Auksinio scenos kryžiaus laureatė L. Kvašytė: „Kliautis mada ir iš jos maitintis yra blogas sprendimas“

[intro_text content="Kovo pabaigoje mados dizainerė ir tyrėja LIUCIJA KVAŠYTĖ tapo 2024-ųjų kostiumų dailininke už spektaklio „Sugrįžimas“ (rež. Naubertas Jasinskas) kostiumų dizainą. Triumfuojanti kūrėja pabrėžia, kad tai – visos komandos prizas."] Liucija Kvašytė – neeilinė mados lauko atstovė. Mados pramonei ji negaili kritikos, iš esmės narsto tvarumo koncepcijos problemą, o vietą plėtoti savo kūrybą atrado teatre. Būtent teatro scena ir Čilės rašytojo Roberto Bolaño konstruojama siurreali realybė jai atnešė bene svarbiausią karjeros apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių. Praėjus kelioms savaitėms po apdovanojimų, dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su mados dizainere L. Kvašyte apie praleistą vaikystę Antakalnio pušynuose su aštuoniais broliais ir seserimis, mados manipuliaciją, neatsitiktinį parduotuvių susitarimą pardavinėjant languotus sijonus ir minčių eigą nuo pjesės skaitymo iki finalinio kostiumo scenoje. [caption id="attachment_1253765" align="alignnone" width="1474"] Mados dizainerė ir tyrėja Liucija Kvašytė. Monikos Penkutės nuotrauka[/caption] Nusikelkime į pačią pradžią – vaikystę, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Augote įspūdingoje devynių vaikų šeimoje Antakalnyje, tarp pušynų. Kaip atrodė gyvenimas tokioje gausoje? Galvojant apie Antakalnį, iškyla tik geriausi prisiminimai. Būdami vaikai pušynuose leisdavome daug laiko: statėme namelius ir štabus, važinėjome dviračiais. Antakalnis yra puiki vieta augti vaikams, tėvai leisdavo lauke būti nuo ryto iki vakaro, pakviesdavo tik pietauti. Mūsų buvo daug, tad augome ir žaidėme didelėje kompanijoje. Dažnai nereikėdavo net kiemo draugų, kad būtume užsiėmę ir smagiai leistume laiką. Augome nedideliame bute. Tėtis – menininkas, mama – prancūzų kalbos filologė, taip pat didelė estetė. Iš jos perėmiau menininkės požiūrį, o tėtis išmokė geriau suprasti patį meną. Augti didelėje šeimoje kartais būna iššūkis, bet labiau – didžiulis pranašumas. Iki šiol esame sulipę, nors visi išsibarstę, gyvename atskirai: dažnai susitinkame, kartu švenčiame šventes, keliaujame. Šeima yra mano kasdienio gyvenimo stuburas.

Mokytojai mane vadino prancūze revoliucioniere – nežinau, ar dėl mano stiliaus, ar kad visuomet maištavau. Pavyzdžiui, ėmiau rengtis išvirkščius drabužius. Taip supratau rūbo galią, o ilgainiui tai tapo priemone būti savimi.

Itin magiškai atrodo jūsų seserų ryšys, žygiai... Vieni specialiai buria moterų bendruomenes, o jūs tokią dovaną gavote iš dangaus! Dėl žygių visai juokinga, nes mano šeimoje visi yra skautai. Pati skaute nebuvau, bet galbūt dėl vietos, kurioje augome, meilė gamtai išliko. Nusprendėme su seserimis rengti pasimatymus tik sau – be brolių, vyrų, partnerių. Kartu ruošiame vakarienes, žygiuojame, einame į kino teatrą. Kaip ir sakote, kartais specialiai buriamos moteriškos draugijos, kad moterys galėtų pajusti pilnatvę, išsikalbėti ir suprasti viena kitą, nors man tai atrodo gana dirbtina. Tačiau pastebiu, kad su seserimis arba šiaip moteriškoje kompanijoje santykis yra visiškai kitoks negu mišrioje. Manau, didžiąja dalimi todėl, kad mes, seserys, panašiai matančios pasaulį, bet darančios skirtingus dalykus, visų pirma susirenkame išklausyti viena kitą, o ne išsikalbėti. Tai yra didelė dovana. „Labai nemėgau mokyklos. Pati to nesuprasdama maišto forma pasirinkau drabužius“, – kalbėjote viename interviu. Kaip pasireiškė šis maištas, nutiesęs kelią mados pasaulio link? Neplanavau stoti į mados dizainą, o drabužiai mano kasdienybėje užėmė tiek vietos, kiek ir kiekvieno žmogaus. Draugavau su mergina iš gretimos klasės, su ja turėjome tradiciją eiti į parodas, žiūrėti ekspozicijas. Ji sugalvojo stoti į mados dizainą ir mane kalbino prisijungti. Pamaniau, kad būtų įdomu – įstojome ir pradėjome studijuoti akademijoje. Nepamenu esminio momento, kuris padiktavo pasirinkimą. Net nežinau, ar tai buvo maištaujant, – man tiesiog nepatiko sisteminiai dalykai, kurių mokykloje buvo daug. Mokytojai mane vadino prancūze revoliucioniere – nežinau, ar dėl mano stiliaus, ar kad visuomet maištavau. Pavyzdžiui, ėmiau rengtis išvirkščius drabužius. Taip supratau rūbo galią, o ilgainiui tai tapo priemone būti savimi. Vėliau, kai pradėjau studijuoti, įtampą ir stresą, kuriuos patirdavau, perkėliau į kūrybą – taip viskas nusistovėjo, aprimo. [caption id="attachment_1253778" align="alignleft" width="2560"] Mados dizainerės ir tyrėjos Liucijos Kvašytės paroda „SustainabilityTM“. Rasos Baltrimaitės nuotrauka[/caption] Kalbant su jumis neįmanoma išvengti tvarumo temos ir kritikos jai. Žinau, kad vietoj žodžio „tvaru“ esate linkusi vartoti „darnu“ – kuo skiriasi šios dvi sąvokos madoje? Ekologinis judėjimas man pasirodė svarbus. Nusprendžiau studijuoti doktorantūrą Dailės akademijoje dizaino srityje ir kritikuoti tvarumo konceptą iš vidaus. Esminis skirtumas tarp „tvaraus“ ir „darnaus“ yra tas, kad tvarumas tarsi apibrėžia tik fizines daikto savybes. Pavyzdžiui, natūralios odos striukė yra tvari, ilgalaikė, nes ilgai nesuplyšta. O darnumas kalba apie santykį, kuris yra tarp žmonių ir kurio turime siekti, jeigu norime gyventi geresnėje planetoje ir po savęs palikti gražesnį pasaulį. Mados lauke mačiau daug manipuliavimo šiais terminais, tarsi reprezentuojant naujas galimybes ir pažadus, nors tai tėra nauji produktai, gaminami tais pačiais būdais: negerbiant žmonių, nemokant jiems atlyginimo... Per laiką išryškėjo dalis prekių ženklų, kurie nuosekliai ir atsakingai siekia tokio tvarumo, ir tie, kurie užsideda ženklą ir prisistato esantys tvarūs.

Mes neišvengsime vartojimo, nes be kai kurių dalykų neįmanoma gyventi, bet reikėtų gerai pagalvoti, kada pirkome drabužį, nes neturėjome kuo apsirengti.

Man buvo aktualu parodyti, kad tvarumo negalima vertinti aklai, norint geriau jį suprasti – reikia daugiau įsigilinti. Perkant naują daiktą negalima pasitikėti tik etiketėje esančiu simboliu. Reikia žiūrėti, kas yra gamintojas, iš kur imamos žaliavos, kas jas gamina, kaip dažomi siūlai, kokios sagos, kaip yra pakuojama, siunčiama ir taip toliau. Mes neišvengsime vartojimo, nes be kai kurių dalykų neįmanoma gyventi, bet reikėtų gerai pagalvoti, kada pirkome drabužį, nes neturėjome kuo apsirengti. Pavyzdžiui, žieminius batus įsigyjame ne todėl, kad kitu atveju būtume likę basi, bet todėl, kad norime alternatyvos, derančių prie kelnių batų ar kitos jų spalvos. Mano tikslas buvo priminti, kad žmogaus poreikiai yra kur kas mažesni, negu jis vartoja, ir yra kur kas svarbesnių už tai dalykų. Jeigu vartojame, darykime tai sąmoningai, suvokdami, dėl kokių priežasčių ir kaip tai darome. Kiek tarp Lietuvos kūrėjų ženklų galima atrasti darnios, atsakingos mados, o ne tvarumo imitacijos? Priklauso nuo to, kaip žiūrėsime. Per doktorantūros studijas atlikau tyrimą: kalbinau įvairių lietuviškų prekių ženklų atstovus apie jų tvarumo poreikius, siekius ir rezultatus. Problema yra ta, kad daugelis ženklų, kurie iš tikrųjų bando kurti darniai, nereprezentuoja savęs kaip darnių kūrėjų, nes, pasak jų, negali garantuoti, kad visa grandinė bus tvari. Išeina taip, kad tie, kurie labai stengiasi, to nekomunikuoja. O kitas lygiagrečiai dirbantis prekių ženklas tik išspausdino etiketes ant perdirbto popieriaus ir jau pasakoja apie savo ekologiškumą ir draugiškumą gamtai. Kalbėdama su prekių ženklų atstovais skatinau visus dalintis ne tik sėkme, bet ir klaidomis, nes šie dalykai motyvuoja kitus ir kuria sveiką konkurenciją. Mados ženklas visų pirma turi byloti apie kuriamo produkto dizainą ir jo savybes. Dizainas skirtas padėti žmonėms pagerinti kasdienybę – vien tai yra tvarus aspektas. O tai, kokiomis priemonėmis gaminama, kokie ryšiai kuriami su komanda, užsakovais ar gamintojais, yra tolesni žingsniai. Vien tvarus produktas nėra reikalingas – jis turi teikti kai ką daugiau. [caption id="attachment_1253798" align="alignleft" width="2560"] Mados dizainerės ir tyrėjos Liucijos Kvašytės paroda „SustainabilityTM“. Rasos Baltrimaitės nuotrauka[/caption] Pasak jūsų, mada kuria nevisavertiškumo kompleksą, kuriam pasiduoda dauguma visuomenės. Kokiu būdu galima ištrūkti iš šio rato ir kūrėjui, ir vartotojui? Tai sudėtingas momentas, nes labai daug žmonių yra tiek įsisukę į socialinių medijų pinkles ieškodami pavyzdžių, kuo jie norėtų būti, kad negalvoja, ko nori patys. Tačiau kai žmogus būna savimi ir pradeda nuobodžiauti, vartojimas labai greitai pasisiūlo į kompaniją. Neturiu recepto, kaip vartoti mažiau ir kaip spręsti šią problemą, bet man padeda įprotis užsinorėjus naujo daikto pasigilinti, kaip jis pagamintas. Greičiausiai praeitų noras sužinojus, kad drabužį siuvo vaikai, už vieną tokį gaunantys vieną dolerį, arba kad naudojama žaliava iš užterštų žemės plotų. Tokio išnaudojimo remti aš nenoriu. Kitas momentas – žmonės, kurie įsivelia į mados vartotojiškumą, dažniausiai jaučia didelį nevisavertiškumo kompleksą ir nori būti tokie, kokie nėra. Vebleno teorijoje aptartas parodomojo vartojimo sindromas yra labai žalingas žmogui net pačiam to nesuvokiant. Įsisukimas tenkinant norus, neatitinkančius savųjų poreikių, yra didelė mūsų laikų rykštė. „Mada tiesiogiai priklauso nuo žmogaus – jei keičiasi žmogus, keičiasi ir ji“, – teigėte jūs. Gyvename pokyčių laikais, kai kinta nusistovėjusios ideologijos ir randasi naujos: liberalus pasaulis vis labiau radikalėja, o žmonija – ant pasaulinio karo slenksčio. Žvelgiant į dabarties aplinkybes, kaip kinta mada ir kokią funkciją ji atlieka? Tendencijos, kurias matome mados lauke, vitrinose ir parduotuvių lentynose, kuriamos tendencijų prognozuotojų. Pasaulyje yra kelios didelės kompanijos, pavyzdžiui, WGSN, kurios turi didelę komandą sociologų, psichologų, istorikų ar antropologų. Jie mato, kad Europoje ir Amerikoje vyksta suirutė arba įvyko katastrofa šalyje, kuri tiekdavo, tarkime, mėlynos spalvos pigmentą, ir tada galvoja, kaip tuos įvykius palenkti mados tendencijų pusėn. Pavyzdžiui, jeigu nebėra mėlyno pigmento, vadinasi, reikia populiarinti žaliavinių atspalvių audinį. Arba jeigu siekiama teigiamai vaizduoti Ameriką, tada reikia į mados tendencijas įtraukti daugiau amerikietiškos kultūros simbolių – vėliavų, kaubojų įvaizdžių, prerijų.

Mada, pristatydama ką nors naujo, tau meluoja – ji jau turi kitą pasiūlymą, kuris paneigs prieš tai buvusį.

Kartais galime stebėtis, kad prekybos centre visur siūlomi languoti sijonai – kaip susitarta. Nėra jokio susitarimo, tai – tendencijų paketai, kuriais naudojasi visi mados ženklai, o ypač tie, kurie kuria greitai ir ne taip kūrybingai. Kartu mada gali visiškai ignoruoti svarbius klausimus ir siūlyti tokias tendencijas kaip Old money – mano manymu, tai akibrokštas šių dienų skausmui ir neteisybei. Vis dėlto tai veikia, gatvėje matau daugybę žmonių, kurie turbūt patys to nesuprasdami naudoja daiktus, reprezentuojančius Old money. Mados manipuliacija veikia ne tik taip, kad aš ką nors dėviu ir taip apgaunu kitą, bet ir pats kiekvieną minutę esu apgaudinėjamas. Mada, pristatydama ką nors naujo, tau meluoja – ji jau turi kitą pasiūlymą, kuris paneigs prieš tai buvusį. Todėl kliautis mada ir iš jos maitintis yra blogas sprendimas. [caption id="attachment_1253787" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] Doktorantūroje nagrinėjote mados ištakas. Kiek istorija ir istorinis kontekstas svarbus pačios kūrybai? Atsižvelgiate į tai, kas vyksta pasaulyje, siekiate perduoti tam tikrą žinią, o gal pasiduodate natūraliai kūrybos tėkmei? Pastaruoju metu daugiau dirbu kaip teatro kostiumų dailininkė, todėl mano darbe ir vizualuose didžiąja dalimi atsispindi spektaklio medžiaga, prie kurios dirbame. Neretai ta medžiaga susijusi su režisieriaus pozicija, o ji sutampa su šiandienos aktualijomis. Bet kas, ką pasirenkame statyti – ar tai būtų originali šiandien sukurta pjesė, ar Williamas Shakespeare’as, Virginia Woolf – viskas tam tikra prasme adaptuojama šių dienų žmogui. Kitu atveju nebūtų tikslo kurti. Kovo pabaigoje pelnėte Auksinį scenos kryžių už spektaklio „Sugrįžimas“ kostiumų dizainą. Ką jums reiškia šis įvertinimas, o gal titulams neskiriate prioritetų? Iki to laiko neatrodė, kad tai galėtų ką nors reikšti. Žinoma, labai malonu būti nominuotai, o patekti tarp penkių geriausių tų metų kūrėjų – didelis įvertinimas. Kartu jaučiu ir paradoksą. Atrodo, dirbu savo darbą, gaunu už tai pinigus, iš to galiu gyventi – tai menininkui jau yra labai daug – ir dar esu įvertinama ir apdovanojama. Tada galvoju apie kitus žmones, kurie taip pat nuoširdžiai dirba ir tiki tuo, ką daro, bet apdovanojimo už tai negaus. Suprantu, gal būtų neteisinga skirti nominacijas kiekvienam elektrikui ir siuvėjai, bet technikams, kurie padeda įgyvendinti menininkų ambicijas, labai trūksta dėmesio.

Teatras atvėrė supratimą, kad galima kurti kolektyviai ir neretai toks darbas tampa dar stipresnis, turtingesnis.

Todėl šiuo apdovanojimu dalinuosi su visais, kurie padėjo jį pasiekti: su visa technine ir kūrybine komanda, režisieriumi Naubertu Jasinsku, mokančiu sukurti gerą atmosferą, skiriančiu visiems dėmesio ir sutelkiančiu įdomias asmenybes, menininkus ir kartu labai nuoširdžius, paprastus žmones. Taip pat skiriu padėką už scenografiją nominuotam Tadui Černiauskui, be kurio nebūčiau turėjusi tokio idealaus fono kostiumams, šviesų dailininkui Dainiui Urboniui, kompozitorei Agnei Matulevičiūtei, videomenininkui Martynui Norvaišui, aktoriams, kurie be jokių ginčų sutiko su mano idėjomis ir taip išdidžiai, reprezentatyviai vilkėjo kostiumus, – ačiū visiems. Tai yra visų mūsų prizas. Manau, kad visi kūrėjai padarė tai, ką norėjo, nes mokėjome vieni kitų atidžiai klausytis. Įsivaizduokime, galiu parinkti kostiumui audinį, kuris labai čeža, ir nusispjauti, kad tai trukdo kompozitoriui, nes aš noriu, tokia mano ambicija. Bet jeigu nusileidi vienoje vietoje, tada kompozitorius galbūt sukurs garso takelį, kuris įgarsins tavo kostiumą, ir jis bus dar paveikesnis. Iki teatro dirbau individualiai, nes dažnai jausdavausi nesuprasta ar kad mano idėjos įdomios man vienai. Teatras atvėrė supratimą, kad galima kurti kolektyviai ir neretai toks darbas tampa dar stipresnis, turtingesnis. [caption id="attachment_1253791" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1253790" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] Apdovanojimas jums įteiktas už spektaklio „Sugrįžimas“ kūrybą – tai socialinius tabu laužantis kūrinys, apibūdinamas kaip keistenybė, trikdanti mūsų įprasto kasdienio gyvenimo akivaizdumą. Kiek jums artimas Bolaño pasaulis? Mane pačią maloniai nustebino Bolaño kuriamas pasaulis ir siurreali jo realybė. Pietų amerikiečių kūrybai – ir kinui, ir literatūrai – būdinga tai, kad jie visiškai nebijo mirties. Kitaip nei mes, europiečiai, į mirtį žiūrintys kaip į baigtį, negatyvų veiksmą. Lotynų Amerikoje mirtis visada yra šalia, todėl ten žmonės kiekvieną dieną prisimena, kad mes mirsime, ir tai jų netraumuoja. Novelėje pagrindiniam personažui Maiklui įvykstanti mirtis nėra esminis dalykas, o taip būtų buvę europietiškoje versijoje. Bolaño kur kas labiau susirūpinęs tuo, kas vyksta po mirties: keliaujanti Maiklo siela stebi savo paties skrodimą, kaip jo mylimoji atpažįsta kūną, vėliau susitinka su dizaineriu... Šie dalykai yra kur kas įdomesni negu mirtis. Pjesėje skamba Maiklo žodžiai: „Niekada negalvojau, kad mirtis yra toks paprastas dalykas, kaip buvo rodoma filmuose, – siela atsiskiria nuo kūno ir pakyla.“ Mes nesužinosime, kaip įvyksta mirtis, bet teatro scenoje labai įdomu tyrinėti šią misteriją, pristatant tai kaip paprastą dalyką. Galime stengtis ignoruoti ir stumti mintį apie mirtį kuo toliau nuo savęs, bet fakto nepakeisime.

Būna, sužinai, kad aktoriui staiga prireikė kišenės arba jis darys salto, todėl reikia ieškoti apatinių, antkelių. Kostiumai kuriami iki paskutinės minutės.

Kaip atrodo jūsų minčių žemėlapis, kai sužinote, prie kurio spektaklio dirbsite? Iš kur semiatės įkvėpimo? Viskas prasideda nuo susitikimo su režisieriumi. Šiuo atveju Naubertas pristatė medžiagą, aš ją skaičiau, stengiausi gauti informacijos: kūrinys parašytas apie 2000-uosius metus, veiksmas vyksta Paryžiuje. Scenografas dažniausiai pradeda dirbti anksčiau, vadinasi, aš, kaip kostiumų dailininkė, neretai derinuosi prie scenografijos. Žinojau, kad „Sugrįžimo“ aplinka bus sterili, balta, šalta, todėl galvojau, kaip mano kostiumai bus susiję su ja. Tada iš novelės išsirinkau būdvardžius, apibūdinimus, kurie buvo atvirkštiniai Tado scenografijai. Vadinasi, Bolaño, kalbėdamas apie morgą, mini šaltą erdvę, plieninius paviršius, bet kartu jis kalba ir apie dizainerio namus, kuriuose – minkštas žalios spalvos krėslas, girdėti duslūs garsai aplink jį. Supratau, kad noriu naudoti vilną, natūralesnius audinius, šiltas ir intensyvesnes spalvas. Tada formavau įvaizdžius, rinkau pavyzdžius, kalbėjausi su režisieriumi, kaip aš matau personažą, o jis atskleidė savo įsivaizdavimą, – taip ėjome iki galutinio eskizo ir jį aptarėme su konstruktoriais, teatro siuvėjais. Tuomet audinių pirkimas, gamyba, matavimai. Kiekvienas kostiumas dažniausiai yra rankų darbo, todėl vis tekdavo ką nors prisiūti, sendinti, dažyti. Lygiagrečiai ieškojome batų, gaminome aksesuarus, užsakėme perukus. Neretai procese būna koks nors daiktas, kurį labai tikėjaisi panaudoti, bet likus kelioms dienoms iki premjeros tenka jo atsisakyti, nes jis nepadeda tavo vizijai. Darbas nuolatos derinamas su kitais komandos nariais, ypač su scenografu, nes esame vizualiosios pusės atstovai, o režisierius negali numatyti visų dalykų, atsirandančių per tą laiką. Būna, sužinai, kad aktoriui staiga prireikė kišenės arba jis darys salto, todėl reikia ieškoti apatinių, antkelių. Kostiumai kuriami iki paskutinės minutės. [caption id="attachment_1253784" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] Sakėte, jog žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad padarytų ką nors gero, bet tam, kad pasiimtų tai, ko jam reikia. O kokią matote menininko darbo misiją? Manau, daugelis linkę sureikšminti menininko darbą, lyg mes atliktume kažkokią misiją. Tačiau mano darbas yra lygiai tokia pati misija kaip ir vaikino, kuris pliko kavą. Mes pasirenkame, ką veikti savo gyvenime, todėl abu darbai dėl mūsų asmeninių pasirinkimų yra tiek pat prasmingi ir naudingi. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama