D. Trumpio parodoje – dvi gyvenimo ausys: oda ir dulkės, gyvybė ir irimas

[intro_text content="Galerijoje (AV17) veikia personalinė skulptūrinė Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Autorius pasakoja, kad ši paroda yra labai asmeniška. Čia jis suveda būtį ir nebūtį į vieną lygmenį tarsi dvi tos pačios monetos puses. Paroda lakoniška, estetiška ir imli filosofiniams ekskursams. Gilios autoriaus įžvalgos, jo pasakojimas tampa didele pridėtine sudedamąja dalimi šalia subtilios estetikos."]

(AV17) galerija specializuojasi šiuolaikinės skulptūros pristatyme. Šiose kamerinėse parodų erdvėse pristatomi kūriniai neretai turi tam tikrą industrinį pobūdį – plieno, rūdžių ir kartu elegancijos.

D. Trumpio paroda puikiai dera šiame kontekste. Labai įdomu girdėti ir suvokti, kiek asmeniškumo yra šiuose kūriniuose. Metalo siluetai įgauna kvėpavimą, juos, jų perteikiamas idėjas žiūrovas mintyse pasimatuoja ant savęs.

D. Trumpis pasakoja savo kūrybos kelią pradėjęs nuo fotografijos, ir štai fotografija sugrįžta į jo šiuo metu kuriamas skulptūras-instaliacijas. Ciklas, apsisukimas ratu, sugrįžimas su nauja patirtimi leitmotyvu atsikartoja ir pačioje parodoje. Autorius kuria skulptūrą, o skulptūra, jei menininkas pakankamai pasiduoda procesui, kuria jį. D. Trumpis veda paralelę su ekspresionizmu – ekspresyvūs mostai, pirminę idėją lydi kuriantis veiksmas, veiksmas veikia idėją – vyksta natūralus ir paralelus tiek idėjos, tiek kūrinio gimimas.

Menininkas tikina šių objektų kūrimo procese negailėjęs nei sveikatos, nei medžiagų. Vadovavosi taisykle, kad visa tai grįš atgal (ir vėl cikliškai), gal net su kaupu. Parodoje esti irimas, nykimas ir augimas, netektis, grįžimas į dulkes ir išdygimas iš derlingos žemės. Pats autorius tikina, kad, nors dulkės yra ir gyvybės potencija ir pažadas, vis dėlto simbolizuoja mirtį, o gyvybei atstovauja oda.

„Gyvybė ir negyvybė nėra kažkas priešingo, tai tarsi dvi ausys“, – teigia D. Trumpis.

Su autoriumi apžiūrinėjame kūrinius. Pradedame nuo serijos „Oda ir dulkės“. Štai teniso raketės tinklelis, teniso kortai, įdegę kūnai, debesėliai – viskas perteikta labai sąlygiškai ir pagaviai.

[caption id="attachment_1249667" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Tobulas vaizdelis subyra, pažvelgus iš arčiau – štai ir suvirinimo randai, tarsi odos ligos pradžia. Pats autorius tvirtina sportavęs, propagavęs sveiką gyvenimo būdą ir priėjęs supratimą – sveikata, džiaugsmas yra laikina, sportas yra iliuzinė panacėja. Tačiau D. Trumpis neskamba nei ciniškai, nei graudžiai, nei priešingai – atradęs džiaugsmą kančioje. Jis skamba ramiai, lyg išties priėmęs dvi tos pačios monetos puses.

Anot D. Trumpio, visą „Odos ir dulkių“ kūrinių seriją galime įsivaizduoti kaip kadaise buvusią metalinę plokštumą, kuri jau yra prairusi, nudilusi. Tačiau nudiręs metalinį šarvą D. Trumpis atrado gyvastį: šakelę, odos plotą, treniruoklių užuominos – nyksmo ir augimo ciklas tęsiasi.

[caption id="attachment_1249666" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Tad D. Trumpio kūriniai ir regimi turėtų būti tarsi dviem etapais: užfiksuojant tai, ką matome, ir mintyse pridedant tai, kas nulupta, ko nebėra, kas yra nesatis.

Dar vienas D. Trumpio kūrinys yra sukurtas iš sovietinės pakabos karkaso.

[caption id="attachment_1249668" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Prieš metus netekęs mamos, menininkas pakabą dar kartą panaudojo meno kūriniui. Šis objektas autoriui turi stiprią sąsają su vaikyste, nors ir nėra jo mėgstamas nei spalviškai, nei tuo, kaip tai reprezentuoja sovietmečio tikrovę. Nors ir tobulai atpjautas metalas svyra diagrama žemyn, pranašauja pokyčius, irimą.

Kitame kūrinyje sustingęs parafinas reprezentuoja skystą laiką, laikas visada yra judesyje, ką tik buvusi ateitis greitai tampa dabartimi, iškart po to – praeitimi. Kitame kūrinyje tame pačiame parafine bandoma sustabdyti laiką. Anot autoriaus, tai yra pauzė, sugebėjimas, nors ir labai trumpam, pabėgti nuo minčių. Tuomet laikas tarsi sustoja.

[caption id="attachment_1249665" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Dar laikas sustabdomas fotografijoje.

Tad neatsitiktinai ant gretimo stalelio – įamžintas medis, pratęstas piešiniu. Juk tai – prisiminimo rekonstrukcijos procesas. Nuotrauka suveikia kaip impulsas, atgaivinantis prisiminimus, kurie visada yra šiek tiek ir interpretacinis, kūrybinis darbas. Autorius pasakoja ilgai ir sunkiai dirbęs Danijoje. Tuomet fotografija jam buvo tam tikras atsikvėpimas, tarsi plyšys monotoniškame laike.

[caption id="attachment_1249664" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Kitoje parodos salėje – didžiulis sugriuvęs pastatas pajūryje, užfiksuotas nuotraukoje.

[caption id="attachment_1249662" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Žaibas simbolizuoja momentinį nušvitimą. Nušvitimas, anot tam tikrų tikėjimų, įmanomas išgirdus klausimą, į kurį neįmanoma atsakyti. Šis žaibas kūrinyje, pasakoja autorius, kviečia patirti sukrėtimą, stabtelėti, susimąstyti, ko ir kodėl sieki, ko link eini, kokių namų ir turtų tikiesi. Tokie sukrėtimai reti, tai – dideli, dažnai nemalonūs įvykiai, kurie pakeičia gyvenimą.

Šioje salėje taip pat eksponuojamas „Transportuojamas altorius“. Patiestas jogos kilimėlis, viliojamai žadantis neva lengvai pasiekiamą kūno ir sielos sveikatą. Aštrios formos sudaužo iliuziją, prabeda melo burbulą, ir čia išnyra skausmingumas, laikinumas.

[caption id="attachment_1249669" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

D. Trumpis ilgai kultivavo sportą, darė fizinius pratimus, turėjusius paruošti ir dvasiniam lavėjimui. Tačiau „atsisakė pečiai, alkūnės; sporte užprogramuotas skausmas, nuo kurio aš ir norėjau pabėgti“, savo asmenine patirtimi atrastu paradoksu dalinasi D. Trumpis.

Dar vienas kūrinys diptikas pasižymi minimalistinėmis ir brutalistinėmis formomis, tai – itin architektūriškas darbas.

[caption id="attachment_1249671" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1249663" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Iš radiatorių sukonstruotas kūrinys tarsi atkartoja jūros horizonto linijas – tiesias ir banguojančias. „Turimus objektus labai mažai norėjosi keisti, nes jų minimalizmas gražus, subalansuotas“, – kalba D. Trumpis.

Autorių žavi ir kūrinio inspiruoti impulsai įsivaizduoti, kaip šios formos atrodytų išdidintos į realius pastatus. Iš tiesų formos primena futuristinių statinių dykumoje maketo fragmentą. D. Trumpis pripažįsta pasąmoningai ieškantis tokio vaizdinio atitikmenų realybėje. Čia galime prisiminti apgriuvusio pastato pajūryje nuotrauką.

Čia, anot autoriaus, susiduriame su dar vienu paradoksu – gigantiško pastato metališkas šaltumas arba apie praeities katastrofą bylojantys ir nutylintys griuvėsiai kartu baugina ir ramina. Kodėl?

Akimirksniu prisimenu Freudo eros ir thanatos – instinktų duetą. Kai stovime aukštai ir žvelgiame žemyn, ta giluma, ta bedugnė traukia, nors ir blaivus protas mūsų džiaugsmui to nepripažįsta ir tuo nesivadovauja. Žmoguje užprogramuota trauka tuštumai (o šios parodos kontekste, kalbant apie grožio kultivavimus, ir tuštybei). Nieko nepadarysi. Belieka tai prisijaukinti.

[caption id="attachment_1249670" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1249661" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

D. Trumpis kviečia susimąstyti, kad viskame yra dvi pusės – net ir pats tobulėjimas turi į priešingą pusę, žemyn tempiančio krūvio. Nėra žydėjimo be vytimo užuomazgų, augimo be nykimo. „Ateina laikas, kai, kad ir žingsnį dėtum, eini žemyn. Belieka susitaikyti, išlyginti svarstykles, suprasti, kad nesvarbu, į kurią pusę eini – svarbu nesusimėtyti, psichologiškai tą atlaikyti. Jeigu priėmei džiaugsmą, būk malonus priimti ir tai, kas yra dabar“, – sako D. Trumpis.

Daug keliaudamas po Tolimuosius ir Artimuosius Rytus D. Trumpis susipažino su įvairiomis kultūromis, tikėjimais, viską, rodos, priėmė kaip impulsus apmąstymams, metaforoms. Vietoj užsiverbavimo ar minčių ir idėjų chaoso jis susibraižė idėjų, pasaulėžiūrų paraleles, viskas sukrito į holistišką visumą. Viskas yra vienis – augimas ir irimas, dvi gyvenimo ausys, perfrazuojant D. Trumpį – nesibaigiantis ciklas, oda ir dulkės.

Galerijoje (AV17) Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“ veiks iki balandžio 24 d.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama