Džiaugiasi, kad nacionalinio transliuotojo eteryje sumažėjo sovietmečiu kurtų dainų: tai socrealistinis popsas

[intro_text content="„Man tai būdavo ženklas išjungti radiją“, – taip kovo pabaigoje feisbuke rašė filosofė NERIJA PUTINAITĖ. Ji džiaugėsi pastebėjusi, kad LRT radijas nustojo transliuoti sovietmečiu kurtas dainas."] Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentės teigimu, dainų rinkinys, vadintas „Aukso fondu“, buvo sovietinis socrealistinis popsas, daugiausia – septintojo–aštuntojo dešimtmečių. Ji pridūrė, kad dalis melodijų buvo vogtos iš Vakarų. Įžvalgomis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ pasidalijusi „LRT Klasikos“ vyresnioji redaktorė, muzikos kritikė RASA MURAUSKAITĖ-JUŠKIENĖ pabrėžė, kad pastaraisiais metais mes iš naujo bandome įvertinti savo sovietinę praeitį, jos įtaką šiandienei kultūrai, – visa tai iš tiesų reikia labai kritiškai vertinti. N. Putinaitė: pavadinimu „Aukso fondas“ kūriniams priskiriama didelė vertė N. Putinaitė džiaugiasi, kad nacionalinio transliuotojo radijo eteryje nebeliko vadinamojo „Aukso fondo“ dainų, nes sovietmečiu kurtų kūrinių turinys, anot jos – visais atvejais lėkštas. „Aukso fondas“ yra metafora, nes sovietmečiu tai nebuvo vadinama „Aukso fondu“. Kalbame apie populiariąją muziką, kuri buvo kuriama sovietmečiu maždaug nuo septintojo dešimtmečio. Kurį laiką tuo laikotarpiu sukurta muzika vadinta ir tebevadinama „Aukso fondu“ – tarsi tiems kūriniams būtų priskiriama didelė vertė“, – mintimis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijosi filosofė. Pasak VU TSPMI docentės, per radiją skambėjusios dainos buvo sovietinė lietuviška estrada, kurią dažniausiai atlikdavo vadinamieji vokaliniai instrumentiniai ansambliai, o dainas kurdavo oficialūs kompozitoriai. „Tokia muzika pradėta kurti, kai Vakaruose ėmė skleistis naujo tipo popkultūra, pavyzdžiui, bitlų. Tada sovietai susirūpino jaunimo morale tvirtindami, kad vakarietiška kultūra, kuria sovietinis jaunimas pradėjo domėtis, demoralizuoja, tad nuspręsta kurti alternatyvą populiariai Vakarų kultūrai. Taigi, visoje Sovietų Sąjungoje imta kurti sovietinė populiarioji muzika – šiek tiek laisvesnė, bet kontroliuojamo turinio ir atliekama tik oficialiai patvirtintų grupių. Tuo metu ir buvo sukurta labai daug populiarių kūrinių – kai kurie jų originalūs, tačiau didelė dalis yra vogta. Dažniausiai būdavo vagiamos melodijos ir pagal jas sukuriami socialistiškai tinkami dainų žodžiai. Kai kurios dainos vogtos netiesiogiai, perkurtos pasinaudojant melodijomis“, – tvirtino pašnekovė. [caption id="attachment_359881" align="alignleft" width="900"] Filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė. VU TSPMI nuotrauka[/caption] „Sovietmečiu kurtų dainų socialistinis turinys atitiko to meto užsakymą. Neturiu galvoje, kad tas politinis užsakymas buvo ideologizacija – tai buvo tam tikra tematika. Kai kurių dainų turinys geras, pavyzdžiui, yra sukurtų pagal lietuvių poetų kūrybą, tačiau nemaža dalis dainų – socrealistinio turinio. Tiriantieji sovietinę popkultūrą sako, kad joje dominuoja meilės, džiaugsmo, jaunystės, pavasario temos. Kartais yra liūdesio, bet jis nedramatizuojamas. Yra mamai, tėvams skirtų dainų – į šeimą orientuotų kūrinių“, – sovietinių dainų turinio ypatumus vardijo N. Putinaitė. Norėjo atremti vakariečių kultūrą Filosofės N. Putinaitės tikinimu, pritraukti jaunimui dainose būdavo naudojami ir tautiniai tekstai. „Žinome grupę „Kertukai“: ji panaudojo roko melodiją, o tekstai buvo labiau tautiniai. Tai buvo vienas charakteringų bruožų – džiazo ar roko ritmiką susieti su liaudies dainomis, jų siužetu. Tokios dainos skambėjo gana unikaliai ir traukė jaunimą. Toks ir buvo tikslas – kurti sovietmečiui palankią popmuziką, kuri patrauktų jaunimą, bet nebūtų vakarietiška savo tematika ir žodžiais“, – sakė ji.

Iš tiesų tai neturinčios spalvų sovietinės melodijos, tačiau puikiai suprantu, kad jomis buvo stengiamasi įtikti jaučiantiesiems nostalgiją, vyresnei kartai, kuri norėjo lietuviškos muzikos, ji jiems tarsi buvo artima.

„Keista, kad tos dainos buvo priskirtos „Aukso fondui“ ir nuolat transliuojamos. Iš tiesų tai neturinčios spalvų sovietinės melodijos, tačiau puikiai suprantu, kad jomis buvo stengiamasi įtikti jaučiantiesiems nostalgiją, vyresnei kartai, kuri norėjo lietuviškos muzikos, ji jiems tarsi buvo artima. Turbūt reikėtų daryti apklausas, kiek tebėra žmonių, kuriems tokia muzika patinka. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad ji nebebus transliuojama per radiją kaip „Aukso fondas“. Aš dar gyvenau sovietmečiu, bet man didžioji dalis tokių dainų asocijuojasi su sovietmečiu ir pilkąja, nemaloniąja jo puse. Bet gal ir yra žmonių, kuriems jos įprastos, priimtinos. Tai jau būtų tam tikra nostalgijos sovietmečiui išraiška, nebūtinai bloga ar gera“, – tikino VU TSPMI docentė. Paklausta, ką paminėtų kaip gerus dainų pavyzdžius, skambėjusius sovietmečiu, pašnekovė prisiminė Benjamino Gorbulskio ir Violetos Palčinskaitės dainą „Mėlynos gatvelės“. Jono Mašanausko „Vilniaus stogai“ – taip pat vienas geresnių sovietinio popso kūrinių, atspindinčių tipines temas – džiaugsmą, jaunystės pilnatvę. „Kalbėdami apie tikrą lietuvišką „Aukso fondą“, turėtume akcentuoti kokybę. Du pavyzdžiai – „Vilniaus stogai“ ir „Mėlynos gatvelės“ – buvo nuolat pergrojami, vadinasi, tokios dainos žmones kabina. O „Mėlynų gatvelių“ gera ir poezija“, – vertino filosofė N. Putinaitė. R. Murauskaitė-Juškienė: kultūrą reikia kritiškai vertinti Muzikos kritikė R. Murauskaitė-Juškienė dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtino, kad pastaraisiais metais iš naujo bandome įvertinti savo sovietinę praeitį ir jos įtaką šiandienei kultūrai. „Visą kultūrą reikia vertinti kritiškai, ypač kalbant apie tokį sudėtingą laikotarpį kaip sovietmetis, kuris buvo veikiamas ideologijos, menas buvo cenzūruojamas, nepaprastai ideologizuotas. Nemanau, kad tinkama pozicija yra užsimerkti, viską nubraukti ir vertinti tik „juoda“ ar „balta“ kategorijomis, ką mums įrodė daugybė pastarojo meto diskusijų ne tik muzikos, bet ir daugelyje kitų kultūros sričių. Mano, kaip tyrėjos, muzikos kritikės, pozicija – žvelgti į tą laikotarpį labai kritiškai, kiekvieną atvejį bandant įvertinti individualiai ir kontekstualiai“, – aiškino R. Murauskaitė-Juškienė. [caption id="attachment_1194130" align="alignleft" width="960"] Muzikologė, „LRT Klasikos“ vyresnioji redaktorė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka[/caption] Pasak muzikos kritikės, nereikia sakyti, kad viskas, kas sukurta sovietmečiu, yra blogai. „Dirbu LRT, nors netiesiogiai su tuo kanalu, kuriame buvo transliuojamos „Aukso fondo“ dainos, tad galiu pasakyti, kad LRT labai atsakingai vertina ir atrenka savo transliuojamą turinį, ypač sudėtingo šiuolaikinio politinio fono kontekstuose“, – pabrėžė pašnekovė. „Negalėčiau pateikti vienareikšmio atsakymo, ar gerai, kad nebetransliuojami tokie kūriniai, ar galima juos vadinti „Aukso fondu“, – pridūrė ji.

Man „Aukso fondo“ klausimas susijęs ir su tuo, kaip mes matome savo kultūrą, kiek sugebame suprasti laikotarpį, kuriuo tie kūriniai sukurti.

Padėtį palygino su rusų kompozitorių muzika R. Murauskaitės-Juškienės nuomone, šiuo atveju padėtis panaši į rusų kompozitorių kūrybos vertinimą. „Rusiška muzika dabar Lietuvoje beveik nebeskamba. Didžiosios koncertų institucijos rusų kompozitorių kūrinius kol kas pašalino iš savo repertuarų. Mes „LRT Klasikos“ kanale taip pat netransliuojame rusų kompozitorių muzikos, būna tik nedidelės išimtys koncertuose iš pasaulio koncertų salių. Tai yra tam tikras solidarumo su Ukraina ženklas. Tačiau kartu tai ir paskata patiems permąstyti savo kultūrą, santykį su tam tikrais kolonizacijos bei okupacijos procesais. Man „Aukso fondo“ klausimas susijęs ir su tuo, kaip mes matome savo kultūrą, kiek sugebame suprasti laikotarpį, kuriuo tie kūriniai sukurti“, – tikino muzikos kritikė. Anot R. Murauskaitės-Juškienės, iš lietuviškos estrados jai labiausiai patinka Teisučio Makačino kūryba. „Manau, jo talentas, kuris skleidėsi daugelyje muzikos žanrų, visada iškyla kaip vienos tų pirmųjų svarbių figūrų lengvosios muzikos žanro srityje. Jei kalbėtume apie šiuolaikinę klasikinę, akademinę muziką, paminėčiau Bronių Kutavičių, Feliksą Bajorą, Algirdą Martinaitį, bet tai jau kita muzikos sritis“, – sakė ji. Apibendrindama muzikos kritikė akcentavo, kad apie bet kokias kultūros situacijas, susijusias su probleminiais sovietmečio reiškiniais, keliančiais rezonansą visuomenėje, pirmiausia reikia diskutuoti: „Probleminių klausimų atžvilgiu tyla – blogiausias pasirinkimas. Tai svarbiausia kalbant apie bet kokius kultūros reiškinius, kurie sukelia diskusiją ir rezonansą visuomenėje.“ Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama