Karaliaučiaus teatras XIX a. pirmoje pusėje

Repertuare – daugiau Rytprūsių kompozitorių operų   XIX a. pradžioje, nepaisant prasidėjusio ir daugiau nei dešimtmetį trukusio Prūsijos bei kitų Europos valstybių karo su Napoleonu, Karaliaučiaus teatras pradėjo naują ir dinamišką veiklos laikotarpį. Jo repertuaras, ir toliau atspindėdamas turtingą Vokietijos teatrų patyrimą, vis ryškiau akcentavo lokalines rytprūsietiškas tendencijas. Daiva KŠANIENĖ    

Nenuleido rankų

Sutelkus daugelio žmonių pastangas, 1800 m. senojoje miesto aikštėje iškilo nauji teatro rūmai (architektas Friedrichas Gilly). Tačiau net nepradėjusį veikti teatrą 1802 m. sunaikino gaisras. Net šešerius metus jo trupė spektaklius rodė kitose bent kiek vaidinimams tinkamose erdvėse. Tačiau net tokiomis sąlygomis žiūrovai išvydo gana sudėtingas premjeras – Friedricho Schillerio dramas „Maria Stuart“ (1803), „Mesinos sužadėtinė“ (1804), Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas išmintingasis“ ir kt. Deja, operos poreikius tuo metu mieste turėjo tenkinti gastroliuojančios trupės (daugiausia iš Vokietijos). Pirmajame XIX a. dešimtmetyje kultūrinį muzikinį gyvenimą stimuliavo išskirtinė Karaliaučiaus padėtis karo su prancūzais laikotarpiu. Po 1806 m. Prūsijos kariuomenės pralaimėjimo Napoleono armijai ties Jenos miestu, šalį okupavus prancūzams, Prūsijos karališkoji šeima – Frydrichas Vilhelmas III su žmona Luize Auguste, vaikais bei svarbiausiomis vyriausybės įstaigomis persikėlė į prancūzų neužimtus miestus – Klaipėdą, o 1808–1809 m. – į Karaliaučių, tapusį laikinąja Prūsijos karalystės sostine. Šis miesto statusas suteikė impulsų jo atnaujinimui, gražinimui, meninio gyvenimo aktyvinimui. Nepaisant skaudžių materialinių ir moralinių teatro gaisro pasekmių, visuomenę apėmusio nerimo dėl vykstančio karo su Napoleonu, pasiturintys Karaliaučiaus miestiečiai – verslininkai, gydytojai, tarnautojai, valdžios atstovai ir įvairios meno draugijos ėmėsi iniciatyvos dėl naujo teatro statymo. 1804 m. Teatro draugija ir kiti iniciatoriai vadovybei įteikė argumentuotą paraišką, pagrindžiančią teatro būtinybę. 1806 m. karalius Frydrichas Vilhelmas III (1770–1840) savo įsaku padovanojo žemės sklypą Paradų aikštėje būsimajam teatrui. Ministrui Friedrichui Leopoldui von Schrötteriui pasirašius įsakymą dėl teatro atstatymo¹ (architektas Johannas Valerianas Theodoras Mülleris), pasikvietus veiklius direktorius Antoną Schwarzą ir Carlą Steinbergą, darbai netrukus prasidėjo, nenutrūkdami net karo metu. 1808 m. kovo 9 d. įvyko iškilmingas naujojo teatro atidarymas; parodyta W. A. Mozarto opera „Tito gailestingumas“. Tačiau pasikartojo buvusi tragedija – tų pačių 1808 m. liepą, likus dviem mėnesiams iki naujo sezono pradžios, teatre vėl kilo gaisras. Šaltiniai liudija, kad būta net žmonių aukų. Tačiau be teatro jau negalėjusi gyventi Karaliaučiaus visuomenė, meno žmonės, mecenatai nenuleido rankų. Per trumpą laiką teatras buvo atstatytas. Atidarymo proga 1809 m. gruodžio 9 d. pastatyta Karaliaučiaus kompozitoriaus Johanno Friedricho Dorno opera Rytų Prūsijos tema „Upių dievas Nemunas“ pagal Augusto von Kotzebue dramą.  

Didelis ir modernus

Naujasis teatro pastatas, talpinęs 1 500 žiūrovų, buvo vienas didžiausių ir moderniausių to laikmečio teatrų Rytų Europoje. Keliautojas, Prūsijos žurnalistas Philippes Rosenwallis (tikroji pavardė – Gottfriedas Peteris Rauschnikas)² 1814 m. rašė, jog vienas svetimšalis, apsilankęs Karaliaučiuje, pasakojo, kad šio miesto teatras „yra vienas gražiausių architektūros meno statinių, tarsi puošni šventovė vokiečių žemėje, savo grožiu prilygstanti Vienos ir Berlyno rūmams“³.  Karaliaučiaus teatro pastatas ne kartą buvo atnaujinamas, architektūriškai keičiamas, tobulinamas. Apie 1840 m. žiūrovų salė buvo padidinta iki 1 750 vietų. Vėliau teatro rekonstrukcija vyko dar kelis kartus – 1852 m., 1860 m., 1892–1893 m., 1903 m. (vietoje buvusio dujinio įvestas apšvietimas elektra) ir 1911–1912 m. Didžiulio teatro išlaikymas labai brangiai kainavo; institucijai teko patirti ne vieną ekonominę krizę, dažnai trukdžiusią sėkmingam meniniam darbui. Todėl teatro vadovai patalpas neretai nuomodavo kitų miestų artistų trupėms, lėlių teatrui, cirkui ir kt. Nuo 1813 m., vadovaujant naujajam Karaliaučiaus teatro direktoriui, dramaturgui A. von Kotzebue, be tradicinio repertuaro, scenoje vis dažniau pasirodydavo ištobulėjusios vietinės Karaliaučiaus kompozicinės mokyklos atstovų kūriniai – operos, muzikinės pjesės, zingšpyliai: Johanno Philippo Samuelio Schmidto „Aklasis sodininkas“ (pagal A. Kotzebue pjesę), „Kaimo šventės“ (pagal Ludwigo Adolfo Franzo Josefo Baczko pjesę), Dancigo kompozitoriaus Edmundo von Weberio (Carlo Marios von Weberio pusbrolio) zingšpyliai „Jėgos pašventinimas“, „Kunigunda“ (pagal Friedricho Ludwigo Zacharijo Wernerio pjeses), Heinricho Ludwigo Egmonto Dorno (Johanno Friedricho Dorno sūnėno) operos „Rolando ginklanešiai“, „Paryžiaus prisiekusysis“, „Anglijos vėliava“ bei meniškai vertingiausia „Nibelungai“ ir kt. Publikos labai mėgstamas buvo Friedricho Heinricho Himmelio zingšpylis „Fanchon, arba lyrininkė“. Publika su malonumu lankė Karaliaučiaus teatre dominuojančius klasikinius draminius pastatymus: J. W. Goethe's „Faustą“, „Ifigeniją Tauridėje“, F. Schillerio „Wilhelmą Tellį“, „Orleano mergelę“, W. Shakespeare'o dramas. Spektaklius papuošdavo tuo metu Karaliaučiaus scenoje vaidinę puikūs Berlyno aktoriai: Ludwigas Devrientas, aktorė, mimė, šokėja Henriette Hendel-Schütz, vyras ir žmona Wolfai ir kiti.  

Patriotine dvasia

XIX a. pirmoje pusėje į teatro sceną įsiveržė universalusis Karaliaučiaus menininkas romantikas – kompozitorius, rašytojas, dramaturgas, kritikas, kapelmeisteris, Toravos Anikės palikuonis Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas (1776–1822). Pastatytos jo muzikinės dramos: „Kryžius prie Baltijos jūros“ Rytų Prūsijos tema, „Vanda, sarmatų karalienė“ (pagal F. L. Z. Wernerio dramas), romantinė, stebuklinė opera „Undinė“ (libretas Friedricho de la Motte Fouqué), romantinė herojinė „Aurora“ (libretas Franzo von Holbeino) ir kt. Žiūrovai palankiai sutiko E. T. A. Hoffmanno zingšpylius „Kaukė“ (paties kompozitoriaus libretas) bei „Pokštai, klasta ir kerštas“ (pagal J. W. Goethe), melodramą „Saulius, Izraelio karalius“ (Josepho von Seyfriedo libretas) ir kt. Be dramos, operos spektaklių, teatre buvo rengiami ir simfoninės bei kamerinės muzikos koncertai, dažnai dalyvaujant solistams ir chorui. Vos atidarius naująjį teatrą, jo scenoje jau skambėjo Ludwigo van Beethoveno Pastoralinė simfonija, Ludwigo Wilhelmo Maurerio Koncertas keturiems smuikams, Etienne'o Nicolas Mehulio uvertiūra „Medžioklė“, fragmentai iš Vincenzo Bellini, W. A. Mozarto, Louiso Schuberto, Felixo Mendelssohno-Bartholdy, Luigi Cerubini ir kt. operų. 1816 m., išvykus A. von Kotzebue, teatro direktorius, aktorius Danielis Hüray ir kapelmeisteris Raphaelis Bockas, atliepdami pokarinio laikotarpio gyventojų nuotaikas, daugiau dėmesio skyrė patriotiniams veikalams. Scenoje pasirodė rašytojo, poeto romantiko F. L. Z. Wernerio dramos „24 – vasario“, Heinricho von Kleisto „Princas iš Homburgo“, „Sudaužytas ąsotis“, J. W. Goethe's „Faustas“ ir kt. Neretai pasitaikydavo ir menkaverčių, liūdnai pagarsėjusių, deklaratyvių pjesių, kurias žiūrovai nušvilpdavo (pvz., nežinomo autoriaus pjesė „Aubrio šuo“). Patriotinio pakilimo metu, 1820 m. net buvo sukurtas Prūsijos himnas „Borussia“ (G. R. Dunkerio žodžiai, Gaspare Luigi Spontini muzika). Vėliau jį keitė kiti himnai. Ilgiausiai gyvavo Prūsijos nacionalinė giesmė „Prūsas esu, ar žinote mano spalvas?“, sukurta kompozitoriaus Augusto Heinricho Reithardto pagal Narnhardto Thierscho žodžius: „Prūsas esu, ar žinote mano spalvas? Priekyje vėliava plakas balta ir juoda; Kad už laisvę krito mūsų tėvai, Įsidėmėkit, byloja mūsų spalvos, Negi bailiai nuleisiu rankas! Sukaupsiu drąsą, kaip anieji. Ar apsiniaukus diena, ar saulės kaitra, Aš esu ir būsiu prūsas.“⁴ Antrajame amžiaus dešimtmetyje, augant solistų ir orkestro profesionalumui, pastatytos sudėtingos operos: L. van Beethoveno „Fidelio“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, C. M. von Weberio „Eurianta“, „Oberonas“, „Laisvasis šaulys“ (pastarosios operos premjera 1821 m. turėjo milžinišką pasisekimą; beveik visas arijas teko kartoti, o uvertiūra sutikta audringomis ovacijomis) ir kt.  

Suprato kultūros naudą

Kaip ir anksčiau, Prūsijos karaliaus, vyriausybės ir bendruomenės požiūris į krašto kultūrą buvo gana palankus. Istorikas M. Kerautretas rašė, kad valdžios institucijos „puikiai suprato, kokią naudą šaliai teikia klestinti jos kultūra. 1817 m. įsteigta Bažnyčių reikalų, švietimo ir medicinos ministerija rodė, kad valdžia norėjo vykdyti tikrą kultūrinę politiką. (...) Bažnyčių reikalų ministras (...) skatino įvairių kultūros įstaigų, teatrų, muzikos draugijų, botanikos sodo veiklą“⁵. 1819 m., siekiant stiprinti krašto teatro ir operos meną, Berlyne buvo įsteigta „Karaliaus namų ministerija“, kuri finansavo „karališkoje salėje vaidinamų pjesių ir operų pastatymus“⁶. Muzikos istorikai, tyrinėję šį laikotarpį, padarė išvadą, kad „Karaliaučiaus teatro sezonai būdavo puikūs, per metus būdavo suvaidinama daugiau nei šešiasdešimt spektaklių“⁷. Teatras glaudžiai bendradarbiavo su esamomis bei sparčiai besikuriančiomis naujomis Karaliaučiaus koncertinėmis bei muzikos ugdymo institucijomis. Vokalinę muziką propagavo 1810 m. J. F. Dorno įkurta giedotojų draugija „Dainų ratelis“, turėjusi pajėgų chorą. Susijungę keli kolektyvai, talkinant teatro simfoniniam orkestrui, parengdavo sudėtingus kūrinius: Josepho Haydno oratoriją „Metų laikai“, Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“ ir kt. Sparčiai krašte steigėsi ir mažesnės, lokalios giedotojų draugijos. 1810 m., amžinybėn palydint mylimą Prūsijos karalienę Luizę (1776–1810), sujungus teatro ir kitų miesto muzikinių kolektyvų pajėgas, diriguojant Maxui Gottlobui Ferdinandui Maximilianui von Schenkendorfui, Karaliaučiaus katedroje nuskambėjo didingasis W. A. Mozarto „Requiem“, kurio klausėsi maždaug 2 000 žmonių.  

Muzikos ir dainų šventės

1818 m. Karaliaučiaus kompozitorių J. F. Dorno, Ernsto Pastenacio ir Adamo Sämanno iniciatyva įkurta profesionali Giedotojų draugija, kurios didžiulis choras, padedant teatro solistams bei orkestrui, atlikdavo gana komplikuotus įvairių epochų veikalus. 1821 m. Karaliaučiaus katedroje skambėjo iškilmingas A. Sämanno „Requiem“, 1832 m. – J. S. Bacho „Mato pasijos“ ir kt. Pastarojo kūrinio pasisekimas paskatino giedotojų draugijas kartu su teatro atlikėjais rengti Rytprūsių muzikos šventes. Pirmoji įvyko 1835 m., joje, be smulkesnių kompozicijų, buvo atlikta G. F. Händelio oratorija „Samsonas“; antrojoje šventėje 1837 m. – G. F. Händelio oratorija „Judas Makabėjus“, Antonio Lotti „Crucufixus“, kelios dalys iš L. van Beethoveno „Missa Solemnis“ ir kt. Kitose muzikos šventėse taip pat skambėjo sudėtingi ir didingi veikalai: G. F. Händelio „Saulius“, „Alesandro šventė“, Karaliaučiaus kompozitorių kantatos, himnai – E. Sobolewskio oratorija „Lozorius“, A. Sämanno „Išganytojo prisikėlimas“ ir kt. 1847 m. visos giedotojų draugijos susijungė į Karaliaučiaus giedotojų sąjungą (Sängerbund) (organizatoriai Ehleris, Gervaisas ir Janzas); nuo 1849 m. jai vadovavo žymus kompozitorius, muzikos kritikas Loisas Köhleris. Sąjunga pirmiausia propagavo vyrų chorų dainavimą. Giedotojų sąjungos veiklos rezultatas – Prūsijos dainų šventės. Pirmoji įvyko Elbingo mieste 1847 m., antroji – 1850 m. Dancige, trečioji – 1852 m. Karaliaučiuje. Rytų ir Vakarų Prūsijos bei Vokietijos giedotojų sąjungos ir draugijos 1862 m. susijungė į vieną organizaciją, kurios centru tapo Karaliaučius. Šiam sudėtingam, veikliam muzikiniam junginiui vadovavo talentingas dirigentas Robertas Schwalmas⁸.  

Išaugo meninis lygis

Pradėjusiose steigtis Karaliaučiaus muzikos mokymo įstaigose didelis dėmesys buvo skirimas dainavimo kultūrai. Išsiugdė net sava rytprūsietiška dainavimo mokykla, kurios pradininkas ir pagrindėjas buvo žymus vokiečių dainavimo pedagogas, kompozitorius Carlas Friedrichas Zelteris (1758–1832), 1814 m. įkūręs Bažnytinės muzikos institutą, rengusį profesionalius dainininkus. C. F. Zelteris sudarė Vokietijos (vėliau – Prūsijos) muzikinio ugdymo sistemos pertvarkymo programą. 1843 m. E. Sobolewskis ir Friedrichas Zanderis įsteigė Chorų sąjungą, kuri netrukus išaugo į garsiąją Karaliaučiaus muzikos akademiją, daug metų rengusią profesionalius įvairių sričių muzikus – dainininkus ir instrumentininkus. Dauguma jos absolventų, tapę Karaliaučiaus teatro artistais, pastebimai pakėlė jo meninį lygį. 1834 m. (iki 1842 m.) vadovavimą teatrui perėmus aktoriui Antonui Hübschui, sceną išvydo aukšto meninio pajėgumo reikalaujančios operos: Louiso Spohro „Faustas“ (Carlo Bernardo libretas pagal Friedricho Maximiliano Klingerio ir Heinricho Kleisto romanus), G. L. Spontini „Vestalė“, Gaetano Donizetti „Pulko duktė“, C. M. von Weberio „Oberonas“, Otto Carlo Ehrenfriedo Nicolai „Vindzoro šmaikštuolės“, E. Sobolewskio „Pranašas iš Khorassano“, „Ziska iš Kelche“ ir kt. Šalia vietinių dainininkų spektakliuose žibėjo gastroliuojanti europinio garso solistė, R. Wagnerio operų pagrindinis sopranas Wilhelmina Schröder-Devrient, dainavusi žymiausiose scenose Paryžiuje, Londone, Prahoje, Sankt Peterburge ir kitur. Karaliaučiaus muzikos kritikai vis dažniau pabrėždavo itin išaugusį teatro simfoninio orkestro, dažnai rengdavusio savarankiškus koncertus, meninį lygį.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama