Merginos, kurios tiesiog norėjo mėgautis fotografija. Atidaryta Baltijos šalių fotografių kūrybos paroda

[intro_text content="Kovo 28 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta nauja pavasario sezono tarptautinė paroda „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, skirta pirmosioms moterims fotografėms Baltijos šalyse. Joje pristatomi 21 fotografės iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos darbai, kuriuos galima pamatyti kitaip nei įprastai – per veidrodžio atvaizdą."]

Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, Baltijos šalių „Sidabro merginų“ darbais ne tik parodomi techniniai ir meniniai fotografijos pasiekimai, bet ir stiprinamas supratimas apie moterų vaidmenį kuriant Baltijos regiono vizualinę istoriją.

Ši paroda pirmą kartą buvo parodyta Estijoje, Tartu, – eksponuotos dešimties autorių iš Latvijos ir Estijos nuotraukų kolekcijos. Latvių meno istorikė, kritikė ir kuratorė ŠELDA PUĶĪTE per pristatymą pasidžiaugė, kad prisijungus Lietuvai pagaliau šią ekspoziciją galima oficialiai vadinti Baltijos šalių paroda.

Pavadinimas kilo iš bendruomenės jausmo, kokį sukelia žodis „merginos“

Projekto idėja kilo dar 2020 m., kai Š. Puķīte susidomėjo latvių fotografės Katrīnos Teivāne-Korpos pranešimu – ši fotografė paminėjo keletą moterų fotografių, kurias pačiai tyrinėti pritrūko laiko. „Taip ir susidomėjau šia tema. Visada domino moterų istorija, dirbau su šiuolaikinio meno atstovėmis, rengiau parodas, tačiau neteko domėtis fotografijos menu. Kurį laiką atidėliojau šią idėją, kol galų gale ryžausi“, – pasakojo Š. Puķīte.

Pavadinimas „Sidabro merginos“ kilo iš bendruomenės jausmo, kokį sukelia žodis „merginos“. Populiari angliška frazė „Mes visos čia merginos“ (We're all the girls here) buvo pakartota ir pristatant šią parodą – dažniausiai ji reiškia solidarumą ir saugumą tarp moterų. Tai norėjo pabrėžti ir kuratoriai: fotografių moterų buvo mažuma, o bendruomenė teikia saugumo jausmą – taip lengviau išlikti vyrų dominuojamame meno lauke.

Parodos ekskursijoje Š. Puķīte pacitavo ir garsiosios 1983 m. amerikiečių dainininkės Cyndi Lauper dainos Girls Just Want to Have Fun žodžius: „Aš įsivaizdavau šias fotografes lyg dainuojančias šios dainos žodžius – kaip merginas, kurios tiesiog norėjo mėgautis fotografija.“

[caption id="attachment_1249335" align="alignleft" width="2048"] Parodos „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1249334" align="alignleft" width="2048"] Parodos „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1249340" align="alignleft" width="2048"] Parodos „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption]

Veidrodžių konceptas kaip metafora

Kiekvienos fotografės nuotraukos sudaro tam tikrą tipologinę seriją, pasakojo lietuvių menotyrininkė ir kuratorė AGNĖ NARUŠYTĖ: „Pavyzdžiui, estų fotografė Helene Fendt fotografavo daug bokštų, nors daugiausia kuria fotoportretus ir grupines nuotraukas pagal užsakymą. Taigi, sudėjome bokštų seriją. Taip atskleidžiame kiekvienos fotografės tapatybę ir padedame lengviau įsiminti kiekvieną menininkę.“

„Čia nepamatysite nuotraukų, sukabintų ant sienos“, – įspėjo estų meno kritikas ir kuratorius INDREKAS GRIGORAS. Anot jo, sunkioji šios parodos dalis buvo rasti autorių nuotraukas – teko ieškoti daugelyje šaltinių ir gilintis, ar jie yra tikslūs ir teisingi.

„Turėdami per 300 moterų fotografių pavardžių, kurių išlikę tik po vieną nuotrauką, o kai kurių – net tūkstantis stiklo negatyvų, jas atrinkome ir pristatėme svarbiausias. Todėl veidrodis buvo pasirinktas kaip priemonė parodyti žiūrovams tam tikrus barjerus, kurie atspindi dingusios istorijos paieškas“, – pasakojo I. Grigoras.

Š. Puķīte pridūrė, kad veidrodis yra išties žaisminga priemonė – jis buvo svarbus fotokamerose, brangus interjero elementas. Kartu tai ir metafora, kaip žmogus mato tikrovę – kiekvienas skirtingai, kaip vienas kitą veidrodyje. „Kaip veidrodis buvo svarbus fotografijos mene, kad galėtume įamžinti istoriją, taip jis svarbus ir šiandien, kad parodytume kitą istorijos dalį – moterų“, – aiškino latvė kuratorė.

Nenuostabu, kad pirmiausia fotografuoti pradėjo kilmingieji. Jie turėjo daugiau laisvo laiko įvairiai veiklai, nes nereikėjo rūpintis laukais, ūkiu, be to, fotoaparatai buvo brangūs. Todėl XIX amžiuje fotografija pradėta laikyti gerbtinu laisvalaikio leidimo būdu kilmingoms moterims.

Garbingas kilmingųjų pomėgis

„Nenuostabu, kad pirmiausia fotografuoti pradėjo kilmingieji. Jie turėjo daugiau laisvo laiko įvairiai veiklai, nes nereikėjo rūpintis laukais, ūkiu, be to, fotoaparatai buvo brangūs. Todėl XIX amžiuje fotografija pradėta laikyti gerbtinu laisvalaikio leidimo būdu kilmingoms moterims“, – apie moterų fotografijos pradžią pasakojo I. Grigoras.

Aristokračių darytų nuotraukų išliko mažai – daugelis jų dingo ar buvo sunaikintos, o išlikusias sunku priskirti konkrečiai autorei, nes nuotrauka būdavo pasirašoma tik inicialais.

[caption id="attachment_1246044" align="alignleft" width="2560"] Marta Pļaviņa, „Moteris iš nugaros“ (XX a. 3–4 deš.). Aizkrauklės istorijos ir dailės muziejaus eksponatas[/caption] [caption id="attachment_1246060" align="alignleft" width="1686"] Paulina Brėdikytė, dramos artistė Ona Rymaitė, atliekanti lakūnės vaidmenį. Kaunas, XX a. 4 deš. Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatas[/caption] [caption id="attachment_1246046" align="alignleft" width="2560"] Nežinomas fotografas, grupė moterų iš Latvijos fotografijos draugijos Moterų narių komiteto, stebinčių saulės užtemimą 1914 m. Latvijos fotografijos muziejaus eksponatas[/caption]

Vienas retesnių atvejų yra Paulinos Mongirdaitės, pirmosios Lietuvoje moters fotografės. XIX a. pabaigoje jos šeima įsigijo vasarnamį Palangoje, ir čia P. Mongirdaitė atidarė fotoateljė: fotografavo portretus, Palangos gatves, Birutės kalną, Rąžės upę, Rusijos ir Prūsijos pasienį, Tiškevičių parką, Kurhauzą ir pajūrį su žvejų valtimis. Grafas Tiškevičius atkreipė dėmesį į P. Mongirdaitės talentą ir pakvietė ją fotografuoti jo šeimą bei valdas. Vėliau Palangos policijos viršininkas Nikolajus Nikitinskis užsakė, kad ji sukurtų nesezoninės Palangos vaizdų seriją.

Be to, savo darbus P. Mongirdaitė leido atvirukų pavidalu ir pardavinėdavo poilsiautojams. Šie noriai pirkdavo fotografijas, jų pateko ir į lenkų spaudą.

Paplitus komercinei fotografijai, sąlygos skleistis moterų kūrybai tapo labiau ribotos nei vyrams, todėl tarp fotografių paplito retušuotojos darbas. Moterys įsidarbindavo fotoateljė kaip retušuotojos, kopijuotojos ar padėjėjos, o vėliau, jų viršininkams, fotografijos meistrams persikrausčius į geresnes patalpas ar kitokiomis aplinkybėmis palikus studiją, perimdavo fotografo darbą. Kartu jos jau turėdavo pakankamai žinių pradėti savo verslą.

Dėl sudėtingos istorijos ir tuometinių prietarų daugelis reikšmingų nuotraukų buvo priskiriamos vyrams, o fotografijų autorės ir jų istorijos buvo prarastos, nuotraukos sunaikintos, išvežtos į užsienį.

Vėrėsi archyvai, daugėjo fotografių vardų

Dėl sudėtingos istorijos ir tuometinių prietarų daugelis reikšmingų nuotraukų buvo priskiriamos vyrams, o fotografijų autorės ir jų istorijos buvo prarastos, nuotraukos sunaikintos, išvežtos į užsienį.

Pasak menotyrininkės A. Narušytės, dėl to buvo dvejonių, ar bus įmanoma atrasti septynias fotografes Lietuvoje. „Tuo metu žinojau tik keturias, kurių nuotraukų archyvus dar galima aptikti. Kitų buvo likusios tik pavardės“, – sakė ji.

„Kai pradėjome tyrinėti, po truputį vėrėsi nedideli archyvai, daugėjo fotografių vardų. Pavyzdžiui – Antanina Laucienė. Jos vardą žinojau iš tarpukario fotografijos parodų, kai kartu su vyru Kaziu ji publikuodavo tekstus ir fotografijas tarptautinio fotografijos ir kino žurnalo „Galerija“ lietuviškame leidinyje. Tuo metu abu dirbo Kauno policijoje. Kai Lietuvą okupavo sovietai, Antaninos vyras buvo areštuotas, vėliau sušaudytas, o pati Laucienė ištremta į Sibirą.

Išėjus šiems žmonėms neliko ir jų nuotraukų. Meno istorikė Margarita Matulytė svarstė, kad jie patys galėjo sunaikinti savo fotografijas, kad šios nepatektų į NKVD“, – kalbėjo A. Narušytė.

Šiuo metu rastos tik aštuonios A. Laucienės nuotraukos: „Atsisveikinimo spinduliai“ (1935 m.), fotografuota iš Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos portiko, ir septyni kadrai, dokumentuojantys antrąją jubiliejinę tautinę skaučių stovyklą.

[caption id="attachment_1249338" align="alignleft" width="2048"] Parodos „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratoriai (iš kairės): Šelda Puķīte, Indrekas Grigoras ir Agnė Narušytė. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption]

Fotografijos menas Lietuvoje – tik po 1918-ųjų

Iki Antrojo pasaulinio karo Baltijos šalyse buvo apie 300 moterų fotografių, daugiausia – Estijoje. Parodos „Sidabro merginos“ kuratoriai mano, kad šis skaičius vis dar nėra tikslus, moterų autorių galėjo būti ir daugiau, nes Estijoje buvo privaloma dokumentuoti savo meninę veiklą.

Įdomu, kad Lietuva yra paskutinė iš Baltijos šalių, kurioje žmonės pradėjo kurti fotografijos verslus, – tai įvyko 1918-aisiais, o Latvijoje ir Estijoje išpopuliarėjo anksčiau, nei susikūrė respublikos.

A. Narušytės nuomone, Lietuvoje tokio vėlavimo priežastis galėjo būti carinės represijos po 1863–1864 m. sukilimo: įvestas spaudos draudimas, fotoateljė, kaip ir spaustuvės, taip pat buvo griežtai kontroliuojamos.

„Lietuvoje tuomet susiklostė situacija, kad atidaryti savo fotografijos verslą tapo sunkiau ne tik moterims, bet ir vyrams, nes norintieji steigti studiją turėjo sumokėti 200–500 rublių užstatą. To nebuvo kitose Baltijos šalyse“, – aplinkybes aiškino A. Narušytė.

Menotyrininkė atkreipė dėmesį, kad, išskyrus laikinąją sostinę Kauną, kur, natūralu, buvo daugiausia fotografių, nemažai jų gyveno ir šiaurinėje šalies dalyje – Biržų, Rokiškio, Pandėlio ir aplinkiniuose rajonuose, arti Latvijos sienos. O Pietų Lietuvoje žinomos tik kelios fotografės. Todėl manoma, kad būtent Latvija šiam menui galėjo padaryti didelę įtaką.

Tarp fotografijų – ir šiuolaikinio meno kūriniai

Fotografijos parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje rodomi ir šiuolaikinių menininkių darbai. Štai lietuvė Goda Palekaitė per atidarymą pristatė performansą „Lunar Sisterhood“, kuris šiuo metu veikia kaip instaliacija. Performansu pasakojama, kaip Baltijos šalių fotografės susitinka fiktyvaus dialogo lietuvių, latvių, estų ir anglų kalbomis, kaip mezgasi fragmentiškas poetinis pokalbis apie dangaus kūnus, moters kūną ir jo vietą istorijoje.

Latvių šiuolaikinio meno atstovė Diāna Tamane pristato fotografijų seriją „Gėlių kontrabandininkė“. Ji pasakoja savo senelės istoriją, kaip ši buvo apkaltinta kontrabanda: moteris kirto Latvijos ir Rusijos sieną nešina dviem gėlių vazonais, kuriuos ketino nugabenti ant savo senelio kapo Abrenėje – regione prie Latvijos pasienio, šiandien priklausančiame Rusijai.

O videokūrinyje „Grynas malonumas“ šiuolaikinė estų menininkė Marge Monko parodo viliojančią reklaminių vaizdų kalbą, kuri istoriškai suteikė moterims ir pajamų, ir nepriklausomybę. Filme apmąstomas simbolinis, kultūrinis ir estetinis pėdkelnių vaidmuo istorijoje.

[gallery ids="1249332,1249342,1249339,1249343,1249333,1249337,1249336"]

Paroda „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki birželio 15 d.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama