„Sidabro merginos“: Baltijos fotografės išnyra iš istorijos užkulisių

[intro_text content="Nacionalinėje dailės galerijoje visada smagu pradėti parodos apžiūrą iš balkono – iš panoraminės perspektyvos. Ši paroda primena mišką, žiūrovą pasitinka stulpų kamienai su fotografijų lapija. Miške, rodos, ošia moterų fotografių balsai, iki šiol negirdėti, bet štai prikelti iš užmaršties."]

Iš panoraminės perspektyvos miško įspūdį sustiprina pakibęs didžiulis mėnulis, ant kurio viena kitą keisdamos slenka projekcijos, o tą grąžintą moterims balsą šnabžda performanse naudotas garso takelis. Šis mėnulis, žodinės manifestacijos ir laiptinė pakyla – tai parodoje likęs ir gyvu išliekantis atidarymo vakarą rodyto Godos Palekaitės performanso Lunar Sisterhood archyvinis artefaktas.

Kaip rašoma performanso apraše, kūrinyje ankstyvosios Baltijos šalių fotografės, kurios tikrovėje, tikėtina, nebuvo susitikusios, mezga fiktyvų dialogą lietuvių, latvių, estų ir anglų kalbomis. Poetiškai kalbasi apie dangaus kūnus, moters kūną, nematomą darbą ir fotografiją. Įdomu tai, kad daug čia pristatomų fotografių dirbo tyliai, bet užtikrintai ir kūrybingai. XX a. pradžioje ne viena moteris dirbo retušuotoja, kopijuotoja, padėjėja. Pavieniais atvejais moterims vis dėlto pavyko įsteigti savo fotoateljė.

[caption id="attachment_1260760" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Sidabro merginos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260762" align="alignleft" width="2560"] Pirmame plane – Dianos Tamane kūrinys „Gėlių kontrabandininkė“ (2016–2019 m.). Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260764" align="alignleft" width="2560"] Nuotrauka iš Lydijos Tarem albumo (1933–1935 m.). Iš Estijos fotografijos muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260788" align="alignleft" width="2560"] Godos Palekaitės performansas „Lunar Sisterhood“ (2025 m.); Minna Kaktiņa, „Dvi mergaitės ant laiptų“ (XX a. 2 deš.). Iš Latvijos fotografijos muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Šioje parodoje – ir šių moterų sėkmingai įgyvendinti užsakymai, ir laisvalaikiu kurta fotografija, siekiant šio proceso meninio statuso. Ant prisiminimų medžių – ir dar ankstyvesnių moterų kartų, aukštuomenės sluoksnių, laisvalaikio užsiėmimo vaisiai. Parodoje svarbų vaidmenį atlieka veidrodžiai. Eksponuojamas nuotraukas apžiūrėti tiesiogiai nėra visai patogu, daug sklandžiau patyrinėti fotografijas pavyksta priešais nuotraukas įkurtuose veidrodžiuose.

Tai įdomus architektūrinis sprendimas, labai ryškiai suteikiantis parodai išskirtinį veidą. Šis šiek tiek žaidybinis momentas turi svarų simbolinį krūvį. Kaip atkreipia dėmesį lietuviškos parodos dalies kuratorė menotyrininkė Agnė Narušytė, veidrodis buvo labai svarbus paties fotoaparato, fotografijos technikos išradimui, iki šiol yra veidrodiniai fotoaparatai, savo konstrukcijoje turintys mažą veidrodėlį. Veidrodis – ir tam tikras fotografijos, kaip tiesos rodytojos, diskusijų objektas.

Kiek tiksliai vaizdas atspindimas veidrodyje? O kiek – fotografijoje? Veidrodyje išvystame savo atvaizdą, o fotografijoje – tiek asmeninės istorijos, tiek visuomenės atspindį. Kiek tiksliai per fotografijas atspindima istorija? Ši paroda yra tam tikras istorijos patikslinimas, redagavimas, retušavimas ne tolstant nuo kažko, o artėjant prie fotografijos istorijos vaizdo tikslumo. Vykdomas veiksmas, atvirkščias nuotraukų retušavimo programų efektui, kai realybė pagražinama.

[caption id="attachment_1260765" align="alignleft" width="2560"] Helene Fendt, Tahkunos švyturys (XX a. 4 deš.). Iš Hyjumos muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260797" align="alignleft" width="2560"] Aleksandra Jurašaitytė, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti daržai Paplaujos priemiestyje; priekyje – agronomas Aleksandras Stulginskis (1917 m.). Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260766" align="alignleft" width="2560"] Emilie Johanson, Piuhajervo ežeras (XX a. 4 deš.). Iš Estijos nacionalinės bibliotekos rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Tarsi esminius parodos atributus apima estės Lydios Tarem asmuo ir istorija. Ji nuo penkiolikos metų mokėsi fotoateljė, vėliau ten dirbo, galiausiai atidarė saviškę. Ji fotografuodavosi su savo vyru prie kalėdinės eglutės, taip pat įamžindavo save spintos veidrodyje. Tai ir šiuolaikinės tradicijos, tam tikros asmenukių formos ištakos, ir labai simboliškas veidrodžio atsikartojimas parodos kontekste. Moteris buvo ištremta į Sibirą, neteko savo vyro. Po ilgos pertraukos vėl save įamžino veidrodyje, tarsi grįždama prie tradicijų, jau visai kitos išvaizdos, atmosferos, su tam tikra nostalgija, gedulu, melancholija.

Parodoje sutinkamos fotografijos ir jų autorių likimai labai skirtingi, tad parodos estetinis vientisumas, net tam tikras vienodumas, fotografijas eksponuojant vienodais formatais, tuo pačiu veidrodiniu būdu, netampa įkyriu, neatsiranda nuobodulio. Gana monochrominiame parodos peizaže, pritemdytoje atmosferoje skleidžiasi labai spalvingos ir ryškios istorijos.

Štai Aleksandra Jurašaitytė-Vailokaitienė iš tėvo paveldėjo fotoateljė ir fiksavo Tautinio sąjūdžio įkurtos Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą. Jos fotografinė veikla nutrūko susituokus su Lietuvos Tarybos nariu, turtingu verslininku Juozu Vailokaičiu ir persikėlus į Kauną.

Latvė Marta Pļaviņa po Pirmojo pasaulinio karo pasistatė fotolaboratoriją. Jos palikimas puikiai išliko – beveik du tūkstančiai negatyvinių stiklo plokštelių ir daugybė popierinių antspaudų. Tarp nuotraukų pasams, fotoateljė atvaizdų – ir įdomūs eksperimentai, pasitelkiant veidrodžius, retušuojant.

M. Pļaviņos nuotraukos man išties pasirodė išskirtinės: portretai teatrališki, įdomių rakursų. Bent keliose nuotraukose atsikartoja gėlės. Kaip pasakojo A. Narušytė, neįprastų veido bruožų portretas „Moteris su gėlėmis“ labai garsus Latvijoje, o kadras „Moteris iš nugaros“, kur matome į puokštę tiesiog įkniubusią moterį, tapo parodos plakatu. Moters plaukai, jos šukuosena susilieja su augalija ir tampa dar vienu gėlės žiedu.

Pirmajai parodos idėjos autorei Šeldai Puķītei buvo labai svarbus gėlių motyvas. „Sidabro merginų“ projektas mažesniu mastu pirmą sykį buvo įgyvendintas 2020 m. Tartu dailės muziejuje. Tad gėlės, lyg ir klišinis moteriškumo simbolis, čia įgyja kitokias reikšmes. Tai ir M. Pļaviņos kūrybiškumo katalizatorius, ir net tam tikros neteisybės, biurokratinių procedūrų absurdo koncentratas.

Šią reikšmę išskleidžia Diāna Tamane. Parodoje išdygusiame name pristatoma menininkės močiutės istorija. Šis architektūrinis sprendimas atskiria šios autorės gyvenamą laikmetį, tai – šiuo metu gyvenanti ir kurianti menininkė. Autorės močiutė buvo apkaltinta kontrabanda, kai kirto Latvijos ir Rusijos sieną nešdama du gėlių vazonus, skirtus senelio kapui Abrenėje. Ši teritorija, anksčiau priklausiusi Latvijai, dabar yra Rusijos sudėtyje. Antropologiškame kūrinyje D. Tamane stop kadro vaizdo juostoje užfiksuoja močiutės prisiminimus, jos istoriją.

Namelyje eksponuojamas vaikystės ūkio planas, pasieniečių surašytas protokolas, didžiulės įvairių gėlių nuotraukos. Pastarąsias mėgsta fiksuoti močiutė, ir ant sienos nuotraukos eksponuojamos identiškai taip, kaip buvo sudėtos jos fotoalbume. Namo forma ir kontekstas diktuoja namų temą, simbolizuoja istoriją, kaip viešojoje erdvėje, politikoje vykstantys procesai įsibrauna į asmeninį gyvenimą, keičia jį ir pačią namų formą, sampratą bei būvį juose. Iš vaikystės ūkio belikęs ąžuolas, pasakoja menininkės močiutė, prisimindama vokiečių kareivius ir tolesnes pervartas.

[caption id="attachment_1260767" align="alignleft" width="2560"] Marta Pļaviņa, „Moteris iš nugaros“ (XX a. 3–4 deš.). Iš Aizkrauklės istorijos ir dailės muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260807" align="alignleft" width="2560"] Hilja Riet, „Kompozicija atvirukui“ (XX a. 4 deš.). Iš Viljandžio muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Parodoje šalia asmeninių istorijų yra ir septynios teminės salelės. Šiose atrandame tam tikras bendrystes, tendencijas, pastebėjimus, istorijos akcentus. Salelėje „Aukštuomenė“ eksponuojami artefaktai, atsiradę iš mėgėjiško damų užsiėmimo fotografija. Akį patraukia atvirukai su dvarų ir rūmų vaizdais, kuriuos fiksavo Paulina Mongirdaitė – pastaroji, tiesa, buvo profesionali fotografė, už kadrus, eksponuotus parodoje, net įvertinta sidabro medaliu.

„Memorabilijos“ salelėje vėl prisimenama L. Tarem, jos fotografijos – jųdviejų su vyru meilės fiksavimas, čia eksponuojamas jos fotoalbumas. Čia – ir Veronikos Šleivytės fotoalbumas, kuriame saugomos nuotraukos su draugėmis bei mylimosiomis ir su ligoninių personalu. Labai įdomi, šiek tiek abjektiška ir tuo pat metu be galo romantiška Marie Riet plaukų kasa, padovanota savo vyrui. Šis iš tikrų plaukų supintas papuošalas taip pat turi mažas portretines nuotraukėles, saugomas mažytėje knygos formos dėžutėje.

„Fantomų“ grupėje kalbama apie istorijos vaiduoklius – tai ir klaidingai atribotos nuotraukos, ir neįvardinti asmenys kadruose, ir užmarštin nugrimzdusios asmenybės, ir kiti atminties riktai, kurie gali vienaip ar kitaip retušuoti istoriją. Labai įdomi atrodo grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio šeimos portretų serija, kur išnyra moteris, panaši į P. Mongirdaitę, ar tai tikrai ji?

„Seserijos“ salelėje pastebima, kad moterys būrėsi į įvairias bendruomenes, susivienydamos bendros profesijos ar pomėgio – fotografavimo – pagrindu. Čia aptariama ir grupinė autorystė. Kadruose – pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos dalyvės, kurias užfiksavo V. Šleivytė. Įdomus kadras iš Latvijos fotografijos draugijos istorijos, kuriame, tikėtina, Moterų narių komitetas stebi Saulės užtemimą 1914 m. rugpjūčio 21-ąją.

„Fotoateljė“ skyriuje apmąstoma, kaip istorinės pervartos keitė galimybę įsteigti fotoateljė, sėkmingai plėtoti jos veiklą ir kokį vaidmenį šiame versle užėmė moterys. „7 meno dienose“, išleistose 1928 m., matome Janinos Tallat-Kelpšienės fotoateljė reklamą. Kurį laiką ji buvo oficiali Valstybės teatro fotografė. „Likimų“ salelė persipina su fantomų tematika. Čia taip pat eksponuojamos studijinės vaikų fotografijos, leidžiančios žvelgti į šiuos kadrus, rasti punctum ir spėlioti, kokie likimai laukė šių mažylių.

Labai įdomi ir iškalbinga „Menininkių“ salelė. Nors ne visų parodoje pristatomų kadrų statusas galėtų patekti į meninės fotografijos kategoriją, meno kūryba vienaip ar kitaip įrašyta kone kiekvienos kadrų autorės biografijoje. Vienos jų jautė trauką piešimui, darė tai savo malonumui, kitos užsiėmė rankdarbiais, trečios studijavo menus, vėliau tapo profesionaliomis įvairių dailės šakų menininkėmis.

[caption id="attachment_1260812" align="alignleft" width="2560"] Paulina Mongirdaitė, maudymosi būdelės Palangoje apie 1905 m. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260769" align="alignleft" width="2560"] Veronika Šleivytė, „Karo ligoninė, I skyrius“ (Kaunas, 1930 m.). Iš Kupiškio etnografijos muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260806" align="alignleft" width="2560"] Zinaida Bliumentalienė, Salomėja Nėris (1939 m.). Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1260768" align="alignleft" width="2560"] Marta Pļaviņa, „Vaikas prieš veidrodį“ (XX a. 3–4 deš.). Iš Aizkrauklės istorijos ir dailės muziejaus rinkinio. Paroda „Sidabro merginos“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Atskiro dėmesio verti Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės meniniai fotoeksperimentai. Kauno meno mokykloje skulptūrą studijavusi moteris sukūrė puikių autoportretų su stipriomis kultūrinėmis nuorodomis: su kaukole, su Lillian Roth sijonu, rodanti mėnuliui nosį ir kt.

Laiptų, namo ir sienos architektūriniais motyvais pažymėti kūriniai atkeliavę ne iš istorijos, bet iš dabarties, tačiau jie mezga daugiabalsius dialogus su praeities kūrėjomis. Štai už sienos užkardos estė Marge Monko plėtoja malonumo konceptą. Jos videofilme „Grynas malonumas“ šokama tam tikra choreografija su pėdkelnėmis, referuojant į pėdkelnių linijos žodžių žaismą, į reklamos industriją, parduodančią ne pėdkelnes, o malonumo idėją.

Čia ir jos fotogramose – ir subtilios užuominos į tam tikrus istorijos epizodus, pavyzdžiui, nailono kojinių stygių karo metu. Malonumas vilktis kojines, malonumas su jomis šokti, malonumas fotografuoti, malonumas būti fotografuojamai. Reklamos industrija taip pat suteikė moterims galimybių imtis fotoaparato ir fotografuoti prekes ar, tiksliau, grožį, idėjas.

Taigi šioje A. Narušytės, Š. Puķīte ir Indreko Grigoro kuruotoje parodoje pristatoma net 21 fotografė. Parodoje taip pat yra keli artefaktai, tai – D. Tarabildaitės-Tarabildienės skulptūra „Kūrybos madona“, pristatyta Pirmojoje moterų parodoje, fotografės Marie Keerd fotoaparatas ir Antonijos Heniņos vaikų kėdutė. Labai smalsu žvilgtelėti į tų laikų tikrovę per memorialinius daiktus.

Taigi paroda daugiabriaunė, bet išvengiant margumo, perkrovimo. Nors iš pradžių veidrodžių karalystės miškas klaidus, netrukus visos istorijos ima dėliotis ne į chronologišką, bet postmodernų, filosofinius klausimus keliantį pasakojimą. Vietoj linijinės istorijos čia pasiūlomi šnabždesiai iš trijų Baltijos šalių, iš skirtingus likimus patyrusių moterų, pažvelgiant į pasaulį pro jų fotoaparatų objektyvus.

[gallery ids="1260808,1260782,1260775,1260795,1260787,1260786,1260780,1260779,1260783,1260785,1260776,1260774"] Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama