Žingsniai paribiais ir meilė kinui

Vienas laukiamiausių konkurso filmų Oliver Laxe’o „Sirat“ žadėjo ypatingą kelionę per Maroko dykumą. Visiems ankstesnio režisieriaus kūrinio „Mimozos“ gerbėjams tai, žinoma, kėlė didžiulius lūkesčius. Laxe’as – vienas tų režisierių, kuriuos atradęs lauki, ką jis dar sukurs. Ankstesni filmai labai subtilūs ir iškalbingi, vaizdais mąstantis ir jaučiantis režisierius sugebėdavo panardinti į gyvą pasaulį kino ekrane, kuriame gylis buvo pagrindinis parametras. 

Filmo „Sirat“ pradžioje pasakoma, ką reiškia pavadinimas: tai tiltas tarp pragaro ir rojaus, plonas kaip plaukas ir aštrus kaip kardas. Laxe’as iškart padiktuoja temą ar įduoda žiūrovams raktą – Mauro Herce’o kamera ilgai sliuogia reivo dykumoje sūkuriu, trumpam sustodama ties veikėjais, su kuriais ir leisimės į kelionę. Tarp pabrėžtinai išskirtinių ir autsaideriškų atributų turinčių veikėjų su sūnumi blaškosi Luisas, visų klausinėdamas, ar nematė jo dukters. Jau penki mėnesiai apie ją nėra jokių žinių ir jis atkeliavo iš Ispanijos į Maroką jos surasti. Pirmoji filmo dalis tarsi atitinka kelio filmo kanoną, kuriame ieškoma pradingusios merginos, bet nutikus tragiškam įvykiui viskas pasuka kita kryptimi, vėlgi ne tokia, kokią būtų galima numanyti. Juostoje nufilmuotas filmas dar kartą patvirtina operatoriaus Herce’o talentą, o ir Maroko kraštovaizdis dėkinga lokacija, bet neapleidžia jausmas, kad slystama paviršiumi. Užuominos apie pasaulio pabaigą, prasidėjusį karą šią istoriją turėtų padaryti universalią – mūsų laikais išties balansuojame tarp pragaro ir dangaus. Laxe’as ir anksčiau nekūrė tradicinio naratyvinio kino, ne kalba grindė savo sumanymus, bet „Sirat“ užklimpsta nuostabiai gražioje dykumoje ir net puiki Kangding Ray muzika jo nebeišjudina. Nors galbūt tokį vertinimą lemia labai aukšta kartelė ir lūkesčiai šiam svarbiam režisieriui.

Penktasis Lynne Ramsay filmas „Mirk, mano meile“ („Die, My Love“) panardina į gaivališka kino kalba sukurtą Greisės (Jennifer Lawrence) ir Džaksono (Robert Pattinson) pasaulį, kuris ima skeldėti susilaukus sūnaus. Nuo pat pirmų kadrų režisierė kuria įtampą – porai žvalgantis po savo naujuosius namus, apleisti kambariai tarsi šnabžda apie sėlinantį pavojų. Ramsay kine visuomet žvelgia į tamsiąsias žmogaus psichologijos puses, tačiau šįkart ji tai daro ypač taktiliškai – pogimdyminė depresija, smurto proveržiai, savidestrukcija ir alinanti aistra maišo realybę su fantazijomis, praeitį su dabartimi. Režisierė nesiima situacijos analizuoti, dėl to pati istorija atrodo pabirusi ir besisukanti aplink tuos pačius motyvus, bet Ramsay pavyksta perteikti moters, atsidūrusios ribinėje situacijoje, patirtį. Greisės aplinka, nors ir stengiasi (taip, kaip moka) jai padėti, viršų ima sunkėjanti liga, kurią Lawrence perteikia neįtikėtinai stipria kūniška vaidyba.

Įpusėjus festivaliui labiausiai pradžiugino du filmai, sukurti su didžiule meile kinui. Richardo Linklaterio „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“) – odė Jeanui-Lucui Godard’ui ir visiems žurnalo „Cahiers du Cinéma“ kino kritikams, ėmusiems režisuoti bei visiems laikams pakeitusiems prancūzų kiną. Linklateris rekonstruoja Godard’o debiutinio kūrinio „Iki paskutinio atodūsio“ filmavimą. Nejučia imi pamiršti, kad žiūri 2025 m. sukurtą filmą, ir patiki, jog išties matai archyvinę medžiagą, net juodi taškai, ženklinantys ritės pabaigą, sublyksi ekrane. Nors Godard’as filme kalba vien gerai žinomomis savo citatomis, neįmanoma nesidžiaugti šiuo Linklaterio meilės laišku kinui. 

Antrasis filmas – brazilų režisieriaus, sinefilo Kleberio Mendonços Filho „Salptasis agentas“ („O Agente Secreto“) – nukelia į 1977 metus, į kūrėjo jau ne kartą fiksuotą Resifės miestą. Aktoriaus Wagnerio Mouros įtaigiai įkūnytas pagrindinis veikėjas priverstas slėpti savo tapatybę, jam gresia pavojus, bet rizikuodamas viskuo jis nori palikti šalį kartu sūnumi, kurį laikinai globoja seneliai. Filmas laipsniškai atskleidžia įvykių detales ir šis daugiasluoksnis pasakojimas tampa ne tik asmenine istorija, bet ir šalies, nuožmios diktatūros portretu. Kitaip nei Walterio Salleso drama „Aš vis dar čia“ („Ainda Estou Aqui“), Mendonça Filho renkasi žanrinę prieigą, bet ją vis permąsto. Ypač sužavi režisieriaus ir visos kūrybinės komandos pastangos kuo autentiškiau atkurti 8-ąjį dešimtmetį – ne tik kostiumais ir aplinka, bet ir pačia kino kalba. Nuorodos į kino istoriją, svarbiausio filme nuskambančio dialogo filmavimas kino operatorinėje ir Steveno Spielbergo juostos „Nasrai“ įpynimas į istoriją dar kartą paliudija, koks svarbus Mendonçai Filho yra kinas. Toks su meile kurtas kinas grąžina džiaugsmą ir energiją, kai miego trūkumas jau pradeda visas dienas suvienodinti.

Šiais metais su nauja energija suskamba paralelinė Kanų festivalio programa „Dvi režisierių savaitės“. Pirmą kartą Kanuose savo filmo premjerą šventė vokiečių režisierius Christianas Petzoldas. Naujausias jo filmas „Miroirs nr. 3“, kuriame vėl pagrindinį vaidmenį atlieka Paula Beer, nors ir nėra stipriausias režisieriaus kūrinys, džiugina gerai atpažįstama režisūra. Petzoldas pasitelkia ypatingą pasakojimo būdą ir kaip niekas kitas geba nepretenzingai pažvelgti į ryšio paieškas bei vidines žmogaus dramas. Šioje programoje taip pat įvyks labai laukiamo Nadavo Lapido naujausio filmo „Taip!“ („Yes!“) premjera.

Festivalis dar tik įpusėjo, miego trūkumas ir kavos kiekis atitinkamai mažėja ir didėja. Konkursinėje programoje dar laukia mėgstamų ir vertinamų režisierių Carlos Simón, Kelly Reichard ir Bi Gan premjeros. Laimėtojų nesiimu spėlioti, nors užsienio žiniasklaidoje jau sklando įvairiausios prognozės. Kad ir kaip ten bebūtų, asmeniniai atradimai ir pokalbiai su filmais išlieka svarbiausi.

Autorius: 7 meno dienos

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama