Pašnipinėjimas po medines Šnipiškes: gyventojų istorijos, kaimynystės ir vaišių kultūra
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Vilniaus miesto muziejus (VMM) tęsia turą po miesto rajonus. Šį kartą VMM padalinys Medinės architektūros centras (MAC) kviečia vilniečius ir ne tik į lauko parodą „Pašnipinėkime: namai ir istorijos Šnipiškėse“. Parodos metu lankytojai galės susipažinti su kultūros paveldu tapusia medine architektūra, šimtamete istorija ir autentiškais gyventojų pasakojimais."]
Praeitų metų birželį dvi dienas Šnipiškių rajone veikė fotoateljė. Į ją šnipiškiečiai nešė savo namuose ir kiemuose rastus daiktus, kurie jiems siejasi su gyvenimu Šnipiškėse. Su šių daiktų ir kitomis rajono istorijomis Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centras susipažinti kviečia lauko parodoje ant Giedraičių gatvės namų tvorų ir Gedimino prospekto 18-ojo namo vitrinoje.
Norėdamas prisijaukinti naują erdvę VMM Medinės architektūros centras kviečia per parodos atidarymą susitikti Giedraičių gatvės 24-ajame name į bendrą sutartinių ratą ir pažintį prie vaišių stalo.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Medinės architektūros centro vadove ir parodos kuratore INDRE UŽUOTAITE apie Šnipiškių istoriją, potvynių nuplautus tiltus, (ne)išlikusį kaimynų bendruomeniškumą ir parodos atidarymą sutartinių fone.
[caption id="attachment_964037" align="alignleft" width="2560"]
Medinės architektūros centro vadovė, parodos kuratorė ir menotyrininkė dr. Indrė Užuotaitė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras[/caption]
Svarbus klausimas – kaip apibrėžtumėte geografines Šnipiškių ribas?
Branduolys yra medinės Šnipiškės, kurios 2025-aisiais apibrėžtos kaip kultūros paveldo teritorija. Ji apima Giedraičių gatvę ir artimiausias kelias gatveles. Pačios Šnipiškės istoriškai yra daug platesnės. Jos ribojasi su Kalvarijomis, kitoje pusėje tęsiasi Veprių, Krokuvos ir viršuje – Daugėliškių gatvės. Mes neapsiribojame medinėmis Šnipiškėmis, žiūrime į visą rajoną. Bandome sujungti ir rasti dialogą su visais žmonėmis, nepaisydami, ar jie gyvena mediniame name, ar medinių namų aplinkoje.
Šnipiškės – itin kontrastingas ir bene vienintelis sostinės rajonas, kuriame galima pamatyti ir medinių autentiškų trobų, ir stiklinių dangoraižių horizonte. Kokia Šnipiškių istorija ir kiek jos išliko iki šių dienų?
Gatvių struktūra susiformavo jau XIX amžiuje, bet priemiesčių istorija yra daug senesnė, nes turime senuosius molio amatus, žinome apie gaminamus koklius, plytas, pypkes. Rajonas buvo apgyvendintas skirtingų amatininkų, todėl jis nėra toks puošnus, rezidencinis kaip Žvėrynas. Vyravo neaukšta medinė architektūra – vieno ar dviejų aukštų mediniai namukai, kurie nebuvo išskirtinai dekoruoti. Tas jausmas Šnipiškėse išlikęs ir šiandien.
Buvo dvi pagrindinės gatvės, išlikusios ir dabar, tik keitėsi ir apipavidalintos jų prieigos. Šnipiškėse buvo pirmasis turbūt vienintelis tiltas per Nerį. Jis kelis kartus keistas, bet vieta, lengvai pasislinkdama, išliko maždaug tokia pati, kur dabar yra Žaliasis tiltas. Jis buvo keičiamas, nes tiltai yra pagrindinė susisiekimo trasa, todėl jie dažniausiai tampa neramumų, karo taikiniais, be to, turėjo įtakos garsieji Vilniaus potvyniai. Tuomet, kai tiltą statydavo arba taisydavo, būdavo naudojamasi plaustais – jie pavaizduoti mūsų žemėlapiuose. Šnipiškių identitetas ir neatsiejama dalis yra šis tiltas, net Žvėryno senasis kelias senamiesčio link vedė per Šnipiškes.
Vėliau atsirado vienuolyno kompleksas su Šv. Rapolo bažnyčia, prie Kalvarijų gatvės – mūriniai pastatai, nors istoriniai archyvai rodo juos pavienius.
[caption id="attachment_1263445" align="alignleft" width="2560"]
Giedraičių gatvė Vilniaus Šnipiškių rajone. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]
Per potvynius tiltai sunkiai išsilaikydavo, o kaip išliko medinė architektūra?
Vilniaus medinė architektūra datuojama XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje. Dabar medinė architektūra yra gyvenamoji, priklausomai nuo to, kaip mediniai namai pastatyti. Dėl to Šnipiškėse vertinami ne tiek individualūs namai, kiek pati teritorija: namų aukštingumas, sodybiniai užstatymai – šalia namų yra sodeliai, daržai ar pavienės sodybos. Želdiniai šioje teritorijoje yra didžiausia vertybė, nekalbant apie išskirtinius namų dekoro elementus.
Medinės Šnipiškės – istorinė Vilniaus miesto dalis, vis kelianti diskusijų dėl išsaugojimo. Jūsų nuomone, kaip reikėtų saugoti kultūros paveldą ir kartu jį pritaikyti prie besikeičiančio, progresyvaus miesto?
Miestas yra gyvas organizmas, jis keičiasi, todėl progreso kaitos neišvengsime, ir nemanau, kad turėtume tai daryti. Nereikėtų dėti stiklinio gaubto virš senųjų miesto dalių, bet kartu nesinorėtų, kad vienas laikas nušluotų kitą. Istorija negali prasidėti nuo manęs, nes šiandieną aš turiu savo poreikių. Išsaugoti plotelius su senąja architektūra svarbu dėl to, kad tai rodo miesto įvairovę ir daugiasluoksniškumą.
Be to, sodybų gyvenimas yra labai arti dabartinės lėto gyvenimo filosofijos. Viskas eina ratu, net judriame ir tankiame, daugiaaukščiame mieste norime gyventi tvariai, lėtai, kvėpuoti švariu oru, turėti žalumos ir saugią vaikams, gyvūnams aplinką. Šnipiškės visa tai atliepia. Istorinė aplinka gerai atitinka gyvenseną, kurią bandome propaguoti. Niekas nesako, kad reikia nugriauti ir atstatyti miestokaimį per visą Vilniaus plotą, bet reikėtų turėti bent dalį, kuri kalbėtų apie XIX amžiaus struktūrą ir gyvenseną. Miestai, rodantys tautiškumą, skirtingus laikotarpius, savo senovę, tuo ir ypatingi, o autentiką galime įvertinti atsižvelgdami į tai, kiek skirtingų fragmentų turime.
[caption id="attachment_1263448" align="alignleft" width="2560"]
Giedraičių gatvė Vilniaus Šnipiškių rajone. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]
Vilniaus muziejus jau ne pirmą miesto rajoną paverčia meno objektu, dabar atėjo ir Šnipiškių eilė. Kuo jos pasirodė įdomios, kad kilo noras jas pristatyti platesnei visuomenei?
Viskas prasidėjo nuo to, kad Medinės architektūros centras nuo šių metų tapo Vilniaus muziejaus padaliniu, šiam prisijungimui ruošiamės su kitais trimis muziejais. Vilniaus muziejaus misija yra ugdyti vilniečius, jautrius aplinkai, nebijančius sudėtingų temų, matančius įvairų miestą, taip pat pasakoti skirtingas miesto istorijas. Kaip Vilniaus miesto muziejaus padaliniui tai yra pirmasis didelis projektas: eiti į įdomų, spalvingą mikrorajoną – Šnipiškes. Kadaise jos buvo medinis priemiestis. Tai yra vienas kontrastingiausių šiandienių rajonų, arti komercinio miesto centro, šalia architektūrinės kalvos, įvairaus aukštingumo, kontrastingas vaizdais. Konfliktų ir įtampos yra, bet svarbu kalbėti apie šią vietą, matyti jos spalvingumą.
Medinės architektūros centras plečiasi, atsiranda vis daugiau ambicijų keltis į Šnipiškes. Turėsime du padalinius: Kintų gatvės 10-ajame name įsikurs medžio restauravimo dirbtuvės, o pačiame centre, Giedraičių gatvės 24-ajame name, bus šnipiškiečių ir muziejaus susitikimo vieta. Natūralu, kad reikėjo žengti pirmą žingsnį ir pasisveikinti.
Kaip atrodė parodos tyrimas, medžiagos rinkimas, archyvo analizė?
Praeitą birželį vyko dvejos dirbtuvės, į jas žmonės buvo kviečiami atsinešti daiktų, kurie asocijuojasi su gyvenimu Šnipiškėse. Vieni buvo rasti atsikrausčius, kiti – paveldėti šeimos ar įsigyti. Dirbtuvių metu tuos daiktus fotografavome, aprašėme, dalis nuotraukų ir daiktų bus įtraukti į parodą ir rodomi pagrindinėje jos erdvėje – ant Giedraičių gatvės tvorų, o keli daiktai puoš vitriną Gedimino prospekte. Buvo vertinga ir smagu, kad žmonės taip aktyviai įsitraukė, dalyvavo, nespėjusieji atnešti daiktų tą padarė kitą dieną. O ir pačios istorijos – įdomios, jaukios ir intriguojančios.
Giedraičių gatvė Vilniaus Šnipiškių rajone. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]
Ar pasidalytumėte jums įsimintiniausia istorija, kuri nuskambės parodoje?
Parodoje turime dešimt temų ir pasisveikinimą. Viena jų atsirado vėliausiai, bet tapo patraukliausia – kaimynystė. Temą skiriame bendravimui, šnipiškiečių atsiminimams. Jie pasakoja apie bendras šventes su kaimynais, iškylas, išvykas į Valakampių paplūdimį, daiktų skolinimąsi, bendrą vaikų priežiūrą – jeigu vaikas žaidžia vienoje iš gatvių, tai tampa visų reikalu. Svarbu ir maistas: važiuodami į Valakampius kaimynai tariasi, kas kokį patiekalą paruoš, kad jie nesikartotų, ir visi keliauja su puodais maisto. Taip atsirado vadinamieji ubagų kotletai – mėsos, sumaišytos su daržovėmis ir kopūstais, patiekalas – vietinių atributas, ruošiamas kaimynams. Objektas, eksponuojamas šios temos skyriuje, bus atvirukas – jeigu nesiunti, švenčių proga užrašai atviruką ir įmeti kaimynui pro durų tarpelį.
Kita graži, labiau iš etnografinio rinkinio istorija yra apie žalumą Šnipiškėse. Žmonės vis dar akcentuoja, kad tai labai žalias ir gyvas rajonas, daugelis turi savo darželius, sodus, vaismedžius. Jeigu eini pro šalį, tikrai gali būti apdovanotas ir pavaišintas. Viena iš temų, pavadinta „Sodas ant sodo“, iliustruojama vienos šeimos nuotraukomis: matyti darbo darže vaizdeliai, moterys gražiomis suknelėmis, su dviračiais ar net arkliais, bet visur jungiamoji grandis yra amžinas žydėjimas. Jeigu nežinotum, būtų nelengva suprasti, kad tai taip arti Neries, arti centro.
[caption id="attachment_1263450" align="alignleft" width="2560"]
Parodos eksponatas „Židinio karūna“. Konstantino Karašausko nuotrauka[/caption]
Kiek šiandien išlikę tokio šilto kaimyniškumo, bendrai prižiūrint vaikus ir vaišinant kaimynus?
Šios temos visada turi nostalgijos atspalvį, ypač kalbinant vyresnius žmones. Bendruomeniškumas lieka, tik įgauna kitas formas. Šnipiškėse gyvena žmonės, kurie mielai buriasi, įsitraukia į iniciatyvas, pavyzdžiui, per Europos paveldo dienas surengtas atvirų kiemų dienas. Žinoma, mūsų gyvenimo tempas smarkiai pasikeitęs, liko kelios senųjų šnipiškiečių šeimos, daugelis ne per seniausiai atsikraustę, ir jų bendravimo būdas, tradicijos yra kitokie. Bet gyvenimas neaukštuose mediniuose nameliuose vienas greta kito, sodai išlaiko giminiškumą, negali nuo jo pasislėpti. Pati vieta sukuria ir palaiko natūralią kaimynystę.
Šią parodą kuruoti buvo sudėtinga, o gal atvirkščiai – itin maloni užduotis? Kad ir kaip būtų, Šnipiškes reikia taip pritaikyti, kad čia būtų įdomu, kad jos pritrauktų lankytojų ir sukeltų jausmų...
Darbas kaip visada nebuvo lengvas, perteikti emocijas, kylančias žiūrint gražiąsias nuotraukas, nėra paprasta. Tikras džiaugsmas, kad paroda bus spalvinga, vizuali. Įdomiausi projektai ir yra tie, kurie pasakoja ne tik istoriją, bet ir apie žmones, o gyviausia medžiaga – jų citatos. Labiausiai džiaugiuosi, kad žmonės noriai dalyvavo, skolino savo daiktus, patikėjo šeimos vertybes. Manau, kad bus labai gražu.
Ar pavyko įgyvendinti visus planus ir norus? Ribotos galimybės ar resursai gali pakišti koją...
Parodą pavyko padaryti tokią, apie kokią svajojome, bet pokyčių buvo. Tarkime, norėjome Gedimino prospekte užmesti jauką, kad žmonės iš miesto centro užsimanytų persikelti per tiltą į Šnipiškes. Ieškojome vietų, kur galėtų būti ta vitrina. Pradžioje turėjome idėją pasirinkti vitriną kitapus gatvės, bet tai nepasiteisino. Dabartinis sprendimas yra dar geresnis, nes ši vieta gerai matoma ir atpažįstama. Vyresnė karta ją žino kaip buvusį „Vaikų pasaulį“, dabartinė – kaip parduotuvę „Zara“. O jai išsikrausčius prasidės naujas etapas.
Taip pat buvo idėja parodą tęsti plačiau Šnipiškėse, bet apsiribojome Giedraičių gatve. Nusprendėme, kad tokiu būdu ji bus aiškesnė, lengviau perskaitoma. Įžanginis tekstas bus ir gatvės pradžioje, ir gale, tad bus galima pasirinkti, iš kurios pusės pradėti eiti.
[caption id="attachment_1263451" align="alignleft" width="2560"]
Giedraičių gatvė 24, Šnipiškių rajonas. Norberto Tukaj nuotrauka[/caption]
O ir pats pavadinimas „Pašnipinėkime“ atitinka parodos temą!
Šnipinėjimas ir Šnipiškės yra susiejami ne pirmame mūsų projekte. Taip pavadinti buvo ir anksčiau vykę kultūriniai bei pačių šnipiškiečių projektai, buvo „šnipinėtojų“ būrelis. Taigi nesame labai originalūs, bet nusprendėme nuo to nebėgti. Pavadinimas labai tinka, tarsi žinome ir pažįstame vietą, ypač čia gyvenančius žmones, bet taip pat galime pašnipinėti negirdėtas istorijas, pasižiūrėti į senuosius planus ar nuotraukas, į kurias anksčiau nesame atkreipę dėmesio, ir sužinoti ką nors naujo.
Penktadienį bus parodos pristatymo renginys su sutartinėmis ir vaišėmis – maistas išliks kaip jungiamoji grandis. Ko gali tikėtis lankytojai Giedraičių gatvėje?
Apsidrausdami nuo permainingų orų ir turėdami galimybę pakviesti į vidų, atidarymą rengiame Giedraičių gatvės 24-ajame name, atiduotame Vilniaus miesto muziejui. Namas neįrengtas, ir tai tik pradžia, bet mes apsišlavėme, bandysime šiltinti sienas. Nusprendėme, kad paroda būtų puiki proga susipažinti su nameliu ir įsileisti į vidų žmones. Sutartinės reikalingos, kad pridainuotume, prirėktume kampus ir tai būtų nauja namelio pradžia. Žinoma, kad pratęstume maisto ir Šnipiškių temą, kviesime vaišintis. Galiu pasakyti, kad kotletų nekepsime, gal vėlesnėse veiklose, bet tada reikės pasitelkti vietinius šnipiškiečius (juokiasi).
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Medinės architektūros centro vadovė, parodos kuratorė ir menotyrininkė dr. Indrė Užuotaitė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras[/caption]
Svarbus klausimas – kaip apibrėžtumėte geografines Šnipiškių ribas?
Branduolys yra medinės Šnipiškės, kurios 2025-aisiais apibrėžtos kaip kultūros paveldo teritorija. Ji apima Giedraičių gatvę ir artimiausias kelias gatveles. Pačios Šnipiškės istoriškai yra daug platesnės. Jos ribojasi su Kalvarijomis, kitoje pusėje tęsiasi Veprių, Krokuvos ir viršuje – Daugėliškių gatvės. Mes neapsiribojame medinėmis Šnipiškėmis, žiūrime į visą rajoną. Bandome sujungti ir rasti dialogą su visais žmonėmis, nepaisydami, ar jie gyvena mediniame name, ar medinių namų aplinkoje.
Šnipiškės – itin kontrastingas ir bene vienintelis sostinės rajonas, kuriame galima pamatyti ir medinių autentiškų trobų, ir stiklinių dangoraižių horizonte. Kokia Šnipiškių istorija ir kiek jos išliko iki šių dienų?
Gatvių struktūra susiformavo jau XIX amžiuje, bet priemiesčių istorija yra daug senesnė, nes turime senuosius molio amatus, žinome apie gaminamus koklius, plytas, pypkes. Rajonas buvo apgyvendintas skirtingų amatininkų, todėl jis nėra toks puošnus, rezidencinis kaip Žvėrynas. Vyravo neaukšta medinė architektūra – vieno ar dviejų aukštų mediniai namukai, kurie nebuvo išskirtinai dekoruoti. Tas jausmas Šnipiškėse išlikęs ir šiandien.
Buvo dvi pagrindinės gatvės, išlikusios ir dabar, tik keitėsi ir apipavidalintos jų prieigos. Šnipiškėse buvo pirmasis turbūt vienintelis tiltas per Nerį. Jis kelis kartus keistas, bet vieta, lengvai pasislinkdama, išliko maždaug tokia pati, kur dabar yra Žaliasis tiltas. Jis buvo keičiamas, nes tiltai yra pagrindinė susisiekimo trasa, todėl jie dažniausiai tampa neramumų, karo taikiniais, be to, turėjo įtakos garsieji Vilniaus potvyniai. Tuomet, kai tiltą statydavo arba taisydavo, būdavo naudojamasi plaustais – jie pavaizduoti mūsų žemėlapiuose. Šnipiškių identitetas ir neatsiejama dalis yra šis tiltas, net Žvėryno senasis kelias senamiesčio link vedė per Šnipiškes.
Vėliau atsirado vienuolyno kompleksas su Šv. Rapolo bažnyčia, prie Kalvarijų gatvės – mūriniai pastatai, nors istoriniai archyvai rodo juos pavienius.
[caption id="attachment_1263445" align="alignleft" width="2560"] Giedraičių gatvė Vilniaus Šnipiškių rajone. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]
Per potvynius tiltai sunkiai išsilaikydavo, o kaip išliko medinė architektūra?
Vilniaus medinė architektūra datuojama XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje. Dabar medinė architektūra yra gyvenamoji, priklausomai nuo to, kaip mediniai namai pastatyti. Dėl to Šnipiškėse vertinami ne tiek individualūs namai, kiek pati teritorija: namų aukštingumas, sodybiniai užstatymai – šalia namų yra sodeliai, daržai ar pavienės sodybos. Želdiniai šioje teritorijoje yra didžiausia vertybė, nekalbant apie išskirtinius namų dekoro elementus.
Medinės Šnipiškės – istorinė Vilniaus miesto dalis, vis kelianti diskusijų dėl išsaugojimo. Jūsų nuomone, kaip reikėtų saugoti kultūros paveldą ir kartu jį pritaikyti prie besikeičiančio, progresyvaus miesto?
Miestas yra gyvas organizmas, jis keičiasi, todėl progreso kaitos neišvengsime, ir nemanau, kad turėtume tai daryti. Nereikėtų dėti stiklinio gaubto virš senųjų miesto dalių, bet kartu nesinorėtų, kad vienas laikas nušluotų kitą. Istorija negali prasidėti nuo manęs, nes šiandieną aš turiu savo poreikių. Išsaugoti plotelius su senąja architektūra svarbu dėl to, kad tai rodo miesto įvairovę ir daugiasluoksniškumą.
Be to, sodybų gyvenimas yra labai arti dabartinės lėto gyvenimo filosofijos. Viskas eina ratu, net judriame ir tankiame, daugiaaukščiame mieste norime gyventi tvariai, lėtai, kvėpuoti švariu oru, turėti žalumos ir saugią vaikams, gyvūnams aplinką. Šnipiškės visa tai atliepia. Istorinė aplinka gerai atitinka gyvenseną, kurią bandome propaguoti. Niekas nesako, kad reikia nugriauti ir atstatyti miestokaimį per visą Vilniaus plotą, bet reikėtų turėti bent dalį, kuri kalbėtų apie XIX amžiaus struktūrą ir gyvenseną. Miestai, rodantys tautiškumą, skirtingus laikotarpius, savo senovę, tuo ir ypatingi, o autentiką galime įvertinti atsižvelgdami į tai, kiek skirtingų fragmentų turime.
[caption id="attachment_1263448" align="alignleft" width="2560"] Giedraičių gatvė Vilniaus Šnipiškių rajone. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]
Vilniaus muziejus jau ne pirmą miesto rajoną paverčia meno objektu, dabar atėjo ir Šnipiškių eilė. Kuo jos pasirodė įdomios, kad kilo noras jas pristatyti platesnei visuomenei?
Viskas prasidėjo nuo to, kad Medinės architektūros centras nuo šių metų tapo Vilniaus muziejaus padaliniu, šiam prisijungimui ruošiamės su kitais trimis muziejais. Vilniaus muziejaus misija yra ugdyti vilniečius, jautrius aplinkai, nebijančius sudėtingų temų, matančius įvairų miestą, taip pat pasakoti skirtingas miesto istorijas. Kaip Vilniaus miesto muziejaus padaliniui tai yra pirmasis didelis projektas: eiti į įdomų, spalvingą mikrorajoną – Šnipiškes. Kadaise jos buvo medinis priemiestis. Tai yra vienas kontrastingiausių šiandienių rajonų, arti komercinio miesto centro, šalia architektūrinės kalvos, įvairaus aukštingumo, kontrastingas vaizdais. Konfliktų ir įtampos yra, bet svarbu kalbėti apie šią vietą, matyti jos spalvingumą.
Medinės architektūros centras plečiasi, atsiranda vis daugiau ambicijų keltis į Šnipiškes. Turėsime du padalinius: Kintų gatvės 10-ajame name įsikurs medžio restauravimo dirbtuvės, o pačiame centre, Giedraičių gatvės 24-ajame name, bus šnipiškiečių ir muziejaus susitikimo vieta. Natūralu, kad reikėjo žengti pirmą žingsnį ir pasisveikinti.
Kaip atrodė parodos tyrimas, medžiagos rinkimas, archyvo analizė?
Praeitą birželį vyko dvejos dirbtuvės, į jas žmonės buvo kviečiami atsinešti daiktų, kurie asocijuojasi su gyvenimu Šnipiškėse. Vieni buvo rasti atsikrausčius, kiti – paveldėti šeimos ar įsigyti. Dirbtuvių metu tuos daiktus fotografavome, aprašėme, dalis nuotraukų ir daiktų bus įtraukti į parodą ir rodomi pagrindinėje jos erdvėje – ant Giedraičių gatvės tvorų, o keli daiktai puoš vitriną Gedimino prospekte. Buvo vertinga ir smagu, kad žmonės taip aktyviai įsitraukė, dalyvavo, nespėjusieji atnešti daiktų tą padarė kitą dieną. O ir pačios istorijos – įdomios, jaukios ir intriguojančios.
Rengdami parodas, visada turime apgalvoti dar vieną tvarumo žingsnelį – negaminti daiktų, kurių negalėtume vėliau panaudoti.Taip pat užsakėme tyrimą, mus konsultavo tyrėjai Povilas Andrius Stepavičius, Albertas Kazlauskas ir Vaiva Aglinskas. Aptarėme temas, rinkome literatūrą, archyvų pasakojimus ir vaizdus. Kuratorės, aš ir Viktorija Smailytė, išsirinkome pasakojimus ir suglaudėme, kad tilptų į mūsų stendus. Paroda eksponuojama ant tvorų, tad esame apriboti aukščio, kiek žmogus gali perskaityti. O pagrindinį vaidmenį atlieka gražiosios vizualizacijos ir senųjų daiktų fotografijos bei iliustracijos, pieštos Šnipiškėse veikiančios menininkės iliustruotojos Staselės Jakunskaitės. Kaip parodoje atsirado tvoros? Atsigręžta į lietuvišką istoriją? Tvoros atsirado kaip konstrukcija ir ekspozicinė erdvė Giedraičių gatvėje. Ji yra šiek tiek sutvarkyta, joje yra tvorų, kurios mums buvo labai naudingos. Be to, galvojome apie tvarumo aspektą. Rengdami parodas, visada turime apgalvoti dar vieną tvarumo žingsnelį – negaminti daiktų, kurių negalėtume vėliau panaudoti ir kuriuos reikėtų sandėliuoti, naudoti tam tikrą erdvę ir išteklius. Jeigu parodų stendai išsilaikys per vasarą, turime idėją juos paversti lauko baldais ir palikti Šnipiškėse. Tad naudojamas daiktas turėtų turėti bent jau antrą gyvenimą. [caption id="attachment_1263446" align="alignleft" width="2560"]
Giedraičių gatvė Vilniaus Šnipiškių rajone. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]
Ar pasidalytumėte jums įsimintiniausia istorija, kuri nuskambės parodoje?
Parodoje turime dešimt temų ir pasisveikinimą. Viena jų atsirado vėliausiai, bet tapo patraukliausia – kaimynystė. Temą skiriame bendravimui, šnipiškiečių atsiminimams. Jie pasakoja apie bendras šventes su kaimynais, iškylas, išvykas į Valakampių paplūdimį, daiktų skolinimąsi, bendrą vaikų priežiūrą – jeigu vaikas žaidžia vienoje iš gatvių, tai tampa visų reikalu. Svarbu ir maistas: važiuodami į Valakampius kaimynai tariasi, kas kokį patiekalą paruoš, kad jie nesikartotų, ir visi keliauja su puodais maisto. Taip atsirado vadinamieji ubagų kotletai – mėsos, sumaišytos su daržovėmis ir kopūstais, patiekalas – vietinių atributas, ruošiamas kaimynams. Objektas, eksponuojamas šios temos skyriuje, bus atvirukas – jeigu nesiunti, švenčių proga užrašai atviruką ir įmeti kaimynui pro durų tarpelį.
Kita graži, labiau iš etnografinio rinkinio istorija yra apie žalumą Šnipiškėse. Žmonės vis dar akcentuoja, kad tai labai žalias ir gyvas rajonas, daugelis turi savo darželius, sodus, vaismedžius. Jeigu eini pro šalį, tikrai gali būti apdovanotas ir pavaišintas. Viena iš temų, pavadinta „Sodas ant sodo“, iliustruojama vienos šeimos nuotraukomis: matyti darbo darže vaizdeliai, moterys gražiomis suknelėmis, su dviračiais ar net arkliais, bet visur jungiamoji grandis yra amžinas žydėjimas. Jeigu nežinotum, būtų nelengva suprasti, kad tai taip arti Neries, arti centro.
[caption id="attachment_1263450" align="alignleft" width="2560"] Parodos eksponatas „Židinio karūna“. Konstantino Karašausko nuotrauka[/caption]
Kiek šiandien išlikę tokio šilto kaimyniškumo, bendrai prižiūrint vaikus ir vaišinant kaimynus?
Šios temos visada turi nostalgijos atspalvį, ypač kalbinant vyresnius žmones. Bendruomeniškumas lieka, tik įgauna kitas formas. Šnipiškėse gyvena žmonės, kurie mielai buriasi, įsitraukia į iniciatyvas, pavyzdžiui, per Europos paveldo dienas surengtas atvirų kiemų dienas. Žinoma, mūsų gyvenimo tempas smarkiai pasikeitęs, liko kelios senųjų šnipiškiečių šeimos, daugelis ne per seniausiai atsikraustę, ir jų bendravimo būdas, tradicijos yra kitokie. Bet gyvenimas neaukštuose mediniuose nameliuose vienas greta kito, sodai išlaiko giminiškumą, negali nuo jo pasislėpti. Pati vieta sukuria ir palaiko natūralią kaimynystę.
Šią parodą kuruoti buvo sudėtinga, o gal atvirkščiai – itin maloni užduotis? Kad ir kaip būtų, Šnipiškes reikia taip pritaikyti, kad čia būtų įdomu, kad jos pritrauktų lankytojų ir sukeltų jausmų...
Darbas kaip visada nebuvo lengvas, perteikti emocijas, kylančias žiūrint gražiąsias nuotraukas, nėra paprasta. Tikras džiaugsmas, kad paroda bus spalvinga, vizuali. Įdomiausi projektai ir yra tie, kurie pasakoja ne tik istoriją, bet ir apie žmones, o gyviausia medžiaga – jų citatos. Labiausiai džiaugiuosi, kad žmonės noriai dalyvavo, skolino savo daiktus, patikėjo šeimos vertybes. Manau, kad bus labai gražu.
Ar pavyko įgyvendinti visus planus ir norus? Ribotos galimybės ar resursai gali pakišti koją...
Parodą pavyko padaryti tokią, apie kokią svajojome, bet pokyčių buvo. Tarkime, norėjome Gedimino prospekte užmesti jauką, kad žmonės iš miesto centro užsimanytų persikelti per tiltą į Šnipiškes. Ieškojome vietų, kur galėtų būti ta vitrina. Pradžioje turėjome idėją pasirinkti vitriną kitapus gatvės, bet tai nepasiteisino. Dabartinis sprendimas yra dar geresnis, nes ši vieta gerai matoma ir atpažįstama. Vyresnė karta ją žino kaip buvusį „Vaikų pasaulį“, dabartinė – kaip parduotuvę „Zara“. O jai išsikrausčius prasidės naujas etapas.
Taip pat buvo idėja parodą tęsti plačiau Šnipiškėse, bet apsiribojome Giedraičių gatve. Nusprendėme, kad tokiu būdu ji bus aiškesnė, lengviau perskaitoma. Įžanginis tekstas bus ir gatvės pradžioje, ir gale, tad bus galima pasirinkti, iš kurios pusės pradėti eiti.
[caption id="attachment_1263451" align="alignleft" width="2560"] Giedraičių gatvė 24, Šnipiškių rajonas. Norberto Tukaj nuotrauka[/caption]
O ir pats pavadinimas „Pašnipinėkime“ atitinka parodos temą!
Šnipinėjimas ir Šnipiškės yra susiejami ne pirmame mūsų projekte. Taip pavadinti buvo ir anksčiau vykę kultūriniai bei pačių šnipiškiečių projektai, buvo „šnipinėtojų“ būrelis. Taigi nesame labai originalūs, bet nusprendėme nuo to nebėgti. Pavadinimas labai tinka, tarsi žinome ir pažįstame vietą, ypač čia gyvenančius žmones, bet taip pat galime pašnipinėti negirdėtas istorijas, pasižiūrėti į senuosius planus ar nuotraukas, į kurias anksčiau nesame atkreipę dėmesio, ir sužinoti ką nors naujo.
Penktadienį bus parodos pristatymo renginys su sutartinėmis ir vaišėmis – maistas išliks kaip jungiamoji grandis. Ko gali tikėtis lankytojai Giedraičių gatvėje?
Apsidrausdami nuo permainingų orų ir turėdami galimybę pakviesti į vidų, atidarymą rengiame Giedraičių gatvės 24-ajame name, atiduotame Vilniaus miesto muziejui. Namas neįrengtas, ir tai tik pradžia, bet mes apsišlavėme, bandysime šiltinti sienas. Nusprendėme, kad paroda būtų puiki proga susipažinti su nameliu ir įsileisti į vidų žmones. Sutartinės reikalingos, kad pridainuotume, prirėktume kampus ir tai būtų nauja namelio pradžia. Žinoma, kad pratęstume maisto ir Šnipiškių temą, kviesime vaišintis. Galiu pasakyti, kad kotletų nekepsime, gal vėlesnėse veiklose, bet tada reikės pasitelkti vietinius šnipiškiečius (juokiasi).
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
