Kunigas G. Satkauskas: ligoninėje išryškėja tai, kas svarbiausia – čia nėra laiko apsimetinėti

Dvasinė pagalba ligoniams gali trukti 24 valandas per parą septynis kartus per savaitę. Kaip atlaikyti tokią įtampą? Sportas, mityba, askezė ir celibatas – tik dalis to. Šio pokalbio su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kapelionu kunigu GABRIELIUMI SATKAUSKU temos – tikroviškos ir kietos.

Pastarąjį kartą su tavimi matėmės laidoje „Rimas ir kunigas“, šį kartą – „Rimas Piligrimas“. Prieš tai tave kalbinome Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, o dabar atvykai iš Santariškių ligoninės – esi kapelionas, nuo ryto iki vakaro užsiėmęs galybe veiklos.

Kartais esu užsiėmęs ir naktį, nes ligoninė dirba visą parą. Tokia tikrovė.

Ten nebūna taip: „Atleiskite – nemirkite, truputį palaukite, nes man dabar pietų pertrauka.“

Man nutinka tokių tragikomiškų situacijų. Gyva eilė – aplankau septynis ligonius ir turiu grįžti pusryčiauti jau 17 valandą. Verdu sriubą, o man skambina: „Galite ateiti į reanimaciją?“ Sakau: „Ką tik grįžau, dabar verdu sriubą, galiu po valandos?“ Sako: „Bet čia minučių reikalas.“ Tai švyst tą puodą atgal ir bėgu su sutana per gatvę. Daug medikų gyvena šalia Santarų ir sako, kad mato mane, kapelioną, bėgantį per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui.

Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Būti čia yra didelė malonė, nes kiekvienas laimingas tada, kai laiką leidžia kuo prasmingiau. Dvasinė, moralinė grąža – neišpasakyta, bet, žinoma, psichologinė įtampa tampa iššūkiu.

Balansavimas tarp gyvybės ir mirties išryškina dvasinę perspektyvą, nes nori nenori tarnystė reikalauja dvasinių pajėgumų – ir greitai bėgti degant raudonai šviesoforo šviesai.

Ir šokti per tvorą, nesvarbu, kad vilki sutaną. Aišku, čia tokie perliukai, bet ligoninė yra kitas pasaulis, ir, kol joje netarnavau, viską čia įsivaizdavau kitaip. Manau, dauguma žmonių, jeigu nedirba ligoninėje, to nesupras. Reikia įmerkti kojas – mums atrodo, kad ligoninėse guli tik senyvo amžiaus žmonės, bet ne. Pilna jaunų, mano, jūsų amžiaus žmonių. Kiekvienas, jei organizmas sustreikuos, galime rytoj čia atsidurti.

Šiandien ryte buvo be galo slidu – ligoninėje antplūdis, pilna sugipsuotų jaunuolių. Koridoriuje sutikau draugą – taip pat su gipsu.

Manoma, kad kunigas ligoninėje lanko tik mirštančius. Sekmadienį palatose aplankiau 70 ligonių – tik trims reikėjo mirštančiojo palydėjimo. Su dauguma meldėmės, kad kuo greičiau pasveiktų, kad operacija būtų sėkminga – Ligonių patepimo sakramentas suteikia tvirtumo, ramybės, kantrybės ir šviesos.

Daugelis mano, kad kunigas kviečiamas tik paskutinę minutę. Ne. Pagrindinė kunigo veikla ligoninėje yra stiprinti – ir aš esu personalo dalis. Istoriškai taip ir buvo – pirmosios ligoninės atsirado prie katedrų, parapijų, vienuolynų. Krikščionys negalėjo būti abejingi artimo vargui, kančiai. Tikėjimas mus kviečia vienas kitam palengvinti naštą. Kapelionas nuo pat pradžių ligoninėje būdavo labai svarbus. Gydome proto, mokslo žiniomis (vienuolynai nuo senovės kuria įvairius vaistus), bet yra ir dvasinių priemonių. Mes žinome dvi stipriausias, todėl jas vadiname gydymo sakramentais: išpažintį ir Ligonių sakramentą. Tai ne paskutinis patepimas – nesąmonė taip įvardyti.

Laidoje esame aptarę, kad ligonių patepimas suprantamas klaidingai. Jeigu žmogus prieš operaciją jaučia nerimą, jis gali savo parapijos kunigo paprašyti, kad suteiktų Ligonių patepimo sakramentą.

Tai padės sveikti, suteiks ramybę, tvirtumą. Bet parapijose į tai gali būti reaguojama visaip. Vyresnė karta, kuri seniau tai vadino paskutiniu patepimu, teigia: „Tu dar nemiršti, tau to dar nereikia.“ Iš tikrųjų esant keturioms aplinkybėms verta priimti gydymo sakramentą kaip dovaną. Pirma – prieš operaciją. Antra – kai rimčiau susergama, pavyzdžiui, plaučių uždegimu ar sunkia COVID-19 forma. Trečia – turint nuolatinį neįgalumą, sergant depresija ar epilepsija, tada reikėtų sakramentą priimti reguliariai kas pusę metų – galima ir dažniau, jei liga paūmėja. Ketvirta aplinkybė – labai įdomi: sakramentą reikia priimti tiems, kuriems yra per 60 metų, nes išauga įvairių ligų rizika.

Teikiamas Ligonių patepimo sakramentas Lurdo Švč. Mergelės Marijos Rožinio atlaiduose 2023 m. spalio 6 d. Pelerinage-rosaire.org nuotrauka

Pavyzdžiui, kai kartais atrodo, kad truputėlį skauda petį, tai važiuoju į ligoninę.

Moterys dažnai taip elgiasi. Vyrai nevažiuoja – vyrus dažniausiai atveža jau nebepaeinančius. Toks liūdnas pastebėjimas.

Arba moteriškės priverčia. Žinoma, visada malonu gauti dvasinę pagalbą. Dabar ligoninėse, atrodo, ir psichologai dirba?

Yra keletas, gal penki ar šeši, bet žinote – trys tūkstančiai lovų, aštuoni tūkstančiai darbuotojų – tiesiog nespėjame fiziškai.

O kaip pats atlaikai šį krūvį? Suteiki pagalbą jos laukiantiems žmonėms, o pačiam ar jos nereikia?

Spartietiška disciplina yra būtina. Vienuoliai nuo pirmųjų amžių apie tai kalba savo regulose. Turi būti aiškus miego ritmas, mityba. Tai nėra tik šiuolaikinė mada kalbėti apie įvairias mitybas. Kas rimtai nori siekti dvasinio gyvenimo ir daug ką nuveikti, turi žiūrėti, ką ir kaip valgo. Svarbu saikingumas. Ir, žinoma, judėjimas. Pirmais metais man vis buvo kraujo spaudimo šuolių dėl įtampos, bet geriau spausti štangas, metalą negu savo arterijas ir kraujagysles. Tad sportuoju kasdien ir labai anksti. Šiandien jau septintą ryto mankštinausi. Bet visa tai yra fizinis lygmuo, o pirmiausia mes esame siela. Dažnai sakome, kad turime sielą, bet yra priešingai – mes esame siela ir turime kūną.

O aš galvojau, gal ir tas, ir anas.

Taip, iš tiesų žmogus yra kūno ir sielos vienovė.

Žmogus yra pilnas įvairių hormonų. Kai jauti, kad kokie nors iš jų išsiskiria, gali būti suirzęs – nusiraminti vienam reikės dešimties minučių, kitam – pusdienio. Fiziškai geriau jaustis tikrai padeda sportas, o ne voliojimasis lovoje pusdienį.

Taip, pagundos yra, ir tokiu krūviu dirbant gresia emocinis persivalgymas, ekstremalios situacijos, lėtinis stresas. Bandžiau skaičiuoti, kad mano darbo krūvis atitinka tris etatus. Žinoma, tai jau kita tema, bet dažnai girdžiu: „Kaip gaila, kad kunigai negali vesti.“ Tada galvoju: jeigu ne celibatas, nebūčiau čia su jumis dabar. Turėtų būti atvirkščiai – aš galėčiau skųstis dėl celibato, o ne jūs. Reikia džiaugtis, kad yra medikų ir kunigų, kurie gali skirti visą savo laiką kitiems. Aš nesu prieš šeimą, norėčiau ją turėti, bet pajutau tokį stiprų kunigystės pašaukimą, kad natūraliai tai palikau ir nuėjau ten, kur jaučiu, jog turiu būti.

Roberto Dakševič nuotrauka

Vadinasi, celibatas yra pagal pašaukimą. Tu suvoki, kad neturėsi laiko niekam kitam. Išėjus su vaikais ant kalniuko pačiuožinėti ir tau paskambinus iš ligoninės, vaikams nepasakysi: „Atleiskite, turiu bėgti.“ Kaip ir chirurgas turi mesti viską, sakyti: „Atleiskite, vaikučiai, aš važiuoju į ligoninę.“ Kitomis aplinkybėmis negalėtum viso savęs atiduoti tarnystei.

Šia prasme celibatas yra malonė, nors į tai žiūrima negatyviai. Nenoriu dabar dirbtinai ginti celibato, bet man natūraliai tai yra galimybė dar labiau dovanoti save – ir tai yra gražu. Nereikėtų iš to juoktis ar sakyti, kad tai keista. Vienas iš šiandienių mitų – kad celibatą bandoma susieti su iškrypimais: neva jis yra problemų priežastis. Sakyčiau, gyvenimas laikantis celibato gali gundyti iškrypėlius, nes po tuo gali pasislėpti. Tai labiau iššūkis parengiamajame seminarijos etape – iškrypimą atpažinti ir užkardyti. Iškrypimai atsiranda paauglystėje, vėliau jie negali paveikti psichikos.

Jeigu žmogus celibatą priima sąmoningai, jis tampa brandus ir gali dar labiau dovanoti save kitiems. Psichologiškai seksualinę energiją žmogus gali sublimuoti dovanodamas save ir tarnaudamas kitiems. Iš to gali būti daug gerų vaisių visiems.

Nesakau, kad tai yra lengva – tai labai sunki, bet prasminga kova. Jeigu kunigas išeina, atsitraukia, nereikėtų jo sveikinti ar džiaugtis, esą dabar pasirinkęs savo kelią tapo laimingas. Palaukite – o kaip su tais, kurie liko kovoti? Kaip jiems jaustis? Jie blogi, nes laikosi celibato? Aš dažnai taip jaučiuosi, nes pastaraisiais metais daug kas išėjo iš kunigų ir juos ant rankų nešioja.

Kai taip nutikus matai feisbuke palaikymo šūksnius, gėlytes, atrodo, kad tarnystėje buvai patyręs juodą vergystę, tave išnaudojo, sunkiai gyvenai, o dabar tapai laisvas. Ką daryti tiems, kurie lieka ir toliau tarnauja? Ar tai būtų broliai kunigai, ar seserys vienuolės.

Mane stebina, kad vienuoliui ar kunigui pasitraukus Bažnyčios vidiniame gyvenime tvyro tyla – niekas nereflektuoja, visi tyli. Toks jausmas, kad žmogus net neegzistavo, ir tai daug ką pasako apie mus kaip apie bendruomenę. Kas mums negerai, jei žmogus tarnavo, visą laiką buvo kartu ir atsitraukė – galbūt patyręs kokią nors krizę, – o mes tylime? Jeigu kalbame, tik kur nors kamputyje tyliai apšnekame, o ne sprendžiame problemą.

To murmėjimo yra, ir socialiniai tinklai parodo gana iškreiptą vaizdą, nes rašo tie, kurie reiškia žavėjimąsi ar gerą emociją. O tie, kurie nori parašyti tiesą, gal vengia – kaip aš čia gadinsiu santykius? Mes dažnai patiriame dvasinių sunkumų: kaip tam žmogui elgtis, reaguoti, kaip sugrįžti į visuomenę, kaip jį priimti?

Reikia apie tai kalbėti, nes ši tema yra tabu. Sakyčiau, tai naudingiausia aukštiesiems dvasininkams, nes reiškia, kad yra sisteminių dalykų, kuriuos reikia spręsti.

Tekstą parengė Tomas Kemzūra. Visą pokalbį ir dar daugiau turinio galite rasti kanaluose „Rimas Piligrimas (Šapauskas)“ „Patreon“ ir „Substack“ platformose.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama