Spalvingos poparto nuosėdos Barklay‘s stiklainio dugne

Visi tą stiklo monstrą, primenantį susuktą banknotų ritinį, esate matę dešiniajame Neries krante – šalia legendinių Pedagoškės (amžinatilsį) bendrabučių. Veik kasdien praeinu pro šį pastatą, bet nė karto nesu jame buvęs. Iki lapkričio šeštosios. Kas gi pasikeitė tądien, kai superpilnatis aktyviai dirgino jautresnių gyventojų esybes? Ogi Markas Aurelijus – įžymiausia stoicizmo ikona. Pro pirmojo aukšto stiklo sieną jis romiu žvilgsniu žvelgė man – nusigyvenusiam hedonistui – tiesiai į sielą. Tariausi girdįs jo žodžius: „Ir tu, brolau, tapai stoiku, nes ne kiekvieno hedonisto kišenei lemta atlaikyti amžinųjų malonumų krūvius“. Paprastai po tokios minties kita mano mintis būna imperatyvas su ryškiu krypties vietininku, bet ne šiandien. Ko gero, kalta superpilnatis: užėjau į parodą.

Vestibiulyje aptikau maždaug vienodo formato darbus. Ant drobių – įžymybių veidai: Šekspyro, Dalai Lamos XIV, Kventino Tarantino etc. – įkomponuoti tarp visokių tekstų nuotrupų, ornamentų fragmentų, graffiti imitacijų. Žodžiu, apsčiai detalių, o spalvų margumynas toks, kad nejučia prisiminiau legendinio J. Hašeko aprašytą lentelę geležinkeliečių daltonizmui tikrinti. Bet tai nėra pašaipa. Visa ta vizualinė košė, kažkuo primenanti Vilniaus Senamiesčio tvorą, nusagstytą taggs‘ais ir apklijuotą įvairiaspalviais skelbimais bei plakatais, pasirinkus tinkamą distanciją, transformuojasi į labai net rišlų vaizdelį. Chaosas pažabojamas, įsivyrauja aiški tvarka. Jei ilgėliau žvelgsite, fokusuodami žvilgsnį tarsi per paveikslą kiaurai (taip žiūrima į 2D pasikartojančius nerišlias linijas, kad jos transformuotųsi į aiškų 3D vaizdą), gal net pasiseks pamatyti šiek tiek daugiau. Kūriniuose dominuojantys stambūs portretai nenorom implikuoja mintį, kad tai – apterlioti Endžio Varholo šedevrai. Tiesa, čia eksponuojamas ir pačio E. Varholo portretas! Tačiau Tadas nesivadovauja copy-paste principu, pamėgtu Endžio. Čia nerasime keturių Mao Dzedongų ar Marilyn Monroe, tarpusavy besiskiriančių tik fono spalva ir veido linijų storiu. Internetuose pastebėjau, kad menininkas mėgsta atvaizduoti tuos pačius personažus keliskart, pavyzdžiui Freddie Mercury, tačiau ne vienodai, o vis kitais rakursais. Manyčiau, kad to priežastis gan banali – kartojami tie paveikslai, kurie buvo sėkmingai realizuoti.

Kaipgi T. Sokolovas renkasi savo paveikslų personažus? Anot jo paties: „Žmones, kuriuos tapau, galėčiau pavadinti buvimo savimi ekspertais. Manau, kad nemaža dalis aplinkinių norėjo būti būtent jais, o ne priešingai.“* Man – kaip žiūrovui – tas irgi labai imponuoja. Gerbiu žmones, turinčius drąsos būti savimi. Tebūnie man – senam doors‘ofilui (nepainioti su drozofilomis!) – atleista, bet šis požiūris gan neblogai rezonuoja su mano mylimo J. Morrisono pasaulėžiūra. Jimas yra pasakęs: “A friend is someone who gives you total freedom to be yourself-and especially to feel, or not feel. Whatever you happen to be feeling at any moment is fine with them. That's what real love amounts to - letting a person be what he really is.” Mūsų perdėtos tolerancijos ir hiperjautrumo viskam laikmečiu tai skamba kaip iššūkis. Tiesiog nuostabu, kad jaunesnei kartai priklausantis Tadas nebijo imtis to, ką, mano kuklia nuomone, privalo daryti kiekvienas tikras menininkas – provokuoti kritinį mąstymą. O dabar klausimas pačiam menininkui: „Kur, po šimts pypkių, Jimo Morrisono portretas?!“ Jau kas kas , o jis tikrai labiau vertas įamžinimo, palyginus su Yoko Ono ar Algimantu Čekuoliu...

Paminėtina, kad parodoje rasite ne vien portretų. Esama ten kaubojų, plikų mergų, tigrų, varlių ir kitokio gėrio. Jie man asmeniškai neatrodo lygiaverčiai varžovai portretams. Beje, įdomus faktas: kiekvienas paveikslas tapomas beveik mėnesį laiko, nuolat eksperimentuojant su dažų spalvomis ir net jų faktūromis. Šiais imitatorių laikais itin svarbu, kad Tadas nesinaudoja multimedijų pagalba. Paveikslai kuriami per širdį ir ranką. Nors menininkas ir neturi akademinių pagrindų, bet jo kantrybės ir atsidavimo kūrybai galėtų pavydėti profesionalūs dailininkai. Asmeniniame tinklalapyje jis kukliai prisipažįsta: „Tadas began his career in film and television after completing his Studies in Arts, Multimedia and Design. He later expanded his expertise into technology and digital design sectors before his stand-out painting artistry was discovered.“**  Tadas taip pat neslepia, kad jo kūryba yra popartas („Big Part of Popart“)**. Tačiau asmeniniuose pokalbiuose jis itin jautriai gina nuomonę, kad popartas nėra mažiau vertingas, palyginus su klasikine ar moderniąja tapyba. Man belieka palinkėti, kad spalvingi šio poparto darbai surastų kuo daugiau naujų šeimininkų.

Pabaigai keletas minčių apie ekspozicijos vietą. Kaip popartui verslo centro vestibiulis gali būti visai tinkama vieta, tačiau turint omeny eksponuojamų paveikslų formatą, norėtųsi daugiau erdvės. Man asmeniškai regis, kad Tado paveikslai puikiai atrodytų MO muziejuje Vilniuje arba Stasys museum, Panevėžyje. Pasakysiu kaip Tadas Tadui: „Gal būtų verta pamąstyti apie tautinį „target group“? Gal asmeniniame tinklalapyje pateikti informaciją ir lietuviškai?“ Klausimas, be abejonės, – retorinis, tačiau kartais geriausi dalykai guli panosėje.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama