Du filmai – viena dilema

Wesas Andersonas – vienas tų režisierių, kurių stilius toks atpažįstamas, kad jo filmą galima atpažinti net iš pusės sekundės kadro. Simetrinis vaizdas, pastelinės spalvos, ekscentriški personažai. Jo filmai atrodo tarsi brangi saldainių dėžutė prabangių saldumynų vitrinoje arba vintažinis atvirukas sendaikčių turguje. Dėl šių bruožų jis ilgai buvo laikomas vienu unikaliausių šiuolaikinių režisierių. Jam lipdydavo epitetus ir vadindavo jį ne tik kino kūrėju, bet ir dizaino architektu bei vizualiniu perfekcionistu. Tačiau... Andrius RAMANAUSKAS  

Svarbu ne siužetas

Kartu, kaip kiekvienas ryškų braižą turintis menininkas, jis yra ir kritikuojamas. Laikui bėgant režisieriaus unikalumas daugeliui ėmė atrodyti kaip savo paties karikatūra. Ar W. Andersonas tebėra originalus kūrėjas? Ar jis tiesiog kuria vis tą patį filmą iš naujo? Tik su naujomis dekoracijomis ir dar garsesnių žvaigždžių sąrašu epizodiniuose vaidmenyse? Norėdamas įsitikinti, ar W. Andersonas vis dar yra kino pasaulio originalas, ar tiesiog labai gražus pasikartojantis sapnas, ką tik peržiūrėjau du jo naujausius filmus – „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“, 2023 m.) ir neseniai kino teatruose rodytą „Finikiečių schemą“ („The Phoenician Scheme“, 2025 m.). Trumpai apie jų siužetus. Filmo „Asteroidų miestas“ veiksmas vyksta išgalvotame JAV dykumos miestelyje maždaug 1955 m. Čia per jaunųjų mokslininkų suvažiavimą trumpam pasirodo ateiviai iš kitos planetos ir dingsta. Amerikos valdžia aptveria miestelį ir paskelbia karantiną. Tad būrys jaunų ir brandesnio amžiaus keistų personažų grupė turi gyventi savaitę kartu ir apmąstyti kosmines visatos paslaptis. „Finikiečių schema“ pasakoja apie turtingą Europos verslininką Ža-Ža Kordą, kuris turi priešų beveik kiekvienoje pasaulio vyriausybėje, konkurentų įmonėse ir net tarp savo giminaičių. Po nebe pirmo pasikėsinimo jį nužudyti Ža-ža Kordas siekia atkurti santykius su savo vienuole dukra ir paskiria ją vienintele jo didžiulio turto paveldėtoja. Kartu jiedu stengiasi apsaugoti šeimos verslą nuo įvairių grėsmių. Andersono filmų siužetų šį kartą neanalizuosiu, nes tai vienas iš nedaugelio režisierių, o gal ir vienintelis, kurio filmų žiūrėti niekas neina dėl juose pasakojamų istorijų. Jo filmų pagrindinė reklama niekada nebūna istorija, čia svarbiausia pats režisieriaus braižas ir gausus garsių aktorių ansamblis. Žinoma, istoriją žiūrovai gauna, ir visada originalią, nes W. Andersonas niekada nerežisuoja kitų scenarijų ar adaptacijų. Šį kartą – apie jo kinematografinį stilių.  

Jis nieko neslepia

Andersonas nesilaiko vienos svarbiausių kino taisyklių: informaciją žiūrovams paskirstyti laipsniškai. Kiti režisieriai stengiasi žiūrovus laikyti įtampoje, slėpdami informaciją ir strategiškai paskirstydami svarbias detales, kai tai naudinga istorijai. W. Andersonas savo filmuose nieko neslepia, viską, ką reikia žinoti, žiūrovai gaus su kaupu, be to, žaismingai. Režisierius nesiekia žiūrovų apgauti savo gudriais siužeto vingiais ir po to sujaukti jų smegenis netikėta pabaiga. Daugelio jo filmų istorijos yra pasakojamos tarsi iš dvylikamečio berniuko perspektyvos. Jo pagrindiniai veikėjai daugiausia yra tiesmuki vyrai, kuriems būdingas vaikiškas nuotykių troškimas. Personažų elgesys dažniausiai neatitinka jų amžiaus. Vaikai elgiasi kaip suaugusieji, o suaugusieji elgiasi kaip vaikai. Jie vengia atsakomybės, kad išlaikytų tam tikrą nepriklausomybės jausmą. Daugelio veikėjų pasaulėžiūra fatalistinė, todėl jie tokie emociškai trapūs ir nusivylę, kai realus pasaulis pasirodo kitoks, nei manė. Personažai savo poelgiais ir veiksmais dažnai sau prieštarauja. Jie neretai daro siaubingus dalykus, bet mes vis tiek juos palaikome. Nes žinome, kad jie yra žmonės su vidiniais ir išoriniais trūkumais. Jie gali būti smulkmeniški, godūs, kerštingi, tuščiagarbiai, įnoringi, valdingi, manipuliatyvūs, tačiau vis tiek simpatiški. Anot W. Andersono, „kai tau yra 11 arba 12 metų, skaitydamas knygą gali įsijausti į ją taip, kad lengvai patikėsi, jog fantazija yra tikrovė. Kai koks nors penktokas įsimyli, jam ta meilė tampa visu pasauliu. Tai toks jausmas tarsi būtum po vandeniu – viskas yra kitaip”. Aktoriai jo filmuose kalba greitai ir dažniausiai akmeniniais veidais. Dialogų ritmas nenatūralus, po ilgos greitakalbės seka ilgos pauzės. Vizualiai jo filmai gali priminti vaikiškas knygas, fone esantys objektai dažnai panašūs į ryškias lėlių namų arba teatro dekoracijas. Aktoriai juda kartais tarsi animaciniame filme, o kamera niekada nedreba, tačiau gali judėti greitai į visas keturias puses. Viskas W. Andersono filmuose primena kokią nors vaikystės akimirką. Ryškios spalvos, kostiumai, scenografija ir vintažinės technologijos sukuria sustingusį laike pasaulį su žavinga estetika. Jame net priešai vieni su kitais elgiasi maloniai, o jei nekenčia, tai smurtas yra juokingas.  

Balansuoja ant ribos

Tokie yra ir naujausi du jo filmai. Ir čia daugelis kritikų ir režisieriaus gerbėjų susidūrė su amžina dilema kine – filmai geri, bet jie nesikeičia. Kodėl, kai vertiname kokį nors dailininką, visuomet giriame menininką, kad jis sukūrė savo unikalų stilių ir yra nuoseklus bei nuolat atpažįstamas? Bet filmuose žiūrovai visada ieško naujovių ir nori būti režisieriaus nustebinti jo nauju kūriniu. Kas kine vertingiau – pastovumas ar nesibaigiančios inovacijos ir transformacijos? Vertinant tapytoją, jo stiliaus nuoseklumas dažnai laikomas meistrystės ženklu. Nuoseklumas čia yra kaip parašas ir įrodymas, kad dailininkas atrado savo braižą. Tačiau kine analogiška situacija tampa paradoksalesnė. Iš režisieriaus laukiama vis kažko kito arba seno, bet dar geresnio. Kiekvienas autorinio kino režisieriaus naujas filmas turėtų būti naujas pasaulis, dar neregėtas ir unikalus. Publika nori autoriaus braižo, bet kartu reikalauja staigmenos. Jei režisierius nufilmuoja į ankstesnius panašų filmą, kritikai sako, kad „jis vėl naudoja tuos pačius triukus“. Bet jei režisierius pereina į kitą, jam nebūdingą žanrą, publikos reakcija būna maždaug tokia: „Kur dingo senasis ir tikrasis režisierius?“ Andersonas balansuoja ant šios ribos. Vieniems jis tapo savęs kopija, kitiems neprilygstamu vizionieriumi, kuris tobulina ir plečia savo paties filmų visatą. Klausimas lieka atviras: ar jis dar gali mus nustebinti, ar mes tiesiog neteisingai suprantame, ką reiškia būti nuosekliu kūrėju? Greičiausiai ateities žiūrovai ir kritikai turės platesnį kontekstą. Kai W. Andersonas taps sena kino istorija, jie sugalvos, į kurią dėžutę jį patalpinti. Gal jis bus režisierius, nuosekliai laikęsis savo stiliaus chaotiškoje ir nuolat besikeičiančioje epochoje. Arba priešingai – jis bus laikomas beviltišku nostalgiku, kuris laikėsi įsikibęs savo braižo, nors jo žiūrovai laukė pokyčių. Na, o kaip vertinti jo kūrybą neišmanėliams šių laikų žmonėms, kurie dar neturi ateities žinių ir istorinio konteksto? Tokiais atvejais galbūt geriausiai tiktų toks apibūdinimas: „vizualiai įspūdinga, bet trūksta emocijų“.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama