J. Kazakevičiūtės kintantis kūnas ir miško maudynės baltame kube

[intro_text content="Iki gegužės 28 dienos Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ vyksta retrospektyvinė Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Kintantys kūnai“, aprėpianti daugiau nei du dešimtmečius. Jei žodis „retrospektyva“ jus, kaip ir mane, atbaido, tai šį kartą neišsigąskite. Paroda tikrai verta dėmesio, ir joje nieko nuobodaus, biurokratiško ar beprasmiško nėra."]

Vos įžengę į ekspozicinę erdvę, rodos, patenkame į J. Kazakevičiūtės planetą. Net keista, kad baltas kubas gali taip transformuotis, net fiziškai nekeičiamas (neperdažant sienų, nekonstruojant papildomų architektūrinių elementų). Dėl viso šio erdvės perkeitimo bus kalta autorė ir jos efektingi bei giliaprasmiai, techniškai sudėtingi kūriniai.

Menininkė savo kūrybinio kelio pradžioje koncentravosi į moters tapatybę, jos būsenas, reprezentaciją, kūniškojo prado rėmus ir laisvę. J. Kazakevičiūtė kuria minkštąsias skulptūras. Turėdama tekstilininkės išsilavinimą, ji naudoja nailoną, neaustinę medžiagą, siuvimo ir sluoksniavimo technikas. Visas procesas atrodo labai delikatus, reikalaujantis kruopštumo ir duodantis labai paveikius rezultatus.

Vos įžengus žvilgsnį prikausto „Žinios nešėja“, sukurta pagerbiant Leonorą Carrington ir aproprijuojant jos tapytą autoportretą. Ir žvelgiant į šią, kaip ir į daugelį kitų J. Kazakevičiūtės kūrinių, apima būsena, kuriai tinkamas terminas būtų „nejauka“, interpretuojant šią sąvoką kaip neužtikrintumą realumu, kaip tam tikrą siurrealumą. Ši į žiūrovą žvelgianti moteris atrodo kaip gyva, bet tuo pat metu ir neįmanoma.

Tačiau šis žiūrovą akimirksniu pavergiantis, jį tarsi užklumpantis, ištinkantis jausmas yra tarsi tam tikras šalutinis produktas. Rodos, autorei svarbiausia perteikti neretai feministinę, humanistinę, ekologinę idėją, ją išgvildenti preciziška estetika, tačiau ji nesiekia pagauti žiūrovą keista, kiek gluminančia išraiška. Tai atrodo kaip organiška jos estetinė kalba. Būtent dėl to tas kvapą užgniaužiantis nerimastingumas toks subtilus, o todėl ir paveikus, stiprus.

Tad XXI a. pradžioje kurtose skulptūrose autorė kalba apie moters gyvenimą. Vienas darbų įkūnija mirtį, jis neseniai perkurtas į atgimimą, susiejant žmogų su gamta ir amžinaisiais ciklais. Ji išrikiuoja nuogas įvairiausių formų, siluetų, proporcijų moteris ir legitimuoja kiekvienos savąjį kūną, ragina pasididžiavimą juo. Temą pratęsia suklupusi playboy zuikučio kostiumu apsivilkusi figūra, praminta „Marionete“. Knieti žvelgti į iš po kaukės veriamai žvelgiančias akis, bandyti nuspėti merginos istoriją, asmenybę.

[caption id="attachment_1264712" align="alignleft" width="2560"] Retrospektyvinė Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Kintantys kūnai“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1264713" align="alignleft" width="2560"] Retrospektyvinė Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Kintantys kūnai“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Nepaprastai taikli ir iškalbinga kėdė, apvilkta, dar daugiaprasmiškiau pasakius – apmušta, moters kūno dalimis. „Saugi, nuolanki, rami“, kaip baldas – pavadina autorė. Iškalbingus kūrinius papildo ne ką mažiau daug pasakantys ir nukreipiantys pavadinimai, o pačioje parodoje yra ir laiškas lankytojui nuo autorės, kur ji išsamiai ir nedaugžodžiaudama, aiškiai ir esmingai papasakoja kai kurių savo kūrinių kilmę ir prasmę.

J. Kazakevičiūtė apie moters padėtį visuomenėje ir apie moters savivoką kalba nedidaktiškai, aštriai, taikliai ir neagresyviai, pagaliau nenuvalkiotai, ir dėl to vėlgi jos žinutė lengvai perskaitoma ir ilgam įkrenta į atmintį. Ant grindų ropinėja moteris-skruzdė, kaip pati autorė sako, reprezentuojanti moters vaidmenų įvairovę, kontrastingą jų vienovę. Ateiviška jos figūra, rodos, sukrutės vos nusukus žvilgsnį ir palikus tik periferinį matymą sargyboje.

Neįgalūs angelėliai itin sugniaužia širdį. Autorė su atida ir meile dedikuoja kūrinį vaikams, turintiems negalią, ir jais besirūpinančioms motinoms. Ryškūs ant sienų krintantys šešėliai tarsi pratęsia, įvietina kūrinį. „Dangiškoji riterė Virga“ – matyt, skaistybės personifikacija. Knygos „Bėgančios su vilkais“ vilkės ir klounas – herojus. Nes herojus tas, kuris sako tiesą, dažnai per juokus, humorą.

Taip visai nepastebimai, organiškai tema pakinta į žmogaus ir gamtos simbiotinį santykį. Augalas žmogaus kūnu ir mergina magnolija. Kaip įdomu matyti veidą tik priėjus tam tikru kampu, rakursu. Žiūrovas įsitraukia į parodos scenografiją, tarsi atlieka tam tikrą choreografiją. Klaidžioja tarp kone kvėpuojančių medelio ūgio augalų.

[caption id="attachment_1264718" align="alignleft" width="2560"] Retrospektyvinė Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Kintantys kūnai“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1264717" align="alignleft" width="2560"] Retrospektyvinė Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Kintantys kūnai“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Vieni jų aplipę žmonių ausimis, kiti įdėmiai stebi puokšte akių, judina pirštukus, lekuoja liežuviais. Viskas taip gyva ir dinamiška. Per nugarą bėginėja skruzdės – šiek tiek su atsargumu klaidžiodamas tarp augalų jauti jaukumą, trauką, buvimo gamtoje, su gamta, buvimo gamta ramybę ir šiek tiek tos pagarbios baimės miško gyvybei ir didybei.

Fraktališki, psichodeliniai, sutartinių ritmu atsikartojantys iš miško nuotraukų sukurti kilimų raštai, fototapetai įsiurbia gylyn į magišką miško pasaką. Pasaka, kuri yra šiek tiek sapniška, kaip Alisos veidrodžių karalystė. Nors ir neįvyksta susilietimai su kūriniais, nors skulptūros ir nėra multimedija, viskas labai taktiliška ir juslinga. Vien per regą ir judėjimą parodoje pažadinamos ir kitos juslės.

Pati autorė rašanti, kad ją įkvepia tokios knygos kaip „Miško maudynių menas“. Tad labai panašu, kad šioje parodoje patiriame būtent šį procesą – išsimaudome miške. Miško maudynės – tai sveikatinimo metodika, įsileidžiant mišką į savo kūną ir užmezgant ryšį su aplinka ir pačiu savimi.

Būtent tai vyksta parodoje, apie tai kalba autorė ir parodos kuratorius dr. Vidas Poškus. Tą jaučia žiūrovas, jei neskuba ir įsileidžia kūrinių vizualiką ir mintis, įsiklauso į videodarbe skambančias autorės ir jos draugių sutartines bei jų pokalbius apie gamtos pozityviąją jėgą.

[gallery ids="1264724,1264723,1264719,1264711,1264721,1264722,1264716,1264715,1264714"] Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama