D. Indrišionis apie knygą „Nužudyti verslumą“: „Sovietai bandė padaryti tai, kas iš principo neįmanoma“

Jauna mergina sovietmečio parduotuvėje nusipirko kaproninių kojinių, jas nudažė ir pradėjo pardavinėti turguje. Šiandien tai skambėtų kaip smulkiojo verslo pradžia, tačiau tuomet už tokią iniciatyvą ji buvo nuteista penkeriems metams lagerio.

Tokias istorijas pasakoja istorikas DARIUS INDRIŠIONIS knygoje „Nužudyti verslumą: sovietų kova su Lietuvos gyventojų verslumu 1940–1953 m.“. Jos pristatymas įvyko Vilniaus knygų mugėje.

Neužtvenksi upės bėgimo

Knygoje nagrinėjamas pirmosios sovietų okupacijos laikotarpis iki diktatoriaus Josifo Stalino mirties. Tuo metu Lietuvoje, kaip ir visose okupuotose Sovietų Sąjungos šalyse, buvo griežčiausios režimo sąlygos, siekiant suformuoti socialistinę visuomenę: neiniciatyvius, paklusnius ir nuo režimo priklausomus žmones.

Paklaustas, kodėl pasirinko nagrinėti visuomenės verslumą, D. Indrišionis atsako, kad ši sritis palyginti mažai tyrinėta. Daugelis linkę kreipti dėmesį į tuometę politiką, o pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau tyrimų, kurių pagrindinis objektas – visuomenė ir jos kasdienio gyvenimo niuansai, tačiau autoriui pasirodė įdomu pažiūrėti, kaip sovietai bandė riboti tam tikrą gyventojų kasdienybės sritį, ekonominį aktyvumą.

„1940 metais, kai sovietai okupavo Lietuvą, labai greitai buvo paskelbti konkursai autoriams ir poetams leisti viešinti eilėraščius naujos ideologijos linkme. Vienu iš populiaresnių eilėraščių tapo tragiško likimo poeto Kazio Jokūbėno „Neužtvenksi upės bėgimo“. Šiuos žodžius aš matau kaip savotišką alegoriją to, kaip sovietai bandė padaryti tai, kas iš principo neįmanoma. Jie bandė užtvenkti upę – suvaldyti verslumą ideologinėmis, politinėmis ir policinėmis priemonėmis. Ar jiems tai išėjo? Tiesą sakant, ne. Tą bandžiau aprašyti knygoje“, – aiškina publicistas.

Knyga – autoriaus disertacija, pritaikyta platesniam skaitytojų ratui. Pasak D. Indrišionio, tokį sprendimą paskatino ir vis labiau populiarėjantis būdas mokslinius tyrimus pateikti pasakojimo forma. Vienas iš pavyzdžių – istoriko Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.

„Mane įkvėpė drąsūs Norberto Černiausko darbai, praplečiantys suvokimą, kas yra mokslinė studija. Tad siekdamas atliepti šią besiformuojančią tradiciją ir savo paties norą bandžiau paversti knygą kuo labiau paskaitomą“, – sako autorius.

Istorikas ir publicistas Darius Indrišionis. Knygos „Nužudyti verslumą“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje. Monikos Adomaitienės / leidyklos „Aukso žuvys“ nuotrauka

Už smulkiojo verslo pradžią – bausmė lageriu

Knygoje nagrinėjamas laikotarpis suskirstytas į keturias dalis: pirmuosius sovietinės okupacijos metus (1940–1941 m.), nacistinės Vokietijos okupaciją (1941–1944 m.), laikotarpį iki didžiosios reformos, autoriaus vadinamą mažuoju nepu (1944–1948 m.), ir laikotarpį po valiutos reformos iki J. Stalino mirties (1948–1953 m.).

Tyrime remiamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, tačiau, pasak autoriaus, tikruoju knygos juoduoju arkliuku tapo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo fondas.

„Ši institucija okupuotoje Lietuvoje formaliai buvo laikoma įstatymo leidžiamąja. Ji svarstė nuteistųjų malonės prašymus. Nors šiuos dokumentus reikia vertinti labai kritiškai, dėliojant juos tarsi mažus mozaikos lopinėlius pradeda ryškėti, kaip verslumo žudymas veikė paprastų žmonių gyvenimą“, – pasakoja istorikas.

Tarp šių malonės prašymų gausu ir komiškų, ir liūdnų istorijų. „Pavyzdžiui, buvo graudu skaityti pirmųjų pokario metų atvejus, kai abu tėvai pakliūva į sovietų nemalonę ir mažiems vaikams tenka rašyti malonės prašymus juose prašant savo tėvams laisvės“, – pateikia pavyzdį D. Indrišionis.

Kiti pasakojimai taip pat atskleidžia sistemos absurdiškumą. Viena jauna mergina valstybinėje parduotuvėje nusipirko kaproninių kojinių. Gavusi dažų, ji jas nudažė ir pradėjo pardavinėti turguje. „Šiandien tokį pavyzdį galėtume laikyti smulkiojo verslo pradžia ar net mažų mados namų gimimu. Tačiau sovietų režimas tai įvertino kitaip – penkeriais metais lagerio“, – pasakoja istorikas.

 „Jei prekės atpigo ir jų yra parduotuvėse, reikia pirkti kuo daugiau“

Paklaustas, kas sovietmečio visuomenėje atsiskleidžia labiausiai – sistemos absurdiškumas ar žmonių išradingumas, D. Indrišionis sako, kad pirmiausia matomas didžiulis sukrėtimas. „Pažvelgę į 1940–1941 metų laikotarpį, pirmąją sovietinę okupaciją, matytume priblokštą visuomenę, kuri nebežino, ką daryti. Žmonės net nesuprato, kaip elgtis su valiuta – ar litas jau tapo beverčiu popierėliu, ar vis dar turi kokią nors vertę“, – aiškina istorikas.

Tačiau ilgainiui visuomenė pradėjo prisitaikyti prie naujų taisyklių. Vienas iš pavyzdžių – Sovietų Sąjungoje kiekvienų metų kovą vykdavęs kasmetinis kainų mažinimas. Oficialiuose laikraščiuose būdavo skelbiama, kad bus mažinamos įvairių produktų kainos, – tai būdavo tarsi savotiškas sovietinis juodasis penktadienis.

Žmonės buvo suimami ne dėl to, kad prekiavo kur nors tarpuvartėje ar turguje, bet dėl to, kad jų namuose buvo rastos, režimo supratimu, per didelės prekių atsargos – tuomet tokie asmenys būdavo laikomi ekonominiais nelegalais.

„Sovietinio saugumo dokumentuose labai gerai matyti, kaip į tai reaguodavo visuomenė. Žmonės darėsi vis apsukresni – jei prekės atpigo ir jų yra parduotuvėse, reikia pirkti kuo daugiau, nes po savaitės ar mėnesio jų gali nebelikti“, – pasakoja D. Indrišionis.

Parduotuvė Ukmergėje XX a. 5–6 deš. Ukmergės kraštotyros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Toks elgesys netrukus pradėjo kelti įtarimų režimo institucijoms. 1951–1952 m. milicija ir kitos struktūros ėmė stebėti žmones, kurie parduotuvėse pirkdavo daugiau prekių, nei, valdžios manymu, galėjo suvartoti eilinis vartotojas. Valdantieji įsivertino, kiek normalu žmogui įsigyti ūkinio muilo, degtukų dėžučių, druskos. Taigi, jeigu pirkėjas šią ribą peržengdavo, režimas į jį nukreipdavo dėmesingą žvilgsnį – manydamas, kad šis asmuo gali būti spekuliantas.

„Tokių atvejų buvo ne vienas. Žmonės buvo suimami ne dėl to, kad prekiavo kur nors tarpuvartėje ar turguje, bet dėl to, kad jų namuose buvo rastos, režimo supratimu, per didelės prekių atsargos – tuomet tokie asmenys būdavo laikomi ekonominiais nelegalais“, – aiškina publicistas.

Žmonės tiesiog norėjo gyventi

Ar tokį priešinimąsi komunistinei ekonominei sistemai galima laikyti rezistencijos forma? D. Indrišionis taip teigti nedrįsta: „Iš šaltinių visumos, su kuria esu susipažinęs, man nesusidarė įspūdis, kad žmonės veikė sąmoningai siekdami silpninti režimą. Jie tiesiog norėjo gyventi – gyventi geriau, kad jų artimieji būtų geriau apsirengę ir gausiau valgytų. Ir tai suprantama.“

Istoriko tikinimu, kalbant apie sovietizacijos laikotarpį dažnai linkstama mąstyti kategorijomis „mes“ ir „jie“ – tarsi vienoje pusėje būtų buvusios aukos, o kitoje – režimo vykdytojai. Tačiau tyrinėjant archyvus atsiskleidžia sudėtingesnis vaizdas: patys režimo vykdytojai dažnai elgdavosi taip pat kaip jų persekiojami ekonominiai nelegalai.

Vienas iš pavyzdžių – tuometinis Lietuvos SSR finansų ministras Aleksandras Drobnys. Jo vadovaujama ministerija vykdė sovietinę ūkininkų alinimo politiką, tačiau pats ministras manė, kad Lietuvoje turėtų išlikti privatūs valstiečių ūkiai. „Matome aukštą režimo politikos vykdytoją, kuris pats gana veidmainiškai žiūrėjo į ideologinius Maskvos postulatus“, – sako istorikas.

Platesnių tyrimų apie vėlesnį laikotarpį istorikas nėra atlikęs, tačiau, jo nuomone, būtent J. Stalino laikotarpio režimas paliko didžiausią pėdsaką šalies ekonominiuose įpročiuose: „Tai, kas buvo padaryta pirmąjį sovietinės okupacijos dešimtmetį, buvo didelė psichologinė kolektyvinė trauma, kurios padarinius iki galo suprasti gali prireikti net kelių kartų.“

Pasak jo, šią traumą būtų lengva sieti su vėlesniais reiškiniais, pavyzdžiui, vadinamaisiais laukiniais devyniasdešimtaisiais – organizuotu nusikalstamumu, reketu ar pilkąja ekonomika. Vis dėlto istorikas pabrėžia neturintis pakankamo pagrindo tokioms tiesioginėms išvadoms.

Istorikas ir publicistas Darius Indrišionis. Knygos „Nužudyti verslumą“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje. Monikos Adomaitienės / leidyklos „Aukso žuvys“ nuotrauka

„Kitas klausimas – ar visuomenė jau įveikė tą traumą? Mano manymu, pamažėle ją įveikia. Tačiau dar visai neseniai buvo galima sutikti įvairių traumos atspindžių. Pavyzdžiui, atsimenu savo vaikystę, kai mokykloje, oficialioje savivaldybės įstaigoje, kompiuteriuose buvo įdiegta nulaužta programinė įranga. Turbūt daugelis turi panašių prisiminimų. Tai, ko gero, galima sieti su tuo laikotarpiu, kai verslumas buvo suvaržytas ir išstumtas į pogrindį“, – svarsto istorikas.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama