Išsikrovusi baterija fotografuojant E. Macroną ir eksperimentai su „pinhole“. Pokalbis su fotografu R. Danisevičiumi
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Šis pokalbis turėjo būti apie nepavykusius fotografijos kadrus. Tačiau kalbantis su fotografu RAMŪNU DANISEVIČIUMI vien apie tokias klaidas interviu nebūtų išsamus. Taigi jo temos – nuo su pinhole (fotoaparatas be objektyvo, bet su maža skylute, atliekančia diafragmos vaidmenį) įamžintos Dalios Grybauskaitės iki išsikrovusios baterijos fotografuojant Emmanuelį Macroną."]
R. Danisevičius šiandien skaičiuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius profesionalaus fotografo darbo, o objektyvą į rankas paėmė dar anksčiau. „Dirbau laikraštyje „Apžvalga“, vėliau buvo „Respublika“, „Lietuvos žinios“, „Diena“ ir kiti. Dabar dirbu „Lietuvos ryto“ laikraštyje“, – sako jis.
Kalbėdamas apie gero fotografo savybes, pašnekovas pabrėžia – svarbu mokėti planuoti kadrą. „Kolega iš „Lietuvos žinių“ sakydavo, kad geras fotografas turi nuspėti ateitį, kas bus po minutės ar penkių. Turi tai numatyti, kad galėtum užimti poziciją, pasikeistum objektyvus ir lauktum kadro“, – tikina R. Danisevičius.
Situacija, kai traukdamas objektyvą nespėji užfiksuoti reikiamo kadro, fotografui puikiai pažįstama. „Yra buvę tokių atvejų, ypač jeigu nori pasikeisti objektyvą iš platesnio į kitokį, o kadro jau nebėra. Bet taip nutinka retai“, – sako jis.
[caption id="attachment_1253462" align="alignleft" width="1000"]
Ramūno Danisevičiaus nuotrauka[/caption]
Anksčiau fotografuoti buvo lengviau
Šiandien fotografuojant neberibojamas kadrų skaičius, tačiau R. Danisevičius pripažįsta: anksčiau fotografuoti buvo lengviau, nes padarydavo gerokai mažiau kadrų.
„Technologijos pasikeitusios, tačiau fotografuoti dabar sunkiau, nes tiesiog apaugi tais failais. Iš dešimties kadrų reikia išrinkti vieną – menas gebėti atrinkti kadrą, o kitus trinti“, – kasdienybės detalėmis dalinasi pašnekovas.
Paklaustas, kaip atsilaikyti manijai fotografuoti viską, jis tikina, kad įgūdis ateina su laiku. „Tai problema, nes spaudi ir spaudi fotografavimo mygtuką. Bet su metais tampi protingesnis, nes kai jaunas – fotografuoji bet ką. O dabar pasižiūri ir galvoji, ar tai verta kadro. Esu kelis kartus grįžęs į pravažiuotą vietą ir užfiksavęs kadrą, bet tada jau mintyse turi vaizdą, kaip turėtų viskas atrodyti“, – aiškina jis.
[caption id="attachment_1253455" align="alignleft" width="2500"]
Fotografas Ramūnas Danisevičius. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka[/caption]
Dar viena taisyklė darbe – fotografuojant turėti tik vieną įrankį. „Kartą išvažiavome į Šilutę, kurioje buvo potvynis. Pasiėmėme kameras „Leica“, „Mamiya“, o paskui kilo klausimas, kuo fotografuoti. Geriau turėti vieną fotoaparatą, kitaip bus mišrainė“, – perspėja fotografas.
R. Danisevičius – ne tik žinomas spaudos fotografas, tačiau ir fotomenininkas, laisvalaikiu ieškantis unikalių vaizdų. „Negali nuolat fotografuoti žmonių prie sienelės ar ko nors, kas neįdomu, nors turi atidirbti tą darbą. Turiu krūvą juostinukų, pinholų – fotografuoti jais jau yra mano laisvalaikis“, – pasakoja jis.
[caption id="attachment_1253459" align="alignleft" width="2378"]
„Matas“ (2004 m.). Ramūno Danisevičiaus fotografija[/caption]
R. Danisevičius fotografuoja ir telefonu. Pasak jo, kartais tokių fotografijų kokybė nuo užfiksuotų profesionaliu objektyvu skiriasi nesmarkiai.
„Prieš kelerius metus „Auksinio kadro“ apdovanojimuose sakiau ilgiausią gyvenime kalbą. Tarp fotografų visada yra priešprieša: dirbantys su „Canon“ fotoaparatais tvirtina, kad šie geriausi, o fotografuojantys „Nikon“ teigia atvirkščiai. O mano kadras, kuris nugalėjo, buvo padarytas telefonu“, – juokiasi jis.
Klaidų pasitaiko itin retai
Nepavykę kadrai R. Danisevičiui – itin retas atvejis. Anot fotografo, klaidos dažnesnės fotografuojant juostiniu fotoaparatu, tačiau to reikalauja šio metodo magija.
„Kai pradėjau dirbti, pirmasis mano fotoaparatas buvo juostinė „Minolta“. Kaip mes fotografuodavome, nė neatsimenu. Paskui tas juostas ryškindavome, juostinių nepavykusių kadrų būdavo daugiau. Ryškindamas juostas turi pasidaryti ryškalo koncentratą po 10–15 mililitrų į vandenį, tai buvo ir taip, kad ryškini juostą, o po visko supranti, jog koncentrato neįpylei. Taip ir sugadini kadrus“, – nesėkmes prisimena jis.
[caption id="attachment_1253458" align="alignleft" width="2469"]
„Kitas pasaulis“ (2001 m.). Ramūno Danisevičiaus fotografija[/caption]
Viena didžiausių nesėkmių R. Danisevičiui nutiko fotografuojant Prancūzijos prezidentą. „Šalyje lankėsi Emmanuelis Macronas. Kaip dabar pamenu: išeina iš „Kempinski“ viešbučio, visi fotografai nubėgę į Prezidentūrą, o aš likęs stoviu, nes Prezidentūroje buvo kolega.
Macronas žiūri į mane, mojuoja, aš spaudžiu fotoaparatą, bet mano baterija tuščia. Kadro nėra...“ – nenusisekusią dieną prisimena fotografas ir priduria, kad nuotraukas jam yra tekę traukti ir iš šiukšliadėžės.
Eksperimentai su pinhole
Laisvalaikiu R. Danisevičius renkasi eksperimentuoti fotografuodamas juostiniais fotoaparatais, jų turi apie dešimt. Dar viena pašnekovo aistra – pinhole fotografija. Jai naudojama paprasta kamera be lęšių, kurioje vaizdas formuojamas pro mažą skylutę, pro kurią šviesa patenka į jautrų paviršių, esantį už jos. Šiuo metodu fotografas yra įamžinęs net prezidentę Dalią Grybauskaitę.
[caption id="attachment_1253461" align="alignleft" width="1440"]
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka[/caption]
„Labai norėjau su pinholu nufotografuoti prezidentę. Stovėjome tą kartą Prezidentūros kiemelyje. Pagal etiketą tu negali sakyti: „Prezidente, stokite čia, aš jus greitai nufotografuosiu.“ Tuomet kreipiausi į Prezidentūros fotografą, kad jis paprašytų, ir prezidentė atsistojo taip, kaip reikia.
Išryškinau juostą, ir išėjo puikus kadras. Matyti ir apsauginių kojos – jie vis tiek vaikščiojo aplinkui. Pamačiusi šį kadrą visa pinholo bendruomenė klykė, nes prezidentą nufotografuoti pinholu yra kai kas tokio“, – džiaugsmingai prisimena pašnekovas.
[caption id="attachment_1258790" align="alignleft" width="1544"]
Fotografas Ramūnas Danisevičius. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
„Su pinholu buvau sukūręs nuotraukų albumą „Du miestai“. Nuvyksti į kokį Milaną, Romą, fotografuoji, tada grįžti, susivynioji juostelę atgal ir ta pačia fotografuoji Vilnių. Labai gražiai išeina. Tu nieko nematai, iš oro fotografuoji, bet kadrai pavyksta“, – teigia jis.
Panašų eksperimentą R. Danisevičius yra daręs ir su dukra. Ši juostelę išfotografavo pirmoji, o po to joje atsidūrė fotomenininko eksperimentai.
[caption id="attachment_1253460" align="alignleft" width="1385"]
Ramūno Danisevičiaus ir Gertrūdos Danisevičiūtės fotografija iš parodos „Dvigubas laikas“[/caption]
[caption id="attachment_1253456" align="alignleft" width="1402"]
Ramūno Danisevičiaus ir Gertrūdos Danisevičiūtės fotografija iš parodos „Dvigubas laikas“[/caption]
Kalbėdamas apie juostinės fotografijos žavesį R. Danisevičius akcentuoja kitokį mąstymą. „Juosta yra neprognozuojama, kartais išfotografuota ji būna visai tuščia, tada būna gaila darbo, bet kažką vis tiek padarai. Mane labiausiai žavi kitoks mąstymas. Juosta dabar žvėriškai brangi, gali kainuoti 10–16 eurų. Todėl tenka apgalvoti kiekvieną kadrą“, – sako fotografas.
Nuolatinis palydovas – dviratis
Ilgametis R. Danisevičiaus palydovas – dviratis, juo jis atvyko ir į šiandienos interviu, o prieš kelerius metus dviračiu numynė net iki Paryžiaus.
„Nuolat važiuoju dviračiu – labai patogu, viską galiu suplanuoti. Jokių spūsčių, nieko. Kartą su drauge važiuojant į Klaipėdą kalba pasisuko apie nuvažiuotus kilometrus. Ji sako: „Mašinai ketveri metai, o nuvažiuoti tik 34 tūkstančiai kilometrų, kiek nedaug.“ Sakau: „O mano dviračiui treji metai, ir nuvažiuota jau 31 tūkstantis.“ Per sezoną numinu apie 10 tūkstančių kilometrų“, – juokiasi pašnekovas.
Pokalbio pabaigoje paklaustas apie archyvą, fotografas tik šypsosi – savo nuotraukas yra sudėliojęs pagal metus. „Kol dar atsimeni, kai ką atrandi“, – teigia jis.
[caption id="attachment_1253457" align="alignleft" width="2500"]
„Po lietaus“ (2005 m.). Ramūno Danisevičiaus fotografija[/caption]
„Yra fotografų pedantų, kurie juosteles, kadrus laiko vokeliuose, užrašę metus, bet aš taip nedarau. Buvo atvažiavęs toks čekas fotografas, ir, kai jo paklausė, kaip tvarko archyvą, atsakė, kad jeigu jį tvarkytų, nebefotografuotų, nes tam nebebūtų laiko.
Dabar aš fotografuoju, o archyvą kas nors sutvarkys“, – prioritetus dėsto fotografas.
R. Danisevičius džiaugiasi, kad jam yra tekę fotografuoti ir pasaulinio lygio žvaigždes – pavyzdžiui, yra daręs britų grupės „Led Zeppelin“ vokalisto Roberto Planto portretą.
„Darbas niekada nesibaigia. Manau, tie, kurie yra dirbę spaudos fotografais, ir liks pagadinti...“ – šypsosi jis.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Ramūno Danisevičiaus nuotrauka[/caption]
Anksčiau fotografuoti buvo lengviau
Šiandien fotografuojant neberibojamas kadrų skaičius, tačiau R. Danisevičius pripažįsta: anksčiau fotografuoti buvo lengviau, nes padarydavo gerokai mažiau kadrų.
„Technologijos pasikeitusios, tačiau fotografuoti dabar sunkiau, nes tiesiog apaugi tais failais. Iš dešimties kadrų reikia išrinkti vieną – menas gebėti atrinkti kadrą, o kitus trinti“, – kasdienybės detalėmis dalinasi pašnekovas.
Paklaustas, kaip atsilaikyti manijai fotografuoti viską, jis tikina, kad įgūdis ateina su laiku. „Tai problema, nes spaudi ir spaudi fotografavimo mygtuką. Bet su metais tampi protingesnis, nes kai jaunas – fotografuoji bet ką. O dabar pasižiūri ir galvoji, ar tai verta kadro. Esu kelis kartus grįžęs į pravažiuotą vietą ir užfiksavęs kadrą, bet tada jau mintyse turi vaizdą, kaip turėtų viskas atrodyti“, – aiškina jis.
[caption id="attachment_1253455" align="alignleft" width="2500"] Fotografas Ramūnas Danisevičius. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka[/caption]
Dar viena taisyklė darbe – fotografuojant turėti tik vieną įrankį. „Kartą išvažiavome į Šilutę, kurioje buvo potvynis. Pasiėmėme kameras „Leica“, „Mamiya“, o paskui kilo klausimas, kuo fotografuoti. Geriau turėti vieną fotoaparatą, kitaip bus mišrainė“, – perspėja fotografas.
R. Danisevičius – ne tik žinomas spaudos fotografas, tačiau ir fotomenininkas, laisvalaikiu ieškantis unikalių vaizdų. „Negali nuolat fotografuoti žmonių prie sienelės ar ko nors, kas neįdomu, nors turi atidirbti tą darbą. Turiu krūvą juostinukų, pinholų – fotografuoti jais jau yra mano laisvalaikis“, – pasakoja jis.
[caption id="attachment_1253459" align="alignleft" width="2378"] „Matas“ (2004 m.). Ramūno Danisevičiaus fotografija[/caption]
R. Danisevičius fotografuoja ir telefonu. Pasak jo, kartais tokių fotografijų kokybė nuo užfiksuotų profesionaliu objektyvu skiriasi nesmarkiai.
„Prieš kelerius metus „Auksinio kadro“ apdovanojimuose sakiau ilgiausią gyvenime kalbą. Tarp fotografų visada yra priešprieša: dirbantys su „Canon“ fotoaparatais tvirtina, kad šie geriausi, o fotografuojantys „Nikon“ teigia atvirkščiai. O mano kadras, kuris nugalėjo, buvo padarytas telefonu“, – juokiasi jis.
Klaidų pasitaiko itin retai
Nepavykę kadrai R. Danisevičiui – itin retas atvejis. Anot fotografo, klaidos dažnesnės fotografuojant juostiniu fotoaparatu, tačiau to reikalauja šio metodo magija.
„Kai pradėjau dirbti, pirmasis mano fotoaparatas buvo juostinė „Minolta“. Kaip mes fotografuodavome, nė neatsimenu. Paskui tas juostas ryškindavome, juostinių nepavykusių kadrų būdavo daugiau. Ryškindamas juostas turi pasidaryti ryškalo koncentratą po 10–15 mililitrų į vandenį, tai buvo ir taip, kad ryškini juostą, o po visko supranti, jog koncentrato neįpylei. Taip ir sugadini kadrus“, – nesėkmes prisimena jis.
[caption id="attachment_1253458" align="alignleft" width="2469"] „Kitas pasaulis“ (2001 m.). Ramūno Danisevičiaus fotografija[/caption]
Viena didžiausių nesėkmių R. Danisevičiui nutiko fotografuojant Prancūzijos prezidentą. „Šalyje lankėsi Emmanuelis Macronas. Kaip dabar pamenu: išeina iš „Kempinski“ viešbučio, visi fotografai nubėgę į Prezidentūrą, o aš likęs stoviu, nes Prezidentūroje buvo kolega.
Macronas žiūri į mane, mojuoja, aš spaudžiu fotoaparatą, bet mano baterija tuščia. Kadro nėra...“ – nenusisekusią dieną prisimena fotografas ir priduria, kad nuotraukas jam yra tekę traukti ir iš šiukšliadėžės.
Eksperimentai su pinhole
Laisvalaikiu R. Danisevičius renkasi eksperimentuoti fotografuodamas juostiniais fotoaparatais, jų turi apie dešimt. Dar viena pašnekovo aistra – pinhole fotografija. Jai naudojama paprasta kamera be lęšių, kurioje vaizdas formuojamas pro mažą skylutę, pro kurią šviesa patenka į jautrų paviršių, esantį už jos. Šiuo metodu fotografas yra įamžinęs net prezidentę Dalią Grybauskaitę.
[caption id="attachment_1253461" align="alignleft" width="1440"] Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka[/caption]
„Labai norėjau su pinholu nufotografuoti prezidentę. Stovėjome tą kartą Prezidentūros kiemelyje. Pagal etiketą tu negali sakyti: „Prezidente, stokite čia, aš jus greitai nufotografuosiu.“ Tuomet kreipiausi į Prezidentūros fotografą, kad jis paprašytų, ir prezidentė atsistojo taip, kaip reikia.
Išryškinau juostą, ir išėjo puikus kadras. Matyti ir apsauginių kojos – jie vis tiek vaikščiojo aplinkui. Pamačiusi šį kadrą visa pinholo bendruomenė klykė, nes prezidentą nufotografuoti pinholu yra kai kas tokio“, – džiaugsmingai prisimena pašnekovas.
[caption id="attachment_1258790" align="alignleft" width="1544"] Fotografas Ramūnas Danisevičius. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
„Su pinholu buvau sukūręs nuotraukų albumą „Du miestai“. Nuvyksti į kokį Milaną, Romą, fotografuoji, tada grįžti, susivynioji juostelę atgal ir ta pačia fotografuoji Vilnių. Labai gražiai išeina. Tu nieko nematai, iš oro fotografuoji, bet kadrai pavyksta“, – teigia jis.
Panašų eksperimentą R. Danisevičius yra daręs ir su dukra. Ši juostelę išfotografavo pirmoji, o po to joje atsidūrė fotomenininko eksperimentai.
[caption id="attachment_1253460" align="alignleft" width="1385"] Ramūno Danisevičiaus ir Gertrūdos Danisevičiūtės fotografija iš parodos „Dvigubas laikas“[/caption]
[caption id="attachment_1253456" align="alignleft" width="1402"] Ramūno Danisevičiaus ir Gertrūdos Danisevičiūtės fotografija iš parodos „Dvigubas laikas“[/caption]
Kalbėdamas apie juostinės fotografijos žavesį R. Danisevičius akcentuoja kitokį mąstymą. „Juosta yra neprognozuojama, kartais išfotografuota ji būna visai tuščia, tada būna gaila darbo, bet kažką vis tiek padarai. Mane labiausiai žavi kitoks mąstymas. Juosta dabar žvėriškai brangi, gali kainuoti 10–16 eurų. Todėl tenka apgalvoti kiekvieną kadrą“, – sako fotografas.
Nuolatinis palydovas – dviratis
Ilgametis R. Danisevičiaus palydovas – dviratis, juo jis atvyko ir į šiandienos interviu, o prieš kelerius metus dviračiu numynė net iki Paryžiaus.
„Nuolat važiuoju dviračiu – labai patogu, viską galiu suplanuoti. Jokių spūsčių, nieko. Kartą su drauge važiuojant į Klaipėdą kalba pasisuko apie nuvažiuotus kilometrus. Ji sako: „Mašinai ketveri metai, o nuvažiuoti tik 34 tūkstančiai kilometrų, kiek nedaug.“ Sakau: „O mano dviračiui treji metai, ir nuvažiuota jau 31 tūkstantis.“ Per sezoną numinu apie 10 tūkstančių kilometrų“, – juokiasi pašnekovas.
Pokalbio pabaigoje paklaustas apie archyvą, fotografas tik šypsosi – savo nuotraukas yra sudėliojęs pagal metus. „Kol dar atsimeni, kai ką atrandi“, – teigia jis.
[caption id="attachment_1253457" align="alignleft" width="2500"] „Po lietaus“ (2005 m.). Ramūno Danisevičiaus fotografija[/caption]
„Yra fotografų pedantų, kurie juosteles, kadrus laiko vokeliuose, užrašę metus, bet aš taip nedarau. Buvo atvažiavęs toks čekas fotografas, ir, kai jo paklausė, kaip tvarko archyvą, atsakė, kad jeigu jį tvarkytų, nebefotografuotų, nes tam nebebūtų laiko.
Dabar aš fotografuoju, o archyvą kas nors sutvarkys“, – prioritetus dėsto fotografas.
R. Danisevičius džiaugiasi, kad jam yra tekę fotografuoti ir pasaulinio lygio žvaigždes – pavyzdžiui, yra daręs britų grupės „Led Zeppelin“ vokalisto Roberto Planto portretą.
„Darbas niekada nesibaigia. Manau, tie, kurie yra dirbę spaudos fotografais, ir liks pagadinti...“ – šypsosi jis.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
