Vidinis V. Tomaševičiaus pankas – laisvėje: vietoj stabų – tikros istorijos

[intro_text content="Iki balandžio 27 dienos Vilniaus vaikų ir jaunimo (VVJ) meno galerijoje veikia Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. Skamba provokuojamai, net šventvagiškai, bet „čia ne apie tuos religinius šventuosius, o apie tuos, kuriuos patys susikuriame“, nuvalkiojame ir pamirštame, patikina autorius."]

Kaip taikliai pastebi parodos kuratorė Algė Gudaitytė, „šioje parodoje menininkas tęsia sau būdingas nostalgijos, istorinių referencijų ir socialinės kritikos temas, išplėsdamas jas iki didesnio mastelio“. Šioje parodoje esanti naujų kūrinių gausa ir naujas jų tipas (mažesnio formato, vaizdo ir teksto duetas) trumpam išmuša iš vėžių. Galima išties užsimiršti, kad kūriniai yra ir nauji savo idėjomis bei technikomis, ir kartu – logiškas ankstesnio darbo tęsinys.

Tai išties sveikintina – autorius išlaiko savo braižą ir turi naujų ieškojimų bei atradimų. Dėmesį itin patraukia mažesnių darbų serija. V. Tomaševičius per ekskursiją po parodą pasakojo, kad šie kūriniai turėjo būti lyg atsikvėpimas nuo didelių formatų, bet tai taip užkabino, jog prigavo save ne vieną mėnesį jau kuriant būtent mažuosius darbus.

Ir čia vėl nusistebiu – juk nedažnai mažas darbelis gali taip smarkiai smogti žiūrovui – t. y. taip prikaustyti jo dėmesį, išlikti atmintyje. Žinoma, šie kūriniai yra paprastesni techniškai – autorius čia netaiko savo pamėgtos įvairių technikų derinimo praktikos, kompoziciją dažnai sudaro tik personažai, tekstas ir siužetui būtiniausi atributai. Vis dėlto šie mažieji man yra V. Tomaševičiaus skvarbaus žvilgsnio, sąmojo, intelektualumo koncentratai.

[caption id="attachment_1253911" align="alignleft" width="2560"] Dailininkas Vytautas Tomaševičius. Paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1253902" align="alignleft" width="2560"] Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1253903" align="alignleft" width="2560"] Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1253913" align="alignleft" width="2560"] Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. „Pankai gyvi! Tiesiog kala pinigą šiuo metu“ (2024 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Štai darbelis „Pankai gyvi! Tiesiog kala pinigą šiuo metu“ vaizduoja legendinės roko grupės „Sex Pistols“ narius su kostiumais ir portfeliais. V. Tomaševičius sako, kad jo kartos kai kurie draugai, pažįstami – buvę pankai – dabar gyvena normalų gyvenimą. Viskas gerai, sako jis, „svarbu, kad viduje pankiškumo liktų. Truputis avantiūrizmo, truputį prieš srovę – kritinio mąstymo reikia“. Iš tiesų ši citata taikliai apibūdina ir patį jos autorių. Rodos, tuo darbeliu jis atrakina savo pasaulėžiūrą ir parodos skaitymo būdą.

Manyčiau, rekomenduojama ekspoziciją skaityti su humoru, ironija, bet suvokiant taikias ir geranoriškas intencijas. Pats menininkas pasakoja, kad ši kūrinių grupė ir visa parodos tema yra tam tikra protesto forma, pritraukiant kultūrinius, istorinius stabus prie savęs – tarsi jie būtų draugai, pažįstami, praeiviai. Nes tokie jie juk ir buvę, visus šiuos vaidmenis turėję.

„Norėjau, kad jie tarsi vaikščiotų šalia, tarp mūsų“, – sako V. Tomaševičius. Štai viename paveikslėlių Friedrichas Nietzsche – šalia nuogų moterų rikiuotės. Filosofas, pasirodo, mėgęs viešnamius. Visuomenė linkusi pasigauti tokius faktus ir jais diskredituoti (šiais laikais cancelinti) arba kaip tik romantizuoti (sakykim, Charleso Bukowskio atvejis), arba abu vienu metu (priklausomai nuo visuomenės nario požiūrio arba jo tuometinės būsenos).

V. Tomaševičius tarsi kviečia šiek tiek atskirti žinomųjų darbus nuo jų asmeninio gyvenimo ir nepiktai pasijuokti iš absurdo bei paradoksų. Dar vienas raktinis kūrinys kviečia pasvarstyti apie tuos, kurie dirba biuruose, bet kenčia dėl nerealizuojamo kūrybinio talento. Grįžti prie kūrybos, įnikus į kitokius darbus, nelengva. Čia V. Tomaševičius, man rodos, akcentuoja, kiek jam svarbi kūrybinė laisvė, kūrybinė galimybė, galėjimas gyventi iš meno, empatiškai suvokiant, kad ne visiems tai pavyksta, ne visi gali rinktis.

Ta tema nusidriekia ir į kitą kūrinį, kuriame aproprijuotas Wayne'o Thiebaud pyragėlis ir Ch. Bukowskio eilėraščio fragmentas. Aptardamas jį V. Tomaševičius prisimena skaitytą W. Thiebaud citatą, kaip šis džiaugėsi, kad gali išgyventi iš meno. V. Tomaševičiui svarbi laisvė kurti – atsidėti tam, svarbi laisvė mąstyti – išmesti netikrus šventuosius į šiukšliadėžę, ar bent jau išmesti jų įvaizdžius ir pažiūrėti, tai kas jie buvo iš tiesų (bet tai sunku), ar bent jau pažiūrėti, kuo dar jie buvo (be savo plokščio vienmačio įvaizdžio).

Visuomenė supaprastina asmenybes, priklijuoja joms etiketes, sudėlioja į kategorijas, į dėžutes. Tai yra euristika – supaprastintas mąstymas, abstraktumas, atimant detales. Ir visi šie mažieji paveikslai, ir kone visa paroda apie tai. Bet be tokio supaprastinimo žmogus neišgyventų, smegenys perdegtų. Ir V. Tomaševičius jas šiek tiek perkrauna.

Žinoma, šie mažieji darbeliai kiek primena plakatus savo vienspalviais fonais, teksto derinimu su vaizdu. Galima būtų kalbėti apie portretų tikslumą (vienur itin sėkmingą, kitur – mažiau), anatominį teisingumą ir karikatūriškumą. Ši darbų serija kažkiek yra karikatūros. Kaip prisiekusi karikatūrų nemėgėja galiu pasakyti, kad čia tas retas atvejis, kai visiškai nebuvo cringe į jas žiūrėti, atvirkščiai – kaip ir gera komedija, tai retas malonumas, ir tam sukurti reikia daug talento bei proto.

[caption id="attachment_1253904" align="alignleft" width="2560"] Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. „Protestas (gerti viešai – nelegalu)“ (2023 m.) ir „Jean Paul Sartre kartais atsitraukia nuo egzistencializmo“ (2024 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1253905" align="alignleft" width="2560"] Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. „Liepsnojantis krūmas“ (pieštukas, aliejus, purškiamieji dažai, 2024 m.) ir „Et facta est lux (ir tapo šviesu)“ (pieštukas, akrilas, purškiamieji dažai, 2024 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1253907" align="alignleft" width="2348"] Vytauto Tomaševičiaus paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“. „Ar tikrai privalau grįžti į ofisą ir toliau dirbti savo darbą – trinti spenelius socialiniuose tinkluose?“ (2023 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Parodoje yra ir didžiųjų drobių, tačiau jos man pasirodė daugiau papildančios temiškai ašinę mažųjų darbų seriją. Vis dėlto norint susipažinti su autoriaus polinkiu taikyti įvairias sudėtingas technikas ir jungti jas tarpusavyje verta pasinagrinėti didžiąsias drobes. Štai degantis krūmas ir pasaulio pradžios šviesa – vieninteliai darbai, turintys religinį kontekstą. Stebuklo momentui perteikti autorius tušinuku suvėlė gniutulą, jį išdidino, panaudojo tapybinę pastą ir taip perkėlė motyvą.

V. Tomaševičius mėgsta susikurti techninius iššūkius ir juos įveikti, ir tai lemia jo judėjimą toliau, pirmyn; tai lemia jo gebėjimą žaisti su tais pačiais motyvais ir neužsižaisti iki nuobodumo, neužsistovėti. Štai aerozoliu išpurkšta Eglė, Žalčių karalienė, su broliais, dalgiu, sukapotu brutalistinio stiliaus architektūros žalčiu, įgyvendintu grafitistų markeriu, fone – pieštuku piešta jūra.

Anot autoriaus, šis darbas ilgai stovėjęs kaip tuščias peizažas, vėliau čia apsigyveno siužetas.

Jis teigia vienu metu kuriantis bent keliasdešimt kūrinių paraleliai, papildydamas tai vienus, tai kitus spalviniais, siužetų motyvais. Tai įdomi prieiga, rodos, galinti išbarstyti mintį, bet autoriui tai yra vaisingas ir tinkamas metodas.

Dar kūriniuose aptiksite daiktų, pelenų, išskydusio vaizdo, kurį sufokusuoti padėtų tik Philipas Glassas arba akiniai. Kūriniuose – ir dailės garsiųjų – Stasio Krasausko ar Antano Samuolio – kūrinių parafrazės, įmetant jų darbus į naujus kontekstus. Parodoje – ir vienas kūrinys iš Lazdynų rajono ciklo, kur į sovietmečio betono peizažą įsibrauna svetimkūniai (kaip greit akis prie jų pripranta). Parodos pabaigoje – mažas ir piktas šuniukas.

Tokie ir aptarti V. Tomaševičiaus darbai – maži ir pikti. Tačiau įsižiūrėjus jie nėra pikti, skaudžiai kanda tik tiems, kurie nepriima sveiko ir, svarbiausia, skoningo humoro. Tad man ši paroda vis dėlto apie laisvę – apie laisvę kąsti ir neskaudžiai įkąsti, nes visi žmonės yra daugiamačiai, ir net dvimatėje drobėje galima apie tai pasikalbėti.

[gallery ids="1253914,1253922,1253909,1253916,1253917,1253908,1253910,1253920"] Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama