Kunigas S. Stumbra: gegužinės pamaldos pritapo prie dainingos tautos tradicijų ir gyvuoja

[intro_text content="Bažnyčia gegužės mėnesį dedikuoja Švč. Mergelei Marijai. Nuo seno Lietuvoje gyvuoja graži tradicija rengti gegužines pamaldas – rinktis bažnyčioje arba namuose, arba prie kaimo kryžiaus ir giedoti Švč. Mergelės Marijos litaniją, giesmes Marijai."] Gegužinės pamaldos, dar liaudyje vadinamos mojavomis, – Lietuvoje palyginti nėra labai sena religinė praktika, tačiau, anot šios srities žinovų, pamaldumas Švč. Mergelei Marijai gana greitai rado atgarsį tikinčiųjų širdyse ir gražiai pritapo prie mūsų dainingos tautos tradicijų. Tuo džiaugiasi dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinamas liaudiškojo pamaldumo tyrėjas ir propaguotojas, socialinių mokslų daktaras kunigas SAULIUS STUMBRA. [youtube embed=umaGEWEKSvs] Kunige, kokia yra gegužinių pamaldų giedojimo tradicijos kilmė? Kada ji atsirado Lietuvoje? Šiandien jūs paliečiate labai gražią tradiciją, kuri priklauso liaudiškojo pamaldumo praktikų lobynui ir yra labai sena. Lietuvoje – ne tokia sena. Jeigu kalbėtume apie pačią pradžią, bandymų paskirti visą mėnesį Švč. Mergelės Marijos garbinimui galėtume aptikti jau V amžiuje. Tai labai seni ir mums menkai pažįstami laikai. Kur kas rimtesni bandymai paskirti visą mėnesį Švč. Mergelei Marijai pagerbti atsiranda XIII amžiuje Ispanijoje karaliaus Alfonso X iniciatyva. Dar vėliau, XVIII amžiuje, atsiranda iniciatyvos pačioje Romoje. Tam labai nusipelnė italų jėzuitas Annibale Dionisi SJ, kuris išleido knygelę apie Mergelės Marijos mėnesį. Joje – savotiškos užuomazgos, skatinimas, kad tą mėnesį tinka namuose ar kitoje puošnesnėje vietoje (pabrėžiama, kad nebūtinai bažnyčioje) papuošti Švč. Mergelės Marijos altorių ar paveikslą gėlėmis, uždegti žvakeles, kalbėti Rožinį ar Švč. Mergelės Marijos litaniją, atlikti apmąstymus apie Mergelės Marijos dorybes. Dar vėliau italas jėzuitas Alfonso Muzarelli SJ XVIII amžiaus pabaigoje–XIX amžiaus pradžioje išleido knygelę „Gegužės mėnuo“ (it. Il mese di Maggio). Išsiuntinėta gana plačiai ji rado atgarsį visuotinėje Bažnyčioje. Galiausiai popiežius Pijus IX patvirtino šią maldingumo praktiką visai Bažnyčiai. [caption id="attachment_991614" align="alignleft" width="2500"] Fatimos Dievo Motinos statula iš Portugalijos atgabenama į Vatikaną 2006 m. gegužės 13 d., minint Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje portugalų piemenėliams 1917 m. gegužės 13 d. ir kartu – 25-ąsias pasikėsinimo į popiežių Joną Paulių II metines 1981 m. gegužės 13 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Į Lietuvą ši pamaldumo praktika atkeliavo iš Seinų vyskupijos. Tam daug padėjo draugiški ryšiai. Tuo metu, kai buvo įkurta Seinų vyskupija, jos valdytoju buvo paskirtas prelatas Bonaventūra Butkevičius, kilęs iš Žemaičių vyskupijos, iš Kretingos bajorų. Istorija mums liudija, kad jis buvo labai geras Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus bičiulis. Jis, rodos, 1853 metais buvojo Romoje – ten gegužės mėnesį pamatė gražias pamaldas, procesijas, skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei. Visa tai jis aprašė laiške vyskupui Motiejui Valančiui ir pats tokias pamaldas pradėjo rengti Seinų katedroje. Vyskupas Valančius taip pamaldomis susižavėjo, kad pamažu ėmė jas platinti visoje Žemaičių vyskupijoje. Ši maldingumo praktika patiko Žemaičių vyskupijos gyventojams, tikintiesiems. Vyskupas sušvito tarsi pranašas. Kiek vėliau pati Bažnyčia pradėjo kalbėti apie vadinamąją namų Bažnyčią. Žemaičių vyskupas Valančius šią pamaldumo praktiką kaip namų Bažnyčios maldą pasiūlė įvairiuose leidiniuose, ragino tikinčiuosius rinktis į sodžius, namus, prie koplytėlių, prie kryžių ir gegužės vakarais giedoti Švč. Mergelės Marijos litaniją, tradicinę giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo“, kitas giesmes. Jis net leido specialias knygeles gegužės mėnesio pamąstymams apie Mergelės Marijos dorybes. [caption id="attachment_1142374" align="alignleft" width="2048"] Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai 2024 m. Švenčiausioji Mergelė Marija, Krikščioniškųjų Šeimų Karalienė. Zitos Sabaliauskaitės nuotrauka[/caption] Šis pamaldumas rado atgarsį tikinčiųjų širdyse ir gražiai pritapo prie mūsų dainingos tautos tradicijų. Įvairūs rašytiniai šaltiniai byloja, kad tikintieji, atlikę pamaldžias mojavas, arba gegužines praktikas, išsiskirdavo skambiu dainavimu. Malda ir skambi daina buvo tarsi sujungtos – ir širdis pasotinta, ir bendrystė praturtinta. Šis labai gražus derinys, ačiū Dievui, yra gyvas iki šiol ne tik Žemaičių vyskupijoje (šiandien didžioji dalis buvusios Žemaičių vyskupijos yra Telšių vyskupija), bet ir visoje Lietuvoje. Kunige, o ar skiriasi kuo nors mojavų giedojimo tradicijos skirtinguose Lietuvos regionuose? Ar jos panašios? Atsakant į šį klausimą, turbūt reikėtų nusilenkti vyskupui Antanui Baranauskui, kuris, būdamas kalbininkas ir muzikas, padėjo pagrindus gegužinių pamaldų norminimui. Negalėtume išskirti kokio nors Lietuvos regiono. Nuo kaimo giedotojų pajėgumo, nuo giesmių žinomumo priklausydavo ir gegužinių pamaldų platumas arba siaurumas. Ką turiu galvoje? Ogi tai, kad nuo giesmių išmanymo ir jų žinojimo galėjo priklausyti, daugiau ar mažiau bus giedama giesmių Švč. Mergelei Marijai, ar bus atliekamas paprastai privalomasis maldynas ir tuo apsiribojama. Kiekvienoje parapijoje skiriasi melodijos interpretacijos, ir tai turbūt dar kartą mums patvirtina gražų dalyką, kad daina ir giesmė visada eina greta. [caption id="attachment_292683" align="alignleft" width="1053"] Gegužinės pamaldos Palangoje prie Lurdo grotos. Telšių vyskupijos nuotrauka[/caption] Kunige, o kuri iš jūsų paminėtų giesmių yra populiariausia per gegužines pamaldas? Pirmiausia reikia kalbėti, kas priklauso vadinamajam ordinariumui (patvirtintai tvarkai): giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra tradicinė, šiai pamaldumo praktikai privaloma. Šalia šios giesmės rasime daugybę kitų giesmių, skirtų Švč. Mergelei Marijai. Kiek paplitusios gegužinės pamaldos šiandienėje Lietuvoje? Ar jauni žmonės jose dalyvauja ir kaip šią tradiciją reikėtų išsaugoti ateities kartoms? Yra keletas dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Man, kaip liaudiškojo pamaldumo tyrėjui ir puoselėtojui, gera konstatuoti, kad ši pamaldumo praktika yra gyva – ir gyva visoje Lietuvoje. Kitas dalykas yra dėl patraukimo – tradicijai palaikyti visada reikia pastangų. Tai kiekvienos kartos priedermė. Kiek pastangų įdedame, kad ši graži pamaldumo praktika būtų gyva ir patraukli, tiek jos ir turime. Iš kitos pusės, ši praktika yra dinamiška, reikalauja veiksmo. Minėtose knygelėse, kurios buvo leidžiamos gegužės mėnesį, rašoma, kad „kiekvienas, atėjęs į gegužines pamaldas, turi savo veiksmą arba darbą turėti“. Ten rasime ir rekomendacijų – „kad jaunimas vainikus pintų, mergaitės gėlėmis Marijos paveikslą ar statulą dabintų, berniukai rūpintųsi altoriaus surėdymu“ ir taip toliau. Žodžiu, visi įtraukiami į veiksmą. Turbūt kaip kiekvienoje edukacijoje, taip ir šioje pamaldumo praktikoje – jeigu patys dalyvausime, kviesime eiti kartu vaikus, anūkus ir matysime to prasmę – natūralu, kad šios pamaldumo praktikos gyvybė išliks ne vieną šimtmetį. [caption id="attachment_1021662" align="alignleft" width="1638"] Gegužinės pamaldos – Marijos skulptūros karūnavimas gėlių vainiku. Marija Saulytė su Šv. Dvasios dukterų seserimi 1955 m. Tėvo Antano Saulaičio SJ asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_354903" align="alignleft" width="900"] Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka[/caption] Dar norėčiau pridėti vieną pastabą, kurios nepaminėjau pradžioje apie šios praktikos atsiradimą Romoje, Milane, kur šventieji Karolis Boromėjus SJ ir Pilypas Neris pasistengė, kad šis pamaldumas atsirastų. Šis pamaldumas buvo pateiktas kaip priešprieša nepadorioms, tuo metu dar gyvavusioms pagoniškoms tradicijoms. Visa tai buvo daroma ne teisiant, ne smerkiant, bet meldžiantis, kad vešėtų gražūs dalykai, o blogis būtų pamirštas. Manyčiau, tai yra labai gražus pamokymas mums šiais laikais, kai dejuojame, kad ir motinystė pažeminta, ir šeimos institutas degradavęs. Reikia ne smerkti, o imtis maldos. Galime pasidžiaugti mūsų Lietuvos vyskupais, kurie šiais metais pasiūlė visą gegužės mėnesį skirti maldai už taiką. Ne tik kad būtų baigti karai, kurie yra toli nuo mūsų, bet ir kad mes tarp savęs nekariautume. Taigi, kai maldai suteikiame turinį ir gilią prasmę, ji tampa ir tavo asmenine, ir namų Bažnyčios malda, ir liks gyva tol, kol matysime jos prasmę. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama