Kelios dešimtys klausimų poetei Sabinai Brilo

[intro_text content="Gerbiama poete, ar leisite man užduoti kuklius klausimus apie Jus ir Jūsų poeziją, nors niekada nesu buvęs Baltarusijoje? Dar daugiau, ar leisite Jums padėkoti už knygas, kurios, daugiausia Gintaro Grajausko dėka, pasirodė išverstos į lietuvių kalbą? Ar atleisite, kad mano pasiteiravimai kyla ne iš konkrečiosios, bet iš knyginės patirties?"]

Ar labai klysčiau sakydamas, kad Jūsų eilėraščiuose skleidžiasi tai, ką, apibendrintai sakant, galima vadinti vienu iš Vidurio Rytų Europos žmogaus tapatybės variantų ir viena iš galimybių? Ar sutiksite, kad ta galimybė gali būti suprasta kaip visiškai realūs reiškiniai?

Kaip Jums pavyksta poezijoje prakalbinti tai, kas žodžiams iš pirmojo žvilgsnio nepasiduoda? Ar Jūsų eilėraščių žmogaus, subjekto būsenos nėra bendros daugeliui šiuose kraštuose patyrusiųjų ir patiriančiųjų okupacijas bei karus? Kaip mūsų regiono žmogui, regis, labiau nei kitiems ima kalbėti buitis? Ar per tą buitį skleidžiasi žmogiškosios būtybės gyvenimo pasaulyje pagrindai, kai pirmasis uždavinys, prieš prasidedant savirefleksijai, yra prakalbinti daiktus? Ar jie nėra tikresni už mūsų svajones, nuotaikas ir net vertybes?

Ar daiktas tikrai yra pirmoji realybė, po kurios kukliai seka žmogus? Gal pirmasis asmens uždavinys, prieš kreipiant dėmesį į save ir prakalbinant kitą žmogų, yra nustatyti ir suprasti savąjį santykį su daiktais? Užduosiu klausimą, kurį nusižiūriu nuo filosofo Martino Heideggerio ir lietuvių mąstytojo Arvydo Šliogerio: o gal daiktai turi atmintį, kurią mes paveldime ir pratęsiame į ateitį? Pritarsite, kad daiktai yra ilgaamžiškesni nei žmonės?

[caption id="attachment_941507" align="alignleft" width="1280"] Baltarusių poetė, žurnalistė Sabina Brilo. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kodėl Jūsų poezijoje paprastumas nevirsta vulgarumu? Kur ta riba, skirianti dvi lotyniško žodžio vulgaris reikšmes? Ar nėra taip, kad paprastumas yra viena didžiausių mįslių? Gal kultūra yra ta tikrovės plotmė, kuri aiškiai atskiria tai, kas elementaru, nuo to, kas bjauru? Buitinė situacija eilėraštyje ir tikrovėje yra nuolatinis pasirinkimas ir savojo charakterio liudijimas? Kaip Jūsų asmenybės sluoksniai tampa bendri daugeliui skaitytojų? Kaip vidurio rytų europiečiui kalbėtis su kaimynu, vietiniu draugu ir žmogumi, kuris gyvena į Vakarus nuo Varšuvos? Ar tikrai mūsų paprastumas yra spontaniškumas? O gal pati mūsų laiko tėkmė yra savarankiška ir nuo žmogaus nepriklausanti? Gal tuomet poeto užduotis yra tik fiksuoti tos srovės atnešamus paradoksus ir kartu tai, kas slypi paviršiuje, tačiau turi labai daug gelmės?

Ar sutiksite, kad posovietinių visuomenių situacijos yra tokios absurdiškos, jog reikalauja iš mąstančio žmogaus distancijos, atstumo nuo to, kas yra ir vyksta? Argi tai nėra Jūsų poezijos švelniosios ironijos kodas ir paslaptis, kai realybės fragmentai jungiasi į visumą, kuri kelia liūdną šypseną? Gal liūdesys yra viena pamatinių mūsų kraštų žmogaus būsenų? Gal tokiu būdu mes esame sujungti su pasauliu ir savo konkrečiąja aplinka?

Pagaliau ir autoironijos klausimas: kodėl Jūsų eilėraščių žmogui taip svarbu savęs nevertinti pernelyg rimtai ir nesusvarbinti savųjų būsenų? Gal šiandienos baltarusis yra tas, kuris gyvena arčiausiai realybės branduolio, kuriame prisimenamos prancūzų ir vokiečių XX amžiaus egzistencializmo pamokos? Ar pagal jas nėra taip, kad žmogui nebereikia ieškoti savojo buvimo planetoje priežasties ir tikslo? Gal prasmė yra savaiminė? Gal ji yra duotybė, kurią mums dovanoja Tas, kurio valia čia ir esame? Kaip tokiu atveju prasmė gali likti išorinė? Juk žmogus yra vienintelė būtybė Žemėje, gebanti pažvelgti į save iš šalies? Ar tie, kas paprastumą painioja su vulgarumu, nėra tiesiog praradę gebėjimą matyti save iš autoironiškos distancijos?

[caption id="attachment_1250878" align="alignleft" width="322"] Knygos viršelis[/caption]

Kaip mums, vidurio rytų europiečiams, kalbėtis tarpusavyje tokiame pasaulyje, kuriame kiekvienas turi savąją nuomonę ir įsitikinimus? Kai daugelio manymai skiriasi, prasideda prievarta ir asmens valios palaužimas? Ar Jums būtų įdomus ir naudingas skaitinys, kurio autorius yra lietuvių filosofas Gintautas Mažeikis ir kuris vadinasi „Įsikitinimai“? Gal tikrai baltarusių politinė tauta šiandien yra tas pilietinės visuomenės formų kristalizavimosi pavyzdys, kuris gali įkvėpti žmones net anapus Atlanto? Gal baltarusiai dabartiniame kontekste yra tas žadintuvo skambutis, kuris galėtų daugeliui sušukti „Sustokite, ką jūs darote?“?

Ar Baltarusijos sostinės Minsko gyvenimas daro Jums didelę įtaką? Koks yra didmiestis Jūsų šalyje? Ar jis panašus į Vilnių? Gal miestas yra ta erdvė, kurioje už visų architektūrinių detalių, daiktų ir procesų slypi žmoniškumo pradmenys – vienatvė ir tapatumas pačiam sau? Kaip šiandien gali kalbėtis baltarusis su savo tautiečiu? Ko reikia, kad visuomenės superego apsimetantis režimas būtų nuverstas? Turbūt būtume laimingiausi žmonės, jei žinotume šį atsakymą?

Dar vienas pasiteiravimas: ar atleiste mums, lietuviams, už tai, kad taip karštai jus palaikę dabar lyg ir apleidome paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei? Juk sutiksite, kad prieš penkerius metus tų paramos formų buvo daugiau ir jų kiekybė buvo ryškesnė?

Ar besikeičianti Baltarusijos visuomenė nėra pagrindas teigti, kad mūsų pašaliuose nėra ir beveik negali būti monolitinės tautinės ir kultūrinės tapatybės? Gal tie, kas dedasi nacionalistais, yra paprasčiausiai sunkiai prisimenantys savąsias šaknis? Jums, aišku, žinoma, kad daugelio lietuvių protėvių giminėse yra ir lenkų, ir baltarusių, ir ukrainiečių praeities?

Ir baigdamas savo klausimyną, visgi grįžtu prie Jūsų poezijos: jos estetikos pagrindas yra būtent tas žmogaus, kalbančiojo gebėjimas beveik kinematografiškai fiksuoti tikrovės niuansus, kurie nuo mūsų nepriklauso? Kur yra šiandienos baltarusio galios ir laisvės esmė ir ribos? Ar iš baltarusių nėra atimta galimybė patiems nusistatyti minėtas ribas? Kaip Jūs suprantate asmens laisvę ir teises? Koks yra vieno poeto santykis su savąja tauta, su ta pačia kalba kalbančiaisiais ir bendrą patirtį turinčiaisiais?

Ir dar vienas atleidimo prašymas: ar ne per daug politikos įpyniau į savąją Jūsų poezijos interpretaciją? Kita vertus, bandau teisintis, gal dabartiniu metu apie žmogaus pradmenis neįmanoma kalbėti neprisimenant senovės graikų polio ir politikos tradicijos?

Ar leisite Jums palinkėti sėkmės Jūsų ir mūsų visų beviltiškame reikale? Kas laimės – žmoniškumas ar prievarta ir destrukcija?

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama