Septyni Tauragės kvadratai

Kasmetinis Tauragės festivalis „Kvadratu“ jau nuo 2019-ųjų kviečia miestą patirti kitaip: čia aikštės tampa scenomis, gatvės virsta galerijomis, o kasdienės erdvės – netikėtais kultūros atradimais. Vizualieji ir medijų menai, šokis, teatras bei instaliacijos įsilieja į urbanistinį ritmą, kuriame kiekvienas žiūrovas, netgi praeivis tampa dalyviu. Festivalis auga – iš parodų salių persikelia į knygas ir katalogus, tinklalaides, originalius ekskursijų maršrutus, įgyja bendruomeninio meno, dalyvaujamojo dizaino, „atvejo studijos“ formatus, užpildo socialiai „neįvardintas“ vietas ir suteikia joms naują prasmę. Šį išskirtinį renginį organizuoja Tauragės krašto muziejus „Santaka“. Neatsitiktinai jo šerdis – kvadratinio perimetro pilis ir joje esantis tokios pat formos vidinis kiemas, kuriame kasmet viskas prasideda. Jis ir padiktavo festivalio pavadinimą.

Miestas mieste      

Asmuo ir masės. Pasyvumas ir jo „gerasis“ antrininkas liberalumas. Technologijos ir turinio manipuliacijos. Kultūrinis identitetas. Kada jis naudingas? Kada pavojingas? Įsivaizduokite meno kūrinį kaip menininko testą. Meno kūrinys, stebintis jus, visuomet tikrina, „gaudo“, „sertifikuoja“. Jei nusišaipėte ar atsukote jam nugarą – vienoks, per ilgai žiūrite į kūrinį – kitoks įvertinimas. Praėjote pro šalį ir nepastebėjote – dar kitas rezultatas. Kiekvienas žiūrovas, pabuvęs šalia meno kūrinio, nesąmoningai „pasirašo“ smalsumo deklaraciją, sutikimą būti supažindintam su jo turiniu. Šis dialogas tarp asmens ir masės, tarp technologijų manipuliacijų ir kultūrinio identiteto prasmės kuria erdvę, kurioje miesto kasdienybė virsta gyva galerija. Festivalis, plėsdamas bendruomenės kultūrinį horizontą, kiekvieną praeivį paverčia meno proceso dalimi. Apie tai kalbuosi su jo organizatoriais – festivalio koordinatore Tauragės krašto muziejaus direktore Egle Červinskaite bei šio muziejaus fotografijos galerijos, taip pat renginio medijų meno dalies kuratoriumi Juozu Petkevičiumi.

Su pastaruoju leidžiamės į priešistorę – kai kas treji metai Tauragėje būdavo organizuojami tarptautinių fotoklubų suvažiavimai. Tuomet kilo mintis sukurti kasmetinę programą. Ir štai 2019 m. – pirmasis „Kvadratu“. „Šį formatą reikėjo įdirbti, svarbiausias tikslas buvo parodyti Tauragei, kad ne tik fotografija gali būti kultūros dalis, atkreipėme dėmesį ir į kitas meno sritis: medijų menus, instaliacijas, performansus. Vos tik pajudėjome į priekį – užklupo pandemija. Tuomet nebuvo galimybės renginius organizuoti viduje, todėl, žinodamas stiprią „Kaunas Photo“ festivalio komandą, kreipiausi į juos. Taip atsirado pirmosios fotografijos parodos lauko stenduose. Paradoksalu, tačiau būtent tai padėjo suprasti, kad Tauragėje nėra įpročio lankytis parodose“, – taip savo strategiją apibūdino Petkevičius.      

Ignas Kazakevičius: Mūsų aptariamas meno įvykis paverčia Tauragę savotišku „miestu mieste“. Festivalio metu susidaro įspūdis, kad tarsi iš niekur atsiranda paralelinis kultūrinis pasaulis su savais įstatymais, ritmu ir bendruomene. Įdomu, kaip ši transformacija paveikė pačią fotografijos galeriją – kaip ji prisitaikė prie naujojo miesto „kvadrato“ matmens? Jūs į visuomenę paleidote tyrimo bumerangą. Koks buvo grįžtamasis ryšys – kas pasikeitė?

Juozas Petkevičius: „Kvadrate“ vykstantys dalykai yra ne tik forma, bet veiksmai nuo pradžių pradžios, iš pažiūros smulkmenų, bet svarbių miestui dalykų – kad ir įvadinių edukacijų, ekskursijų dviračiais. Mus palaikė gyventojai, dalinosi mintimis, kur galėtų atsirasti parodos po atviru dangumi... Tai yra – jie pradėjo vertinti parodas! Kai montuojame parodas, paties proceso metu žmonės jau pradeda vertinti esamą, lyginti su buvusiąja. Džiaugiuosi, kad fotomenas augina ir kitus menus. 

I. K.: Kvadratas man asocijuojasi su kažko padauginimu iš paties savęs, tai yra kėlimu kvadratu, padauginant sėkmę, kokybę. Akivaizdu, kad fotogalerija dabar jau dalyvauja didesniame „kvadrate“ – galima sakyti, padauginote save iš savo praeities ir tapote didesnio dalimi festivalio audinyje. Gal turite minčių jį dar plėsti ir daryti bienalę?

J. P: Festivalis eksponentiškai auga – tiek iniciatyvų, tiek žiūrovų bei renginiui skirtų lėšų skaičiumi. Manau, kad festivalį rengti kasmet prasmingiausia – taip išlaikomas nuolatinis judesys, logistika, organizacinė rutina, kuri man atrodo itin reikalinga. Žmonės jau dabar laukia naujų vietų – nišų, kur galėtų vykti parodos, o man pačiam įdomu per tai tirti šiuolaikinį meną. Praėjusiais metais surengėme dviejų dienų medijų meno renginį po atviru dangumi – Bažnyčių gatvė virto videomeno ir instaliacijų galerija, ir tai tauragiškius labai nustebino. Ateityje grįšime prie šios idėjos „kvadratu“, kai visos miesto sienos, netgi užkampiai, užribiai taps meno platformomis.

Eglė Červinskaitė: 2021 m. mano pirmasis renginys sutapo su miesto švente. Nuo pat pradžių norėjau, kad Tauragė bent keliems mėnesiams virstų atviru kultūros lauku, pulsuojančiu iki vėlyvo rudens. Neatsitiktinai vietokūros menininkės Evelinos Šimkutės paroda „Gyvas Žalgirių archyvas“, suaktyvinusi Žalgirių mikrorajono bendruomenę, tęsis iki kitų metų ir taps savotiška įžanga į kitą festivalį 2026-aisiais.

Per penkerius metus „Kvadratu“ tapo eksperimentų laboratorija su site-specific prieskoniais, kurioje jungiama tai, kas iš pirmo žvilgsnio, regis, nesuderinama: fotografija ir videomenas, performansai, instaliacijos ir paskaitos, personalinės ir bendros parodos, šokio ir teatro spektakliai, komiksų dirbtuvės, klasikos ir naujųjų medijų miksas. Į renginius nuolat kviečiami iš Tauragės kilę, bet kituose miestuose kūrybinį kelią plėtojantys menininkai. Trumpam sugrįždami jie dalijasi patirtimi, inicijuoja diskusijas, reflektuoja savo kūrybos paieškas ir taip praturtina meno įvykio gerbėjus. Mieste, kuriame gyvena apie dvidešimt penkis tūkstančius žmonių, svarbu, kad kiekvienas lankytojas, net pirmą kartą patekęs į vaizdų, spalvų, garsų fiestą, pajustų visą festivalio intensyvumą. Todėl jo programa valdoma tarsi didžėjaus pulto – kartais renginiai atsidarydavo vienu metu, kartais vyko nuosekliai vienas po kito, o neretai paraleliai buvo paleidžiamos kelios skirtingos siužetinės linijos, leidžiančios rinktis tarp ekstremalaus ir ramesnio tempo.

Červinskaitė pabrėžė, kad festivalio strategija paremta nuolatiniu eksperimentavimu, miesto kultūros sujudinimu. Pasak jos, svarbiausia – ieškoti naujų formato pateikimo rakursų, kurti tarpžanrinius tiltus, jungiančius įvairią auditoriją. Visos temos vienaip ar kitaip susijusios su Tauragės istorija bei aktualijomis, pavyzdžiui, pandemijos laikotarpiu buvo nagrinėjama saviizoliacijos mieste tema. Eglė pasakojo, kad eksperimentais visada siekiama pritraukti, o ne atbaidyti publiką – parodyti tai, ko Tauragėje dar nebuvo, sudaryti galimybes pamatyti tai, ko įprastai tenka ieškoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Menininkų atranka užtrunka, todėl itin daug dėmesio skiriama tendencijoms stebėti. Organizatorių komanda kasmet lankosi „ArtVilnius“ ir kituose festivaliuose, ieško jaunų kūrėjų ir dėlioja ateinančių metų programą.

Svarbia festivalio dalimi tapo bendruomenės įtrauktis bei vietos kūrėjų pristatymas. Puikus pavyzdys – iš Tauragės kilęs menininkas Martynas Aužbikavičius, 2024 m. festivalio programoje pristatęs savo debiutinę tapybos parodą „Klajonė“ (kuratorė Viktorija Mištautaitė), o šiemet kartu su menininku Ettoja miestui padovanojęs neofreską. Su juo bendradarbiaujama jau antrus metus, ir ši patirtis, pasak Červinskaitės, itin sėkminga, juk stiprinamas ryšys su vieta, o į platesnius vandenis įžengęs menininkas tampa savotišku Tauragės ambasadoriumi.

Tarp provokacijos, atminties ir bendruomenės kodo

Kalbant apie „Kvadratą“, neišvengiamai iškyla skirtingos šio žodžio konotacijos – sietinos su Pitagoro kvadrato magija, Kazimiro Malevičiaus tapytų kvadratų serijomis, filmu „Kvadratas“ (2017). Pastarajame ši geometrinė figūra vizualizuoja kviestinės menininkės teiginį apie pasitikėjimą, rūpestį ir šventovę, kurioje visi turime lygias teises ir pareigas, tačiau tuo pat metu mistiniame perimetre slypi provokacija, o pats filmas tampa socialinės ironijos bei šiuolaikinio meno demitologizavimo pavyzdžiu.

„Sąmoningai nevengiame provokacijos ar ironijos. Šiuolaikinis menas esti savotiškas autoportretas, kartais net įgauna absurdo elementų, todėl natūralu, kad menininkai flirtuoja su tam tikromis temomis ar publikos dėmesiu. Mums svarbu leisti ieškoti ir rasti netikėtų pateikimo rakursų, kurie priverstų žiūrovą suklusti, tad nebijome išeiti iš komforto zonos. Daug dėmesio skiriame kultūrinei edukacijai – ji ypač svarbi regiono žmogui. Galiausiai festivalį laikome mūsų muziejaus vizitine kortele, kuri reprezentuoja ne tik instituciją, bet ir patį miestą“, – sako Červinskaitė.

2025 m. tarpdisciplininis festivalis „Kvadratu“ plečia geografiją, skverbiasi į naujus mikrorajonus ir plėtoja kaimynystės temą. Organizatoriai pabrėžia sugrįžtantys prie istorinės krypties – ieško tauragiškio kodo, stengiasi suprasti, kaip užčiuopti čia gyvenančių žmonių patirtis. Vietos istorijos pasakojamos įvairiais kampais, žanrais ir formatais, pasitelkiant skirtingus trigerius. Tokia metodika padeda bendruomenei įsitraukti, o menininkams tampa įdomiu iššūkiu.

Pasak Červinskaitės, būtent stiprus vietos kontekstas, „gyvas archyvas“ yra tai, kas labiausiai išsiskiria festivalyje „Kvadratu“, todėl ji siūlo vartoti muziejinio festivalio sąvoką. Juolab kad festivalio kuratorių komanda nuolat didėja ir kinta, įtraukdama vis daugiau muziejininkų. Nuo pat pradžių šis meno forumas plėtoja vis kitą temą, kuri tampa ne tik šūkiu, bet ir viso sezono gairėmis. 2021 m. akcentas buvo „Saviizoliacija mieste“, 2022-aisiais visas lauko parodas sujungė devizas „Namų kvadratas“, o 2023 m. festivalis skelbė – „Į tą pačią jūrą neįbrisi du kartus“ (Tauragėje teka upė Jūra). Pastarasis šūkis siejosi su vietovės tapatybės kaita – dėl istorinio fono ir pasienio krašto ypatybių miestas neturi vienareikšmio identiteto, gyventojų kartos jį suvokia skirtingai, jis takus it toji Heraklito minima upė, kuri niekada nebūna tokia pati. 2024 m. tema tapo „Kartų polilogas“ – kvietimas į daugiabalsį pokalbį, diskusijas, kultūrinių kodų sutartines, kuriose kiekvienas galėjo klausti ir tikėtis atsakymo.

Kiekvienais metais festivalyje išlaikoma dalis tradicinių – išbandytų ir patikrintų segmentų, tačiau kartu siūlomi ir nauji koncepciniai aspektai. Šiemet programoje pristatomas nebylusis kinas, ankstyvieji garsiniai filmai bei eksperimentiniai kūriniai, formavę kino meną XX a. pradžioje.

Kultūros pikseliai

Visų septynių festivalių autorių ir jų darbų poveikį publikai būtų sunku aprėpti viename tekste – tam reikėtų atskiro katalogo, arba pasikliauti netikėtais atminties blyksniais, kurie sugrąžina ryškiausias patirtis. Tad bandau atsiriboti nuo datų. Ne mažiau svarbūs ir site-specific kūriniai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 2023 m. festivalio atidarymas buvusioje skaičiavimo mašinų detalių gamykloje, kurioje pristatyta „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“: Tado Kazakevičiaus fotografijose įamžintų pramonės darbuotojų portretų paroda ir Pijaus Džiugo Meižio garso instaliacija. Visada aktualioms Jono Meko filmų peržiūroms išliekamosios vertės įrodymų nereikia – lankytojus įtraukė fluxus erdvėlaikis. Konceptualų įspaudą miesto topografijoje paliko Rafalo Piesliako paroda „Konversija“. Festivalyje netrūko ir popkultūros akcentų, vienas jų – Monikos Dirsytės performansas „Sizifo mitas“. Keturių valandų trukmės veiksme menininkė kalbėjo apie fizinę ištvermę, vidinę stiprybę ir nuolat pasikartojantį gyvenimo ritmą. Sau būdingu kančios deklaravimo stiliumi ji nešiojo plytas nuo vienos laiptų pusės prie kitos. Jolitos Vaitkutės instaliacija „(Ne)amžinos vertybės“ buvo kelių mėnesių kūrinys iš sąvartyno atliekų, kuris priminė apie žmonijos paliekamų šiukšlių ilgaamžiškumą ir ekologinės atsakomybės svarbą. Įdomu, kad objektas sukėlė ir kuriozinę situaciją – atėjus laikui eksponuoti, milžiniška kaukolė netilpo pro muziejaus duris. Teko ieškoti itin kūrybiškų sprendimų, o ši patirtis dar kartą parodė, kaip festivalis geba „būti“ čia ir dabar.

Estetine įtampa intrigavo Edmundo Frėjaus kalvystės paroda „Metalo alchemija“, kur net skulptūrų šešėliai atrodė pašventinti žaizdro ugnies. Panašiai sugestyviai veikė ir Eglės Gandos Bogdanienės tekstilinės instaliacijos. Jos paradoksaliai jaukiai minkštos, bet sykiu bauginančios amorfiškumu. Metafizinę dimensiją atvėrė Elenos Laurinavičiūtės kuriami keramikos ir garso objektai – aerofonai, o gotikos estetiką aktualizavo jaunosios kartos tapytoja Goda Lukaitė parodoje „Amžinesnis miškas“, joje erdviniai tapybos objektai, sukurti iš plastiko atraižų, organinio stiklo ir perdirbtų medžiagų, mišką transformavo į distopiją, kurioje dabartinė kultūra – arba plastikas – tampa savotiška žinute ateičiai.

2018–2022 m. festivalis bendradarbiavo su menininkais, kuriuos muziejaus direktorė įvardijo kaip publikos mediatorius, – Dalia Mikonyte, Adomu Žudžiu, Rita Stankevičiūte ir Ignu Pavliukevičiumi. Vadovė išskiria ir 2024 m. Pauliaus Markevičiaus meninę akciją „Džiaugsmo upė“ Bažnyčių gatvėje, kai gatve riedėjo net 2500 juodų kamuoliukų, o žiūrovų reakcijų filmavimas tapo kūrinio dalimi. Koordinatorės teigimu, auditorija yra išsiugdžiusi atpažinimo ir priėmimo įgūdžius, o vietos gyventojai supranta šiuolaikinio meno žanrų reikalingumą. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad festivalio idėjoms nesipriešinama, nepasitaiko vandalizmo ar kitų neigiamų reakcijų, publika subrendo, priima vis originalesnius meno ženklus, kurie organiškai įsilieja į miesto sociokultūrinį audinį. Šiandien gyventojai jau nebeįsivaizduoja Tauragės be šio festivalio. 2026 m. planuojamas „grįžimas namo“: po septynerių metų klajonių po įvairias erdves festivalis simboliškai sugrįš į savo ištakų kvadratą – pilį, kur bus pasiūlyta išskirtinių renginių.

Kasmetinį Tauragės kultūrinį maratoną pavadinčiau metraščiu ar netgi dienoraščiu: kiekviena programa, veiksmas, įvykis atveria naują lapą, kuriame pastebimas vis ryškesnis bandymas paskatinti bendruomenę leistis į autorefleksiją, atsipalaiduoti – sukurti „kultūrinę paklaidą“. Juk idealiai suprogramuotoje kasdienybėje būtinai užlipsime ant savianalizės minos. O štai meno pasaulyje beveik nebaudžiami galime konstruoti socialinius vaidmenis, jais keistis, performinti, kiek tik mums patinka, dauginti informaciją fiziniu ir virtualiu formatu, pamėgdžioti ir aproprijuoti ritualą, kažką perfrazuoti ir vėl pakartoti, kol įtikinama ir įtikima. Tai – fiesta!

Savo ruožtu matau, kad festivalis „Kvadratu“ nėra padrikas archipelagas, o aiškiai struktūruota viešosios erdvės sistema. Ją galima įsivaizduoti kaip ekrane persisluoksniuojantį vaizdą, sudarytą iš daugybės pikselių: viename kanale atsispindi miesto kultūrinis kodas, kitame – jo istorija, dar kitame stebime bręstančią camera obscura fotografiją ar paskaitas apie sovietinę dailę. Taip sukuriama platforma, kur vietinis ir atvykėlis, nepriklausomai nuo kartos ar meninio išprusimo, atranda sau artimą siužetą, kurį gali pratęsti mintyse, ir vien savo dalyvavimu modeliuoja kultūrinio laisvalaikio koncepciją. Čia požiūrį į „kitą“, „nepažįstamą“, „nesuprantamą“ nusveria elementarus atradimo, staigmenos poreikis. Nors festivalio koliažas susideda iš smulkių, viena kitai neprieštaraujančių tiesų, jo mozaikos detalės harmoningai papildo viena kitą, suteikia laisvės interpretacijoms, renginys sugeba neprarasti paslapties, kviečia kurti ir dalintis, ir taip – nuolat atsinaujinti.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama