Akimirkos. Tėvo mirtis“ (1992–1996). Sena gera (bloga) tragedija.

* Problema – nemoku atsisveikinti su užrašais. Gal prieš dvejus metus kažką skaitydama, klausydama ar matydama (ši akimirka tokia nesvarbi, kad nepamenu tiksliai) susimąsčiau apie anglišką posakį body of water. Labai paviršutiniškai susimąsčiau, palikau vos užsimezgusios minties stadijoje. Ir lapelį, ant kurio tai užsirašiau, pasidėjau ant naktinio staliuko. Dabar skaitydama Klaipėdos bienalės parodos gidą susiduriu su šia mintim – vandens kūnas. Dangaus kūnas. Kūnas. Kūnų masė paplūdimyje.

* Bienalė – ne tik sintetinis Šiuolaikinio meno (ir jo centro) perkėlimas į pajūrį. Šito aš kažkodėl baiminausi. Bienalėje daug meilės odžių ir atidos Klaipėdos kraštui. Jaučiuosi atgijusi, tik nežinau, iš ko.

Paroda veikia iki spalio 31 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC)

(Didžioji vandens g. 2, Klaipėda)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama