Thomas Müntzeris ir smurto pagunda

[intro_text content="2016 m. vasaros pabaigoje ir Lietuvoje išleistas romanas „Q“ pakviečia skaitytojus atgal į Reformacijos laikotarpio šurmulį. Jis pasakoja apie Vokietijos religinius karus, Reformacijos paplitimą ir Katalikų Bažnyčios kovą su ja, rašoma anotacijoje."]

Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo Reformacijos pradžios 1517-aisiais iki Augsburgo religinės taikos paskelbimo 1555-aisiais. Tačiau pasakojimo dėmesio centre – ne gerai žinomi evangelikų judėjimo atstovai, tokie kaip Martinas Lutheris, Jeanas Calvinas ir kt. Autorių kolektyvas pasirinko kitą perspektyvą – radikaliosios Reformacijos.Po M. Lutherio tezių paskelbimo ir pirmųjų teologijos bei Bažnyčios reformų žingsnių netruko iškilti ir radikalūs Reformacijos dalyviai. Jų akyse Vitenbergo profesorius su savo bendražygiais buvo laikomas neryžtingu užbaigti visos Bažnyčios santvarkos atnaujinimą. Ir ne vien tik Bažnyčios. Kai kurie reikalavo iš esmės reformuoti visą socialinę sąrangą.

Viena ryškiausių pirmųjų radikaliojo, arba kairiojo, Reformacijos sparno figūrų buvo Thomas Müntzeris, tapęs valstiečių sukilimo vadu, romane savo šalininkų vadinamas Magistru Tomu.

[caption id="attachment_1264146" align="alignleft" width="2000"] Knygos viršelis[/caption]

Apokaliptinis valymas

Th. Müntzeris, kunigas ir vienuolis kaip M. Lutheris, 1519 m. Leipcigo disputų metu susipažino su reformatoriumi ir tapo evangelikų tikėjimo šalininku. Po metų M. Lutheris Th. Müntzeriui pasiūlė pamokslininko vietą Cvikau mieste. Čia jis susipažino su Nikolausu Storchu bei kitais Cvikau „pranašais“ ir perėmė svarbius jų mokymo elementus: vaikų krikšto atmetimą, skeptiškumą organizuotai religijai, asmenines pranašystes bei tiesioginį Šventosios Dvasios vedimą, taip pat visiško tūkstantmetės karalystės priartėjimo sampratą.

Netruko įsiplieksti smarkūs nesutarimai su M. Lutheriu ir kitais vitenbergiečiais. Dėl aštrių pamokslų 1521 m. Th. Müntzeris buvo priverstas palikti Cvikau. Kurį laiką praleido Prahoje, kur susipažino su taboritais, radikaliaisiais husitais. Nuo 1523 m. gavo pamokslininko vietą Tiuringijoje, Alštete, ten vedė ir (pirma M. Lutherio) sudarė pirmąją vokiečių bažnytinę liturgiją. Nuo 1524 m. persikėlė gyventi netoli Miūlhauzeno.

Th. Müntzerio mokymas vis labiau aštrėjo, pavirsdamas radikaliuoju dualizmu: remdamasis Danieliaus ir Apreiškimo Jonui knygomis, jis save ėmė laikyti pasaulio pabaigos pranašu, skelbiančiu, kad visos pasaulio valdžios esančios velnio karalystė, kuri būsianti sunaikinta netrukus kilsiančiame teisiųjų kare su bedieviais ir visais tironais. Th. Müntzeris sulaukė nemažai pritarėjų, juos subūrė į Išrinktųjų lygą. Neturtinguosius, visų pirma valstiečius, jis laikė Dievo išrinktaisiais, dėl to 1524 m. pabaigoje Pietų Vokietijoje susipažinęs su jų maištininkais šiais taip susižavėjo, kad pradėjo remti Tiuringijos valstiečių sukilimą.

Buvo laikomasi nuomonės, kad išrinktieji privalantys ginklu nusitiesti sau kelią į tūkstantmetę karalystę. Tam jie jautėsi visiškai pasirengę: „Jei „Gyvasis Kristus“ užvaldo žmogaus sielą, tai, pagal Müntzerį, įvyksta kartą ir visiems laikams, ir žmogus pats pasidaro kaip Dievas. Apdovanotas tobulu gebėjimu perprasti Dievo valią ir gyvendamas pagal jo reikalavimus, šis žmogus neginčijamai pajėgus įvykdyti Apvaizdos amžinybėje numatytą eschatologinę misiją“ (Normanas Cohnas, „Tūkstantmečio siekis“, The Pursuit of the Millennium).

Tikslu revoliucingoji Th. Müntzerio Išrinktųjų lygos šerdis iškėlė siekį jėga sunaikinti visus bedievius. Th. Müntzeris pamoksle kunigaikščiams (1524-ųjų liepą) taip skelbia: „Prisiartinus derliaus metui, Dievo vynuogyną būtina išvalyti nuo piktžolių... Angelai, tam jau galandantys savo kardus, yra geriausieji Dievo tarnai, pasirengę įgyvendinti Dievo išminties užsidegimą [...]. Mat bedieviai neturi teisės gyventi, nebent jiems ją suteiktų išrinktieji.“ Šio apokaliptinio valymo turėję imtis kunigaikščiai baiminosi socialinio sprogimo ir Th. Müntzerio nepalaikė. Todėl jis priėjo prie išvados, kad ir valdžią, šitaip visus nuvylusią, būtina sunaikinti; reikalą į rankas turį perimti paprasti žmonės.

Romano fiktyviame 1524 m. pokalbyje atsispindi iškreiptas Biblijos supratimas, davęs pagrindo tokioms kovingoms kalboms. Th. Müntzeris, aiškindamas vienam bendražygiui Pauliaus žodžius iš 1 Kor 5, 11–13 (13 eil.: „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“), šitaip paklausia: „Ar nemanai, kad egzistuoja žmogus, gavęs iš Viešpaties kardą būtent šiam tikslui? Tas, kuris tarnauja Dievui ir rūsčiai baudžia darančiuosius pikta?“ (Rom 13, 4).

Kalbintasis atsako, kad ši užduotis tenka „viešajai valdžiai. Tačiau jei ne mes, niekas nebūtų nubaudęs tos stabmeldžių lupikautojų šutvės!“ Th. Müntzeris: „Būtent taip! Išrinktųjų uolumas turėjo išplėšti kardą galingiesiems iš rankų, kad šie įvykdytų tai, nuo ko anie išsisukinėjo: ginti liaudį ir krikščionių tikėjimą. Ar tai mūsų nemoko, jog valdovams leidus plisti šventvagystei jie išduoda savąją užduotį ir virsta blogio bendrininkais? Ir, kaip visi piktadariai, anot apaštalo žodžių, turi būti pašalinti iš mūsų tarpo. [...] Pasitelkdamas Kristų ir Paulių tvirtinu, kad, sutinkamai su viso dieviškojo įstatymo mokymu, reikia naikinti šventvagius valdovus, o ypač kunigus ir vienuolius, teršiančius erezija Šventają Evangeliją ir skelbiančius save pačiais tikriausiais krikščionimis.“

Th. Müntzerio klaida, kad jis reikalingą Bažnyčios discipliną, jos narių drausmę, kuri visada negalutinė, nes nusidėjėlis turi galimybę taisytis ir grįžti, paverčia galutiniu Dievo teismo nuosprendžiu. Eschatologinis visų laikų pabaigos teismas sumaišomas su Bažnyčios tarnų sprendimais. Taip pat ir viešosios valdžios funkcija neteisėtai sutapatinama su Bažnyčios galia.

[caption id="attachment_1264141" align="alignleft" width="1236"] Thomas Müntzeris 1608 m. Wikipedia.org nuotrauka[/caption]

„Lemiamas mūšis artėja!“ 

Netrukus visai kunigaikščių valdžiai Th. Müntzeris paskelbė pražūtį. Visi tironai turi būti nuversti, idant imtų galėtis Mesijo karalystė. Į kunigaikščių vietą būsimoje karalystėje turinti stoti paprastų žmonių valdžia. Karalystėje būtų įtvirtintas komunistinis principas omnia sunt communia – viskas yra bendra. Jį romane Th. Müntzeris pakartoja net keletą kartų.

Visiškai nepaisydamas skirtumo tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento, tarp Izraelio ir Bažnyčios, Th. Müntzeris save sutapatino su senosios sandoros vadais Eliju ir Gideonu. Romane 1525 m. gegužės 10 d. kunigas kreipiasi į miesto gyventojus: „Miūlhauzeno žmonės, išgirskite, lemiamas mūšis artėja! Viešpats jau greitai atiduos bedievį mums į rankas, kaip padarė su midjaniečiais ir jų karaliais, kuriuos nugalėjo Gideono, Joašo sūnaus, kalavijas.“ Netrukus konfliktas pasiekė kulminaciją mūšyje prie Frankenhauzeno gegužės 15-ąją. Sukilėlių būrys pralaimėjo prieš kunigaikščių armiją. Th. Müntzeris liko gyvas, bet buvo suimtas. Gegužės 27-ąją jam įvykdyta mirties bausmė.

Socialrevoliucionieriškai skambančios Th. Müntzerio idėjos patiko marksistams, tarp jų jis tapo klasių kovos simboliu (nors niekuomet nėra skleidęs jokių konkrečių idėjų apie naują politinę ar ekonominę tvarką). Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika Th. Müntzerio ir valstiečių karą įamžino milžiniškame monumentaliame paveiksle Frankenhauzene.

Th. Müntzerio idėjas perėmė ir tokie anabaptistų atstovai kaip Hansas Hutas, vadinęs save Dievo siųstu pranašu ir skelbęs Kristaus atėjimą per 1528-ųjų Sekmines. Jis laikėsi nuomonės, kad dviašmenis teisingumo kalavijas bus atiduotas į perkrikštytų šventųjų rankas. „Kalaviją ir kerštą Kristus atiduos į perkrikštytųjų rankas, idant šie nubaustų nuodėmę ir nuteistų visas žemiškąsias valdžias bei išnaikintų tuos, kurie priešinasi perkrikštijimui ir turto bendrumui.“ Tačiau ir H. Hutas neatsilaikė ir 1527 m. kalėjime mirė. Revoliucingasis perkrikštytojų judėjimas apie 1530 m. Pietų Vokietijoje buvo numalšintas.

Šiaurės Vakarų Vokietijoje, Miunsteryje, radikaliesiems krikštytojams Melchiorui Hoffmannui, Janui Mathysui ir Janui van Leidenui dar pavyko 1533–1935 m. įkurti „Dievo karalystę“. Mūšiai mieste ir aplink jį, sunaikinę šią karalystę, aprašyti ir romane. Miesto „karalius“ J. van Leidenas pabaigė savo „valdymą“ 1536 m. ant ešafoto. Tarp krikštytojų galutinai viršų paėmė pacifistinis, bet kokią jėgą atmetantis sparnas (Menno Simonsas ir kt.).

[caption id="attachment_1264150" align="alignleft" width="1238"] Sukilę valstiečiai 1525 m. Wikipedia.org nuotrauka[/caption]

XVI a. fundamentalistas

Romano „Q“ autoriai – grupė italų, pasivadinusių Luther Blissett – akivaizdu, kairiosios pakraipos šalininkai, smarkiai simpatizuoja Th. Müntzeriui ir kitiems revoliucionieriams. Vienoje knygos išnašoje rašoma: „Müntzeris aršiai kritikavo vokiečių kunigaikščius ir feodalinę santvarką, savo raštuose ir pamoksluose skelbė socialinę lygybę ir liaudies valdžią, ragindamas išnaudojamus visuomenės sluoksnius ginkluotam sukilimui ir radikalioms reformoms, dėl to susilaukė Lutherio pasmerkimo ir valdžios persekiojimo.“

Įpintas į kitas gražiai skambančias sąvokas („socialinė lygybė“, „liaudies valdžia“, „radikalios reformos“), pasakymas „ginkluotas sukilimas“ skamba visai pakenčiamai. Nors iš tiesų tai nieko kito kaip raginimas žudyti. Tad M. Lutheriui šį sukilimą pasmerkti buvo teisėta ir iš principo tinkama. Šiandien tokius radikalus kaip Th. Müntzerį vadintume fundamentalistais.

Fundamentalizmas atsirado XIX a. pabaigoje Amerikoje pasipriešinimo teologiniam liberalizmui ir kitoms modernistinėms tendencijoms kontekste; jo teologinis tikslas – išsaugoti tradicinį, apaštalinį, reformatorišką mokymą. Pavadinimą davė 1910–1915 m. išleista knygų serija The Fundamentals: A Testimony of the Truth. Deja, laikui bėgant fundamentalizmo sąvoka prarado savo ankstesniuosius kontūrus ir degradavo iki tiesmukiškos kiršinimo bei kovos formulės – fundamentalistais dabar vadinami įvairių religijų ir ne tik jų aršiai bei radikaliai nusiteikę atstovai. Žodis pavirto keiksmažodžiu. 

Vokiečių reformatų teologas Thomas Schirrmacheris mano, kad tiesiogine prasme fundamentalizmo sąvokos geriau visai nevartoti. Vienintelis fundamentalizmo apibrėžimas, kurį jis šiandien dar laiko prasmingu, pabrėžia jėgos naudojimo arba smurto aspektą. Apie fundamentalizmą geriau kalbėti tik tada, „kai naudojama jėga arba kai kyla grėsmė vidiniam valstybės saugumui“ („Fundamentalizmas – kai religija tampa pavojinga“, Fundamentalismus – Wenn Religion zur Gefahr wird).

Th. Schirrmacheris siūlo šia sąvoka vadinti tik tas grupes, kurios iš principo pateisina savo jėgos naudojimą, demonstruoja norą ją pasitelkti, dėl to iš tiesų yra pavojingos viešajai tvarkai. Teologas fundamentalizmą laiko karingu tiesos gynimu – karingu tikrąja žodžio prasme.

Th. Müntzeris gyvenimo pabaigoje pateisino smurtą, ragino dėl religijos imti į rankas kalaviją, Dievo karalystę kurti jėga. Th. Müntzeris buvo tikras XVI a. fundamentalistas.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama