Šventojo Rašto autoriai skirtingi, bet jų raštus įkvėpė ta pati Dvasia. Pokalbis su Biblijos vertėjais

[intro_text content="Tęsdami pokalbių ciklą su Lietuvos Biblijos draugija, prieidami prie kertinės ciklo dalies kalbiname du pagrindinius Šventojo Rašto vertėjus – evangeliką, teologą GIEDRIŲ SAULYTĮ ir Romos katalikų kunigą LAIMONĄ NEDVECKĄ."] Kalbame apie kolegialaus Biblijos vertimo pranašumus, kokia yra bendro darbo naujai verčiant „Apaštalų darbus ir visuotinius laiškus“ priežastis, kokia yra Apaštalų darbų kaip pirmosios Bažnyčios istorijos, parašytos evangelisto Luko, teologinė žinia, kaip pirmiausia vadinti krikščionys. Bibliją draugijoje pradėjote versti kartu, kolegialiai. Kokią pastebėjote kolegialaus vertimo vertę ir naudą? Giedrius Saulytis: Saliamono išmintis byloja, kad du geriau negu vienas, kad trigubą virvę sunku nutraukti. Tai patvirtina ir mūsų patirtis. Vieno žmogaus talentai – riboti, o bendri, diskutuoti, išnešioti sprendimai užpildo spragas. Lietuviškos Biblijos vertimo istorijoje būta ir autorinio, ir kolegialaus darbo pavyzdžių: rengiant Jono Bretkūno vertimą, dirbo redaktorių kolegijos, taip pat rengiant Jono Kvanto Bibliją. Aišku, jos buvo sudarytos iš vienos konfesijos atstovų (minėtais atvejais liuteronų). Katalikų vertėjų darbai – autoriniai. Nors, žinoma, be redaktoriaus indėlio neapsieita, o kartais jis būdavo itin didelis. Turiu omenyje kunigo Česlovo Kavaliausko vertimą, kurį redagavo kunigas Vaclovas Aliulis. Laimonas Nedveckas: Dar reikėtų paminėti, kad vyskupas Juozapas Skvireckas XX a. pradžioje iš lotyniškosios Vulgatos atliko pirmąjį katalikišką visos Biblijos vertimą. Vertimas su komentarais ir lotynišku tekstu šešiais tomais buvo išleistas 1911–1937 m. 1955–1958 m. buvo pataisyta šių leidinių kalba, ir jau be Vulgatos teksto dviem tomais vertimas pakartotas Romoje. G. Saulytis: Naujas ekumeninis vertimas – kolegialus įvairioms konfesijoms atstovaujančių vertėjų, teologų ir filologų darbas. Šia prasme miname naują kelią. Kolegialiame darbe svarbu ne tik profesionali kompetencija ir techninės žinios, bet ir pagarba kitokiam žvilgsniui, įsiklausymas, nuolankios kompromiso paieškos. [caption id="attachment_1233498" align="alignleft" width="2560"] Biblijos draugijos nariai: kun. Laimonas Nedveckas, direktorė Vilhelmina Kalinauskienė, teologas dr. Giedrius Saulytis, humanitarinių mokslų dr. prof. Tatjana Aleknienė ir humanitarinių mokslų dr. Ona Dilytė-Čiurinskienė. Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka[/caption] Dirbdami drauge ne vienus metus pastebėjome, kad ir mes patys keičiamės. Artėjame. Vertėjų kolegija tikrai neformali. Vyksta gyvos diskusijos. Kiekvienas siekia pateikti, kas geriausia, kad vertimas taptų kuo tikslesnis, suprantamesnis, gražesnis. Modernioje Biblijos draugijų praktikoje atsisakyta autorinių vertimų, nes kolegialių vertimų darbo kokybė yra kur kas geresnė. Biblijos kalbų žinios papildomos teologinėmis įžvalgomis, kad perteikiamas tekstas būtų kuo tikslesnis. Be abejo, esama ir išimčių, kaip antai Eugene’o Petersono laisvas, literatūrinis, daugiausia jauniems skaitytojams skirtas, Biblijos The Message („Žinia“) vertimas. Vertėjas numano, kad jo tekstą skaitys žmogus, kuris nenoriai eina į bažnyčią, nejaukiai jaučiasi tikinčiųjų aplinkoje ir kuriam nerūpi konfesinių doktrinų subtilybės. Ateityje gal ir tokiam vertimui mes pribręsime, bet dabar sekame Biblijos draugijų praktika, paplitusia visame pasaulyje, siekdami tautiečiams pateikti naują lietuvišką Šventojo Rašto vertimą. L. Nedveckas: Regis, dažnas yra pastebėjęs, kad net ir geriausias savo srities žinovas dėstydamas, rašydamas straipsnius ar knygas neretai vartoja netikslią profesinę terminiją, pateikia nenormines pavadinimų ar vardų formas ar mokslininko įkvėpimo pagautas neaiškiai sieja savo teiginius vienus su kitais. Nūnai daug lietuvių baigia mokslus užsienyje, kiti net didžiąją gyvenimo dalį praleidžia kitakalbėje aplinkoje. Dažnai tokie žmonės svetimą kalbą ne tik moka geriau ir taisyklingiau už gimtąją, bet net ir mąsto nelietuviškai. Taip nutinka ir biblistams. Kiekvienas Lietuvos tikintysis, alkstantis Dievo žodžio, tikrai džiaugiasi dviem viso Šventojo Rašto XX a. paskutinio dešimtmečio naujais lietuviškais vertimais, nors kiek užpildančiais Biblijos vertimų spragą. Visa bėda ta, kad tie vertimai yra autoriniai. Juose dažnai painiojamos kalbos dalys, daug kitakalbių konstrukcijų, gausu neaiškių, dviprasmių minčių, pasitaiko netaisyklingos, gremėzdiškos kalbos ar net per klaidą praleistų ištisų sakinių. Vienas žmogus negali visko aprėpti ir išmanyti visų sričių, todėl Jungtinės Biblijos draugijos (United Bible Societies) į darbo grupes kviečia įvairių konfesijų vertėjus, filologus, senųjų kultūrų specialistus ir teologus. Taip Šventojo Rašto skaitytojus pasiekia geresnis vertimas. Nors kolegialus darbas trunka kiek ilgiau, daugeliu aspektų jis yra pranašesnis. [caption id="attachment_110110" align="alignleft" width="900"] Kunigas dr. Laimonas Nedveckas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Neseniai išleisti „Apaštalų darbai ir visuotiniai laiškai“. Iki visiško Naujojo Testamento vertimo teliko išversti Jono raštus. Noriu paklausti dėl gal kiek neįprasto sprendimo – kodėl Evangelija pagal Luką nebuvo verčiama drauge su Apaštalų darbais? Tai sąmoningas teologinis sumanymas ar ribojo techninės sąlygos? G. Saulytis: Be abejo, būtų gražu Evangeliją pagal Luką ir Apaštalų darbus išleisti viena atskira knyga. Tik tada Visuotinius laiškus tektų jungti prie Jono raštų. Nors tradiciškai Jono laiškai priskiriami prie Visuotinių laiškų, modernioji biblistika juos nagrinėja atskirai. Iš tiesų Jono raštai – Evangelija, trys laiškai ir Apreiškimas – jau visai kitas pasaulis. Todėl nusprendėme Jokūbo laišką, du Petro laiškus ir Judo laišką prijungti prie dviejų Luko knygų. Turinio prasme toks sprendimas yra logiškas: Apaštalų darbuose pasakojama apie Evangelijos sklaidą „nuo Jeruzalės iki žemės pakraščių“. Ir Visuotiniai laiškai, priešingai nei Pauliaus laiškai, skiriami ne kuriai nors vienai bendruomenei ar asmeniui, bet krikščionims, pasklidusiems po visą imperiją. Beje, „žemės pakraščiai“ tuo metu reiškė Romos imperijos pakraščius. Tad autorystės atžvilgiu Apaštalų darbai labiau tiktų prie Evangelijos pagal Luką, bet adresato atžvilgiu Visuotiniai laiškai labai dera su Apaštalų darbais. L. Nedveckas: Apaštalų darbuose pasakojama, kaip Sekminių dieną gimusi Bažnyčia ėmė plisti ir skelbti Evangeliją. Apaštalai Jokūbas ir Petras savo laiškų įžangose kreipiasi į daugybėje kraštų gyvenančius krikščionis. Veikiausiai todėl šiuos laiškus vėliau imta vadinti visuotiniais. Apaštalų darbus būtų galima pavadinti pirma Bažnyčios istorija, nes Euzebijus Cezarietis rašo IV a. Koks Luko teologijos įnašas į pirmąją Bažnyčios istoriją? Kuo Luko teologija savita sielovados prasme? G. Saulytis: Luko apaštalų darbų nesugretinčiau su Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorija“ vien jau todėl, kad Lukas rašo kaip apaštalo Pauliaus misijų bendražygis. Jo istorija parašyta iš apaštališkos perspektyvos. Jis asmeniškai girdėjo Pauliaus pamokslus, gerai žinojo, ko apaštalas mokė. Todėl Luko raštuose aptinkame teologinius apaštalo Pauliaus soteriologijos, kristologijos ir ekleziologijos pėdsakus. Euzebijus Cezarietis gyveno jau keliais šimtmečiais vėliau, rėmėsi antriniais šaltiniais, kurių tik dalis išlikusi, jo ekleziologijai jau aiškią įtaką daro imperatoriaus Konstantino atsigręžimas į krikščioniją.

Evangelija pagal Luką sielovados aspektu yra labai turtinga. Užtektų paminėti vien pražuvėlio sūnaus grįžimo į tėvo namus istoriją – kiek daug reiškia tėviškas gailestingumas, atlaidumas ir meilė.

Evangelija pagal Luką sielovados aspektu yra labai turtinga. Užtektų paminėti vien pražuvėlio sūnaus grįžimo į tėvo namus istoriją – kiek daug reiškia tėviškas gailestingumas, atlaidumas ir meilė. Tačiau tokių tik Luko papasakotų palyginimų, pamokymų ir istorijų rasime ir daugiau: vyriausiojo mokesčių rinkėjo Zachiejaus pašaukimas; dviejų maldininkų fariziejaus ir vėlgi mokesčių rinkėjo kontrastingos maldos šventykloje; dviejų sesių Marijos ir Mortos skirtingas santykis su Jėzumi; pamokymas apie elgetos Lozoriaus ir turtuolio gyvenimą skirtinguose visuomenės sluoksniuose ir jų likimus, nekalbant jau apie papasakotus Jėzaus gimimo ir vaikystės epizodus. L. Nedveckas: Pastebėtina, kad Apaštalų darbai yra biblinės istoriografijos knyga, tačiau visiškai kitokia nei Senojo Testamento, pavyzdžiui, Samuelio ar Karalių, knygos. Jose įvykius autorius pasakoja kaip metraštininkas. Regis, Luką taip pat galima laikyti metraštininku, bet tik iš dalies. Nuo Apaštalų darbų 16-ojo skyriaus 10-osios eilutės Lukas rašo pirmuoju asmeniu: „Nusprendėme keliauti...“ Taigi iš pirmojo asmens daugiskaitos aiškiai matyti, kad nuo tos vietos Lukas tampa ir aprašomų įvykių dalyviu. Tai labai siejasi su Jono mintimi: „Ką girdėjome, ką matėme savo akimis, ką lietė mūsų rankos...“ (1 Jn 1, 1). Lukas tuo ir skiriasi nuo Senojo Testamento teologų-istorikų ar Euzebijaus Cezariečio. [caption id="attachment_1244285" align="alignleft" width="1344"] Teologas dr. Giedrius Saulytis. Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Čia Lukas užduoda gal tokią paradigmą, kad krikščionis, būdamas net istorikas, negali nebūti liudytoju. Šitoks kalbėjimas iš pirmojo asmens perspektyvos. G. Saulytis: Vienas iš pirmųjų pamatinių Apaštalų darbų knygos žodžių yra martus – „liudytojas“: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galią ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Ankstyvosios Bažnyčios persekiojimai šiam graikiškam žodžiui suteikia ir „kankinio“ reikšmę. Viešai ir drąsiai liudyti Kristų reiškė ir pasirengimą mirti dėl Jo. Apaštalų darbuose Lukas mini pirmuosius krikščionių kankinius – Steponą ir Jokūbą. Teminė Apaštalų darbų trajektorija – tai kelias nuo Jeruzalės iki Romos, tačiau jis paženklintas mokinių kančia: persekiojimu, įkalinimu ir kankinių mirtimi. Apaštalai Kristaus misiją tęsia ne tik žodžiais, bet ir kryžiaus nešimu, kančiomis, kurias jie su džiaugsmu priima. Apaštalų darbus Lukas pradeda žodžiais: „Pirmoje knygoje, Teofili, papasakojau apie visa, ką Jėzus pradėjo daryti ir ko mokyti“ (Apd 1, 1). O antroje knygoje, tai yra Apaštalų darbuose, Jėzus tęsia savo darbus ir moko toliau. Tik jau per apaštalus. Įsimintinas Jo apsireiškimas tuomet dar fariziejui Sauliui: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). O juk Saulius persekiojo Bažnyčią. Lukas aiškiai nori pasakyti, kad pradėti Jėzaus darbai, kuriuos jis aprašė Evangelijoje, nėra užbaigti. Per maždaug trejus su puse metų Jėzus ne viską spėjo pasakyti, ne viską perduoti. Bet ir apaštalai. Juk knyga baigiasi staiga, be epilogo, be žodžio „amen“. Tarsi autorius norėtų pasakyti, kad Kristus ir toliau darbuojasi. Ir jau mes, skaitytojai, esame kviečiami tapti Kristaus Prisikėlimo liudytojais ir Dievo karalystės darbų tęsėjais. Bažnyčios istorija vis dar rašoma. L. Nedveckas: Tai labai panašu ir į Evangelijos pagal Morkų paskutinį skyrių, kuriam trūksta pabaigos, įprastos bet kokiam veikalui. Matyt, todėl vėlesni manuskriptų perrašytojai Evangelijai pagal Morkų pridėjo dar visai jaunutės Bažnyčios tris pasakojimus kaip pabaigas, iš kurių viena laikoma kanoniniu tekstu (Mk 16, 9–20).

Evangelija neturi pabaigos. Gerosios žinios skelbimas nesibaigia vien pirmuoju amžiumi ir tik evangelistų veikalais. Kristaus mokinių darbai tęsiami, o jų skelbiama išgelbėjimo žinia tarsi keliauja per visą pasaulį visais amžiais, pasiekdama net mūsų laikus.

Tarsi tikėjimas nėra tokia uždara sistema, kad yra ir tęstinumas. L. Nedveckas: Taip. Išsilavinęs graikas Lukas, be abejo, buvo susipažinęs su Herodoto istorija ir „Odisėjo kelionėmis“. Lukas ir pats daug keliauja, kelionės motyvų gausu jo Evangelijoje ir ypač Apaštalų darbuose. Evangelija neturi pabaigos. Gerosios žinios skelbimas nesibaigia vien pirmuoju amžiumi ir tik evangelistų veikalais. Kristaus mokinių darbai tęsiami, o jų skelbiama išgelbėjimo žinia tarsi keliauja per visą pasaulį visais amžiais, pasiekdama net mūsų laikus. Paminėtina, kad Apaštalų darbuose dažnai sutinkamas tik Lukui būdingas žodis „kelias“, tačiau vartojamas visiškai nauja reikšme. G. Saulytis: Lukas krikščionis vadina Kelio sekėjais, o pačią Bažnyčią – Keliu. Tiesiog be jokių paaiškinimų ar papildymų. Pirmą kartą jis tai pamini pasakodamas Pauliaus atsivertimo istoriją, kad šis „išsireikalavo laiškų Damasko sinagogoms, kad, jei ten rastų to Kelio sekėjų – vyrų ir moterų, galėtų juos surakintus atvesti į Jeruzalę“ (Apd 9, 2). Matyt, pirmieji skaitytojai žinojo, kad iš pradžių tikintieji buvo vadinami tiesiog Kelio sekėjais – tikėjimo piligrimais. Tik vėliau, 11-ajame skyriuje, jie pavadinami christianoi – krikščionimis (Apd 11, 26). Nors tiksliau būtų sakyti „krisčionys“ arba „kriščionys“: žodžio šaknis kyla ne iš „krikšto“ (gr. baptisma), o iš Kristaus (gr. Christos). Krikščionys – tokie kaip Kristus, panašūs į Kristų. Taigi vėl tęstinumas. [caption id="attachment_889739" align="alignleft" width="2560"] Naujojo Testamento naujojo ekumeninio vertimo komanda. Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka[/caption] L. Nedveckas: Pratęsdamas Kelio temą norėčiau pasidalinti dar viena įžvalga apie Kelią ir... Torą. Hebrajų kalbos daiktavardis torá padarytas iš veiksmažodžio jará, reiškiančio „taikyti į“, „leisti strėlę į“, „kreipti į“. Tora turi nemažai įstatymo bruožų, bet pirminė jos reikšmė yra „mokymas“, vedantis į Jahvės pažadų išsipildymą (plg. Įst 5, 32–33). Ilgainiui Tora vis labiau buvo suprantama kaip Įstatymas. Septuagintos vertėjai, į graikų kalbą versdami Senąjį Testamentą, Torą vadina nomos – Įstatymu. Kadangi I a. po Kristaus fariziejai mokė ne tik rašytinės, bet dar ir žodinės Toros, visų judaizmo religinių reikalavimų ir taisyklių laikytis buvo labai sunku. Apaštalų darbų 15-ajame skyriuje Lukas pasakoja, kaip susirinkę apaštalai karštai diskutavo spręsdami, ar įtikėjusieji kitataučiai privalo būti apipjaustyti, ar reikia laikytis viso Toros teisyno daugybės įsakymų. Apaštalas Petras sako: „Kam mėginate Dievą ir dedate mokiniams ant sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys neįstengėme panešti?“ (Apd 15, 10). Biblijos tyrėjai nesutaria, ar ir kiek graikas Lukas mokėjo hebrajų ar panašią aramėjų kalbas, kiek galėjo suprasti žodžių torá ir jará etimologiją ir ją susieti su naująja Keliui suteikta reikšme. Kadangi Apaštalų darbų 22-ajame skyriuje Pauliaus galbūt aramėjiškai sakytą kalbą Lukas užrašo graikiškai, galima spėti, kad jis aramėjiškai bent jau suprato.

Krikščionis ir Bažnyčią vadindamas Keliu, Lukas tarsi parodo, kad Evangelija tikintiesiems yra lyg naujoji Tora, ne pavergianti begale religinių nuostatų, bet išlaisvinanti ir kreipianti į Kristų – tikrąjį Kelią, Tiesą ir Gyvenimą (Jn 14, 6).

Krikščionis ir Bažnyčią vadindamas Keliu, Lukas tarsi parodo, kad Evangelija tikintiesiems yra lyg naujoji Tora, ne pavergianti begale religinių nuostatų, bet išlaisvinanti ir kreipianti į Kristų – tikrąjį Kelią, Tiesą ir Gyvenimą (Jn 14, 6). Regis, šiai Luko minčiai labai artima ir Jono mintis. Manyčiau, verta paminėti ir tai, kad Lukas apie Šventąją Dvasią kalba kiek kitaip nei kiti. Baigdamas savo Evangeliją jis pasakoja, kaip žengdamas į Dangų Jėzus ragina mokinius likti Jeruzalėje, laukti Tėvo pažado ir apsivilkti galia iš aukštybių (Lk 24, 49). Apaštalų darbus Lukas pradeda tęsdamas Jėzaus žengimo į Dangų pasakojimą, dar kartą primindamas Šventosios Dvasios dovanos pažadą (Apd 1, 8) ir pasakodamas Sekminių įvykį (Apd 2). Pastebėtina, kad kai kurie teologai Apaštalų darbų knygą net drįsta vadinti Šventosios Dvasios darbų knyga. Kaip veiks Šventoji Dvasia Paraklètas – Patarėjas, Guodėjas, Užtarėjas, Padėjėjas, – mums pasako Jonas (Jn 14 ir 16 sk.). Apie Šventosios Dvasios užtarimą ir dovanas savo laiškuose išsamiai aiškina apaštalas Paulius (Rom 8, 26; 1 Kor 12 ir 14 sk.). Luko, Jono ir Pauliaus raštai rašyti skirtingu laiku, skirti įvairiems adresatams ir skiriasi savo teologija, tačiau nesunku įžvelgti, kad Luko raštų Šventosios Dvasios tema yra tarsi jungtis, susiejanti su Jono ir Pauliaus raštais. Nuostabu, kad Šventoji Dvasia veikia visur, visuose ir per visus Jėzaus mokinius. G. Saulytis: Tai yra mūsų postrefleksija. Chronologiškai Evangelija pagal Luką ir Apaštalų darbai parašyti anksčiau negu Evangelija pagal Joną. Tad Lukas vargiai ar galėjo remtis Jono įžvalgomis. Tačiau mes skirtingų evangelistų mintis jau galime sujungti ir žavėtis Rašto darna bei gelme. Vienas Naujojo Testamento autorius ne tik papildo kitą, bet ir praplečia jo žodžių prasmę, suteikia kitą teologinį gylį. Kiekvieno autoriaus raštai turi ypatumų, bet juos įkvėpė ta pati Dievo Dvasia. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama