Fotografas L. Žiriakovas apie naują fotografijos parodą „Kūrėjai“: fotografuodamas jauti, kad nutiko stebuklas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Balandžio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta LEVO ŽIRIAKOVO analoginės fotografijos paroda „Kūrėjai“. Joje autorius užfiksavo svarbius Lietuvos ir užsienio menininkų portretus 1993–2023 metais."]
Ekspozicijoje rodomi sidabro želatinos atspaudai. Autorius sako, kad dabar panašius rezultatus galima pasiekti ir skaitmeninėmis technologijomis, tačiau jam labai svarbu kiekvieną fotografiją atspausti savo rankomis. Parodos aprašyme L. Žiriakovas mini, kad laikas, praleistas prie kiekvieno kadro, padeda priartėti prie to, kas yra svarbiausia, ir atsisakyti nebūtinų dalykų.
L. Žiriakovas fotografija susidomėjo vaikystėje – kai pirmą kartą pamatė tėvą, ryškinantį nuotraukas vonioje. „Tas vaizdas man padarė didelį įspūdį – atrodė kaip stebuklas“, – prisipažįsta jis. Nuo to laiko menininkas nepakeitė fotografijos technikos – nors neberyškina vonioje.
[caption id="attachment_1255694" align="alignleft" width="1675"]
Fotomenininkas Levas Žiriakovas. Šabari fotografija[/caption]
Domitės ne tik fotografija, bet ir kitomis meno formomis – daile, tekstu... Vis dėlto kaip labiausiai patraukė fotografija?
Prisistatyti fotografu sugalvojau tam, kad nereikėtų aiškintis, kuo užsiimu. Tuo metu nemažai fotografavau, todėl pasirodė, kad taip bus paprasčiau visiems mane suprasti. Taip ir liko. Nors iš pradžių save supratau kaip menininką. Tačiau etiketė pradeda tave valdyti. Jaučiau, kad dėl jos pradėjau siaurinti savo veiklą – išgyvenau, jeigu nenorėjau fotografuoti. Dabar žinau, kad tai neturėtų tapti savotišku kalėjimu...
Fotografija pradėjo žavėti dar vaikystėje. Tėvas buvo mokslininkas, kaip ir nemažai to meto žmonių, mėgo ir fotografuoti. Todėl kartkartėmis jis užsidarydavo vonioje ir ryškindavo nuotraukas. Pamenu, būdamas mažas paprašiau jo leisti man ilgiau nemiegoti, kad galėčiau pamatyti, kaip daromos nuotraukos. Tas vaizdas man padarė didelį įspūdį – atrodė kaip stebuklas. Tokį vaikišką džiaugsmą kartais patiriu ir dabar, nors seniai neberyškinu vonioje.
Taip pat mano teta, dirbusi bibliotekoje, vis atsinešdavo įvairių užsienietiškų žurnalų. Tuo metu nebuvo daug meninės medžiagos, tad tie žurnalai man tapo nauju užsiėmimu – žiūrėdavau nuotraukas. Pastebėjau, kaip skirtingai gali atrodyti paprasčiausi dalykai, kaip įvairiai galima juos atskleisti. Galbūt tai ir buvo priežastis imtis fotografijos.
1993 metais norėjau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokytis kino ir televizijos operatoriaus specialybės. Stojimo sąlyga – parodyti savo fotografijas. Taigi, likus keliems mėnesiams iki stojimo iš giminaičio pasiskolinau fotografijos vadovėlį, o iš tėvo – fotoaparatą. Įstojęs fotografijos neapleidau – kino juostos buvo brangios, todėl akademijoje daugiau fotografuodavome, nei filmuodavome.
Operatoriumi taip ir netapau. Visada buvau daugiau individualistas, o fotografija man suteikė laisvę kurti pačiam be kitų pagalbos.
Šabari 2023 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255681" align="alignleft" width="2560"]
Simonas Nekrošius 2015 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255688" align="alignleft" width="1818"]
Piotras Mamonovas 2003 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255668" align="alignleft" width="2560"]
Borisas Grebenščikovas 2014 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
Jūsų parodoje įamžinti kūrėjai, padarę jums didžiausią įspūdį. Prie dalies nuotraukų yra prierašai, atskleidžiantys asmeninę patirtį, santykį su subjektais. Nuotraukų yra ir daugiau – kaip atrinkote šias į parodą?
Iš anksto daug žinojau, ką noriu parodyti – tai buvo fotografijos, man labai brangios ir asmeniškos. Jos leidžia prisiminti tam tikrus gyvenimo įvykius ir jų istorijas. Vėliau, peržiūrėjęs archyvus, atradau dar malonių prisiminimų, tad dar kai ką įtraukiau.
Fotografijų atrankos kriterijus buvo paprastas – ar įvyko stebuklas? Fotografuodamas iš karto jauti, kad kadras pavyko. Kaip jauti? Sunku pasakyti. Tai nėra vien graži kompozicija, veido išraiška ar apskritai graži nuotrauka. Tai jautrus jausmas, ateinantis netyčia, neplanuotai – jauti, kad tau pavyko.
Vienas iš tokių stebuklingų darbų autorių yra XX a. pirmosios pusės čekų fotografas Josefas Sudekas. Vėlyvais gyvenimo metais jis fotografavo paprastus natiurmortus ar peizažus. Jo strategijos buvo žinomos, perkuriamos ir kitų menininkų, tačiau jo darbai vis tiek yra išskirtiniai. Žiūrėdamas į kasdienius ir paprastus jo darbus, jauti kažką nuostabaus – lyg virpesį, gyvybę, kurios kitur nėra. Norėjau pasiekti tą patį.
Neplanavau surengti portretų parodos. Visada buvau miesto fotografas – žmonės, patekę į kadrą, buvo kaip graži kompozicijos dalis. Net kolegė iš Fotomenininkų sąjungos nustebo, kad aš, visada fotografavęs miestą, sugalvojau surengti portretų parodą. Dabar pačiam keista, kodėl anksčiau nerodžiau savo portretų – pirmoji mano juosta buvo vien portretai. Matyt, nebuvo tam tinkamas laikas...
Rytis Mažulis 2015 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255689" align="alignleft" width="1531"]
Rytis Mažulis 2015 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255675" align="alignleft" width="1869"]
Michaelas Nymanas 2007 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255676" align="alignleft" width="1869"]
Michaelas Nymanas 2007 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
Parodoje aprašėte savo santykį su fotografuojamomis asmenybėmis. Kodėl?
Tiesą sakant, net neprisimenu, dėl ko kilo mintis parašyti nuotraukoms tekstus. Visada maniau, kad vizualiems menams nereikia papildomo komentaro. Bet kai išgirdau, kad prierašai leido kitaip pamatyti nuotraukas, giliau pažvelgti į tai, ką norėjau parodyti, nudžiugau, jog šis veiksmas nebuvo bevaisis. Tačiau kartu kilo dvejonių, kad nuotraukos yra nepakankamos. Bet šį klausimą palieku atvirą.
Galbūt žmonės nori suprasti, ką jūs tuo metu jautėte?
Man labiau patinka, kad skirtingiems žmonėms kyla skirtingų jausmų. Todėl parodose palieku atsiliepimų knygą – tikrai nuoširdžiai įdomu, ką jaučia lankytojas, kokia jo patirtis. Labai smagu pamatyti, kad aš kaip kūrėjas įžvelgiu vienus jausmus, o žiūrovas mato kitaip. Mes savo patirtimi nudažome pasaulį taip, kaip kiekvienas jį matome. Tai ir yra stebuklinga.
Gal todėl fotografijai ir nebūtinas paaiškinimas, istorija?
Iš dalies taip. Iš kitos pusės, manau, kad menui suprasti reikia dėmesio – žiūrovo, klausytojo ar skaitytojo.
Kasdienybėje daug dalykų atliekame automatiškai. Suprantama, nes taupome dėmesį ir jėgas tam, kas mums svarbiausia. Net ir dabar, sėdėdami prie stalo, nekreipiame dėmesio, iš ko jis padarytas. Mes susikaupiame bendraudami. Todėl manau, kad sąveika su menu vaisingiausia, kai žiūrovas nori įsižiūrėti į tai, į ką žiūri, ir dar turi jėgų pažiūrėti į save.
Kai gyvename perkrautame įvairiausių vaizdų pasaulyje, pagrindinės mūsų valiutos tapo laikas ir dėmesys, dėl kurio visi konkuruoja. Todėl labai džiaugiuosi, kad žmonės skiria laiko ateiti į mano parodą, pažiūrėti ją ir dar su manimi apie tai pakalbėti. Smagu, kai mano ir lankytojo dialogas pavyksta.
Jūsų autoportrete yra granatas. Kodėl būtent jis?
Galėčiau pateikti kelis atsakymus. Pirma, tai tiesiog atsitiktinumas – tuo metu ant stalo buvo granatas, ir man kilo stiprus noras su juo nusifotografuoti. Bet dėl ko? Nežinau. Atrodo, kad tuo metu buvau kaip įrankis menui, kuriam privalu atlikti tam tikrą veiksmą. Galbūt būtų tokios priežastys.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Fotomenininkas Levas Žiriakovas. Šabari fotografija[/caption]
Domitės ne tik fotografija, bet ir kitomis meno formomis – daile, tekstu... Vis dėlto kaip labiausiai patraukė fotografija?
Prisistatyti fotografu sugalvojau tam, kad nereikėtų aiškintis, kuo užsiimu. Tuo metu nemažai fotografavau, todėl pasirodė, kad taip bus paprasčiau visiems mane suprasti. Taip ir liko. Nors iš pradžių save supratau kaip menininką. Tačiau etiketė pradeda tave valdyti. Jaučiau, kad dėl jos pradėjau siaurinti savo veiklą – išgyvenau, jeigu nenorėjau fotografuoti. Dabar žinau, kad tai neturėtų tapti savotišku kalėjimu...
Fotografija pradėjo žavėti dar vaikystėje. Tėvas buvo mokslininkas, kaip ir nemažai to meto žmonių, mėgo ir fotografuoti. Todėl kartkartėmis jis užsidarydavo vonioje ir ryškindavo nuotraukas. Pamenu, būdamas mažas paprašiau jo leisti man ilgiau nemiegoti, kad galėčiau pamatyti, kaip daromos nuotraukos. Tas vaizdas man padarė didelį įspūdį – atrodė kaip stebuklas. Tokį vaikišką džiaugsmą kartais patiriu ir dabar, nors seniai neberyškinu vonioje.
Taip pat mano teta, dirbusi bibliotekoje, vis atsinešdavo įvairių užsienietiškų žurnalų. Tuo metu nebuvo daug meninės medžiagos, tad tie žurnalai man tapo nauju užsiėmimu – žiūrėdavau nuotraukas. Pastebėjau, kaip skirtingai gali atrodyti paprasčiausi dalykai, kaip įvairiai galima juos atskleisti. Galbūt tai ir buvo priežastis imtis fotografijos.
1993 metais norėjau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokytis kino ir televizijos operatoriaus specialybės. Stojimo sąlyga – parodyti savo fotografijas. Taigi, likus keliems mėnesiams iki stojimo iš giminaičio pasiskolinau fotografijos vadovėlį, o iš tėvo – fotoaparatą. Įstojęs fotografijos neapleidau – kino juostos buvo brangios, todėl akademijoje daugiau fotografuodavome, nei filmuodavome.
Operatoriumi taip ir netapau. Visada buvau daugiau individualistas, o fotografija man suteikė laisvę kurti pačiam be kitų pagalbos.
Man visada labiau patiko analoginės fotografijos vaizdas. Nors kai pasitelkiamos technologijos, nebeatskirsi, ar nuotrauka daryta iš juostos, ar ne, išnyko esminė dalis, kurios man trūksta, – tas daiktiškumas, galimybė ryškinti pačiam, kontroliuoti, kaip atrodys nuotrauka.Dėl to ir likote prie analoginės fotografijos? Man visada labiau patiko analoginės fotografijos vaizdas. Nors kai pasitelkiamos technologijos, nebeatskirsi, ar nuotrauka daryta iš juostos, ar ne, išnyko esminė dalis, kurios man trūksta, – tas daiktiškumas, galimybė ryškinti pačiam, kontroliuoti, kaip atrodys nuotrauka. Man tai yra labai brangi fotografijos dalis, kurios svarbą supratau būtent tada, kai ji išnyko. Aišku, kartais fotografuoju ir telefonu. Bet susidūrus su skaitmenine fotografija pasidarė aišku, kaip sunku išrinkti vieną gerą nuotrauką iš trisdešimties panašių. Tai labai sunkina procesą, galbūt net ir gyvenimą. Naudodamas juostą turi labiau susikaupti, apsvarstyti, kas yra prieš objektyvą. [caption id="attachment_1255690" align="alignleft" width="1700"]
Šabari 2023 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255681" align="alignleft" width="2560"] Simonas Nekrošius 2015 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255688" align="alignleft" width="1818"] Piotras Mamonovas 2003 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255668" align="alignleft" width="2560"] Borisas Grebenščikovas 2014 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
Jūsų parodoje įamžinti kūrėjai, padarę jums didžiausią įspūdį. Prie dalies nuotraukų yra prierašai, atskleidžiantys asmeninę patirtį, santykį su subjektais. Nuotraukų yra ir daugiau – kaip atrinkote šias į parodą?
Iš anksto daug žinojau, ką noriu parodyti – tai buvo fotografijos, man labai brangios ir asmeniškos. Jos leidžia prisiminti tam tikrus gyvenimo įvykius ir jų istorijas. Vėliau, peržiūrėjęs archyvus, atradau dar malonių prisiminimų, tad dar kai ką įtraukiau.
Fotografijų atrankos kriterijus buvo paprastas – ar įvyko stebuklas? Fotografuodamas iš karto jauti, kad kadras pavyko. Kaip jauti? Sunku pasakyti. Tai nėra vien graži kompozicija, veido išraiška ar apskritai graži nuotrauka. Tai jautrus jausmas, ateinantis netyčia, neplanuotai – jauti, kad tau pavyko.
Vienas iš tokių stebuklingų darbų autorių yra XX a. pirmosios pusės čekų fotografas Josefas Sudekas. Vėlyvais gyvenimo metais jis fotografavo paprastus natiurmortus ar peizažus. Jo strategijos buvo žinomos, perkuriamos ir kitų menininkų, tačiau jo darbai vis tiek yra išskirtiniai. Žiūrėdamas į kasdienius ir paprastus jo darbus, jauti kažką nuostabaus – lyg virpesį, gyvybę, kurios kitur nėra. Norėjau pasiekti tą patį.
Neplanavau surengti portretų parodos. Visada buvau miesto fotografas – žmonės, patekę į kadrą, buvo kaip graži kompozicijos dalis. Net kolegė iš Fotomenininkų sąjungos nustebo, kad aš, visada fotografavęs miestą, sugalvojau surengti portretų parodą. Dabar pačiam keista, kodėl anksčiau nerodžiau savo portretų – pirmoji mano juosta buvo vien portretai. Matyt, nebuvo tam tinkamas laikas...
Visada mėgstu fotografuojamą žmogų pažinti. Pažįstamus fotografuoti lengviau – bendrauji, kalbiesi, tinkamu momentu ištrauki fotoaparatą ir nufotografuoji.Kaip atrodo jūsų fotografavimo metodas? Kaip prieinate prie žmogaus, kad galėtumėte jį atskleisti? Visada mėgstu fotografuojamą žmogų pažinti. Pažįstamus fotografuoti lengviau – bendrauji, kalbiesi, tinkamu momentu ištrauki fotoaparatą ir nufotografuoji. Jeigu nuotrauka užsakoma, mėgstu pirmiausia susitikti be fotoaparato. Man įdomu, ką žmonės veikia, ką mąsto, kaip supranta pasaulį. Pavyzdžiui, Rytį Mažulį susitikau ir fotografavau tą pačią dieną, bet supratau, kad reikės susitikti antrą kartą. Ir tada iš karto išėjo kitaip nei pirmą sykį. Padariau tris kadrus, ir jie man labai patiko. Sunkiausia portretus daryti, jei neturiu galimybės su žmogumi susitikti prieš tai. Pavyzdžiui, koncerto ar spaudos konferencijos metu. Tada jau prisitaikau – žiūriu ir fotografuoju, kaip žmogus man atrodo. [caption id="attachment_1255680" align="alignleft" width="1596"]
Rytis Mažulis 2015 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255689" align="alignleft" width="1531"] Rytis Mažulis 2015 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255675" align="alignleft" width="1869"] Michaelas Nymanas 2007 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
[caption id="attachment_1255676" align="alignleft" width="1869"] Michaelas Nymanas 2007 m. Levo Žiriakovo fotografija[/caption]
Parodoje aprašėte savo santykį su fotografuojamomis asmenybėmis. Kodėl?
Tiesą sakant, net neprisimenu, dėl ko kilo mintis parašyti nuotraukoms tekstus. Visada maniau, kad vizualiems menams nereikia papildomo komentaro. Bet kai išgirdau, kad prierašai leido kitaip pamatyti nuotraukas, giliau pažvelgti į tai, ką norėjau parodyti, nudžiugau, jog šis veiksmas nebuvo bevaisis. Tačiau kartu kilo dvejonių, kad nuotraukos yra nepakankamos. Bet šį klausimą palieku atvirą.
Galbūt žmonės nori suprasti, ką jūs tuo metu jautėte?
Man labiau patinka, kad skirtingiems žmonėms kyla skirtingų jausmų. Todėl parodose palieku atsiliepimų knygą – tikrai nuoširdžiai įdomu, ką jaučia lankytojas, kokia jo patirtis. Labai smagu pamatyti, kad aš kaip kūrėjas įžvelgiu vienus jausmus, o žiūrovas mato kitaip. Mes savo patirtimi nudažome pasaulį taip, kaip kiekvienas jį matome. Tai ir yra stebuklinga.
Gal todėl fotografijai ir nebūtinas paaiškinimas, istorija?
Iš dalies taip. Iš kitos pusės, manau, kad menui suprasti reikia dėmesio – žiūrovo, klausytojo ar skaitytojo.
Kasdienybėje daug dalykų atliekame automatiškai. Suprantama, nes taupome dėmesį ir jėgas tam, kas mums svarbiausia. Net ir dabar, sėdėdami prie stalo, nekreipiame dėmesio, iš ko jis padarytas. Mes susikaupiame bendraudami. Todėl manau, kad sąveika su menu vaisingiausia, kai žiūrovas nori įsižiūrėti į tai, į ką žiūri, ir dar turi jėgų pažiūrėti į save.
Kai gyvename perkrautame įvairiausių vaizdų pasaulyje, pagrindinės mūsų valiutos tapo laikas ir dėmesys, dėl kurio visi konkuruoja. Todėl labai džiaugiuosi, kad žmonės skiria laiko ateiti į mano parodą, pažiūrėti ją ir dar su manimi apie tai pakalbėti. Smagu, kai mano ir lankytojo dialogas pavyksta.
Jūsų autoportrete yra granatas. Kodėl būtent jis?
Galėčiau pateikti kelis atsakymus. Pirma, tai tiesiog atsitiktinumas – tuo metu ant stalo buvo granatas, ir man kilo stiprus noras su juo nusifotografuoti. Bet dėl ko? Nežinau. Atrodo, kad tuo metu buvau kaip įrankis menui, kuriam privalu atlikti tam tikrą veiksmą. Galbūt būtų tokios priežastys.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
