Menas karo akivaizdoje – atidaryta nauja ŠMC paroda „Varpai ir patrankos“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Spalio 10 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaryta tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“. Jos ašis – įvairios šiuolaikinio meno kūrėjų strategijos, reflektuojančios militarizacijos procesus."]
„Tai kvietimas pažvelgti į meną kaip į jautrų geopolitinių, ekologinių ir kultūrinių įtampų matuoklį, gebantį atspindėti ir perkurti konfliktuojančio pasaulio logiką“, – rašoma parodos apraše.
[caption id="attachment_1411885" align="alignleft" width="2560"]
Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Ilgalaikio tarptautinio projekto dalis
Ši paroda – Goethe‘s instituto Lietuvoje ir Berlyno Akademie der Künste bendras projektas, įgyvendintas kaip projekto „Bendradarbiavimo aspektai“ dalis. Jo atspirties taškas – ilgalaikis Vokietijos karių dislokavimas Lietuvoje.
„Kai buvo paskelbta apie Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje, ši tema tapo viena kertinių aptariant Lietuvos ir Vokietijos santykius. Stebėdami šias diskusijas svarstėme, kokį vaidmenį jose gali atlikti kultūra ir menininkų balsas – ar menas karo akivaizdoje gali tapti refleksijos ir dialogo įrankiu“, – idėjos priešistorę pasakojo Goethe's instituto Lietuvoje direktorė ANNA MARIA STRAUß.
Projektas apėmė kelias dalis: buvo organizuojamos Vokietijos menininkų tiriamosios kelionės į Lietuvą, siekiant geriau suprasti vietos ir regiono kontekstą, taip pat ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos kūrėjams, nagrinėjantiems karo temą. Be to, surengtas simpoziumas Berlyne.
„Tai, ką kancleris Friedrichas Merzas pavadino epochos lūžiu, iš Lietuvos perspektyvos net nėra lūžis – tai tėra tąsa to, kas vyko iki šiol. Todėl projekte norėjome pažiūrėti į šiuos skirtingus istorinius naratyvus“, – per parodos atidarymą teigė Akademie der Künste programų vadovė JOHANNA M. KELLER.
[caption id="attachment_1411891" align="alignleft" width="2048"]
Goethe's instituto Lietuvoje direktorė Anna Maria Strauß ir Akademie der Künste programų vadovė Johanna M. Keller. Audriaus Solomino / ŠMC nuotrauka[/caption]
Galimybė meną panaudoti kare
Parodos pavadinimas primena istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metais varpai dažnai būdavo perliejami į patrankas ar kitą amuniciją. „Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai“, – teigiama parodos apraše.
Išplėstinis parodos pavadinimas „Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ ŠMC direktoriui, parodos kuratoriui VALENTINUI KLIMAŠAUSKUI priminė Žalgirio mūšį: „Kai neseniai lankiausi Varšuvoje ir dar kartą pamačiau Jano Matejkos „Žalgirio mūšį“, jis dabartinio karo aplinkybėmis man pasirodė lyg atgijęs. Tokio tipo kūriniai primena, kaip kultūra ir menas visada buvo susiję su galia – dažnai veikė kaip minkštosios galios ar propagandos įrankiai.“
[caption id="attachment_1411901" align="alignleft" width="1322"]
ŠMC direktorius Valentinas Klimašauskas. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption]
Parodos kuratorė VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ pabrėžia, kad su meno ir politikos temomis glaudžiai siejasi ir neregimybės aspektas. „Vizualiajame mene neregimybė visada buvo iššūkis. Menininkams kyla klausimas, kaip pavaizduoti tai, kas nėra apčiuopiama ar tiesiogiai matoma. Šiandienos militarizacijos aplinkybėmis šis aspektas įgyja naują matmenį – jis atspindi dabarties visuomenės būklę, kai vis sunkiau atskirti, kas yra tikra, o kas – sukonstruota“, – dėstė V. Januškevičiūtė.
Pasak kuratorės, neregimybė leidžia kalbėti ir apie nenuspėjamus karo padarinius: „Kartais jie nežinomi dėl to, kad dar nėra tyrimų. Kai kurie padariniai – individualūs. Dalis kūrinių pasakoja apie menininkų patirtį praradus galimybę lankytis vietovėse, kurios šiandien tapusios karo lauku. Šiame kontekste menas padeda kalbėti apie tai, kas matoma paviršiuje, ir apie tai, ko net ir ten nematyti.“
[caption id="attachment_1411902" align="alignleft" width="1313"]
Parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė. Audriaus Solomino nuotrauka[/caption]
Ateitis – grįžimas į gamtą
Parodoje atsiveria įvairių žanrų šiuolaikinio meno panorama – nuo tradicinės tapybos iki medijų meno kūrinių. „Mūsų nuostabai šįkart joje daug tapybos. Jaučiame tam tikrą sugrįžimą prie tradicinių medijų“, – atkreipė dėmesį V. Klimašauskas. Tarp kūrėjų – keturi jaunosios kartos atstovai: Kateryna Aliinyk, Indrė Rybakovaitė, Sana Shahmuradova Tanska ir Janas Eustachy Wolskis.
[caption id="attachment_1411887" align="alignleft" width="2560"]
Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Kuratorius prisiminė pokalbį su K. Aliinyk – menininke iš Rytų Ukrainos, kuri karo pradžioje turėjo palikti savo namus per vieną parą. „Vieninteliai daiktai, kuriuos ji su šeima galėjo pasiimti, buvo buitiniai. Visos šeimos fotografijos ir sentimentalūs prisiminimai liko Ukrainoje. Tad prarasto atminimo, vaikystės kraštovaizdžio temos tapo svarbia jos kūrybos ašimi“, – pasakojo kuratorius.
Donbaso kraštovaizdis ilgą laiką yra pagrindinė K. Aliinyk kūrybos tema. Ji tapo ir prieškario peizažą, ir karo nuniokotus, nuolaužomis nusėtus laukus. Kūriniuose atsiskleidžia ne tik skaudi atmintis, bet ir šviesesnių motyvų paieška, dažnai pasitelkiant renesansinę itališką tapybą ir atsigręžimą į gamtą.
„Vis dėlto šis grįžimas į gamtą nėra pažodinis – veikiau tai abstrakcija. Kūrinyje „Įstabūs vijokliai“ galime įžvelgti aliuzijas į optinius kabelius. Kaip žinome, kabeliai šiuolaikinėje Ukrainoje yra tapę karo kraštovaizdžio dalimi“, – pabrėžė V. Klimašauskas.
[caption id="attachment_1411884" align="alignleft" width="2560"]
Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Anot jo, šiuose kūriniuose atsiveria platesnė tendencija: „Bendraujant su menininkais iš regionų, kuriuos palietė konfliktai, jaučiamas emocinis posūkis. Prieš penkerius ar dešimt metų kalbėdami apie ateitį mes dažniau įsivaizdavome technologinę utopiją, o dabar vis girdime, jog ateitis – tai grįžimas į gamtą, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.“
Greta tradicinės medijos kūrinių pristatomi ir vaizdo darbai, atliepiantys neregimybės temą. Vienas jų – amerikiečių menininko Trevoro Pagleno kūrinys „Štai kokie šlovingi laikai!“. 2017-aisiais sukurtas darbas įspėja apie dirbtinio intelekto šališkumą ir technologijos neskaidrumą – žmogaus akiai dažnai nepastebimus sprendimus, grindžiamus išankstinėmis nuostatomis.
V. Januškevičiūtė pridūrė, kad kūrinys atskleidžia dar vieną svarbų aspektą – didžioji dalis kompiuterio generuojamo ar skirstomo turinio tapo mums nematoma: „Priklausomai nuo to, kaip kompiuteriai koduoja duomenis, jais vis tiek galima manipuliuoti – ir tokiais būdais, apie kuriuos mes nebesužinosime.“
Geografijos jungtis – dujotiekis
Parodos pabaigoje pristatomas bendras menininkų Philippo Gollo, Oleksijaus Radynskio ir Hito Steyerl projektas, apibendrinantis meno ir politikos hibridiškumą. Jį sudaro trys kūriniai: P. Gollo laiko juosta „Dujotiekio pabaiga“, O. Radynskio juosta „Ten, kur baigiasi Rusija“ ir H. Steyerl vamzdyno konstrukcija bei vaizdo įrašas „Nuotėkis“.
[caption id="attachment_1411889" align="alignleft" width="2560"]
Menininkų Philippo Goll, Oleksiy Radynskio ir Hito Steyerl kūrinys „Nuotėkis. Dujotiekio pabaiga“. Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Pagrindinė projekto idėja – Vokietijos ir Rusijos prekybos dujomis istorija. H. Steyerl instaliacijoje sukurtas simbolinis dujotiekis nagrinėja vadinamojo kultūrinio dujotiekio – ilgalaikio kultūrinio ir ekonominio ryšio tarp Sovietų Sąjungos (vėliau – Rusijos Federacijos) ir Vakarų Vokietijos – istoriją. Menininkė atskleidžia, kaip šis tinklas veikė ne tik ekonominiu, bet ir ideologiniu lygmeniu: Sovietų Sąjungos kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Vokietijos įmonėmis, rengdavo dideles meno parodas, populiarinančias dešimtmečiais kurtą iškastinio kuro infrastruktūrą.
Tarp dujotiekio konstrukcijos vingių eksponuojama P. Gollo laiko juosta „Dujotiekio pabaiga“, kurioje iliustruojama Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimo dėl gamtinių dujų istorija nuo XX a. pradžios iki šių dienų. O. Radynskio juostoje „Ten, kur baigiasi Rusija“ nagrinėjama kolonializmo ir aplinkos niokojimo istorija Sibiro regionuose, kur gyvena Rusijos okupuotos žemės senbuviai.
[caption id="attachment_1411893" align="alignleft" width="2048"]
Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Audriaus Solomino / ŠMC nuotrauka[/caption]
Ši instaliacija pirmą kartą buvo pristatyta pernai Leipcige, Vokietijoje, dabar identiška versija rodoma ir Kyjivo bienalėje Lenkijoje. „Mums pasirodė simboliška, kad kūrinys, kalbantis apie šią didžiulę geografinę jungtį, taip pat pristatomas keliose šalyse – tarsi pakartojant susietumo idėją“, – akcentavo V. Januškevičiūtė.
Paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ Šiuolaikinio meno centre veiks iki kovo 1-osios.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Ilgalaikio tarptautinio projekto dalis
Ši paroda – Goethe‘s instituto Lietuvoje ir Berlyno Akademie der Künste bendras projektas, įgyvendintas kaip projekto „Bendradarbiavimo aspektai“ dalis. Jo atspirties taškas – ilgalaikis Vokietijos karių dislokavimas Lietuvoje.
„Kai buvo paskelbta apie Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje, ši tema tapo viena kertinių aptariant Lietuvos ir Vokietijos santykius. Stebėdami šias diskusijas svarstėme, kokį vaidmenį jose gali atlikti kultūra ir menininkų balsas – ar menas karo akivaizdoje gali tapti refleksijos ir dialogo įrankiu“, – idėjos priešistorę pasakojo Goethe's instituto Lietuvoje direktorė ANNA MARIA STRAUß.
Projektas apėmė kelias dalis: buvo organizuojamos Vokietijos menininkų tiriamosios kelionės į Lietuvą, siekiant geriau suprasti vietos ir regiono kontekstą, taip pat ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos kūrėjams, nagrinėjantiems karo temą. Be to, surengtas simpoziumas Berlyne.
„Tai, ką kancleris Friedrichas Merzas pavadino epochos lūžiu, iš Lietuvos perspektyvos net nėra lūžis – tai tėra tąsa to, kas vyko iki šiol. Todėl projekte norėjome pažiūrėti į šiuos skirtingus istorinius naratyvus“, – per parodos atidarymą teigė Akademie der Künste programų vadovė JOHANNA M. KELLER.
[caption id="attachment_1411891" align="alignleft" width="2048"] Goethe's instituto Lietuvoje direktorė Anna Maria Strauß ir Akademie der Künste programų vadovė Johanna M. Keller. Audriaus Solomino / ŠMC nuotrauka[/caption]
Galimybė meną panaudoti kare
Parodos pavadinimas primena istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metais varpai dažnai būdavo perliejami į patrankas ar kitą amuniciją. „Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai“, – teigiama parodos apraše.
Išplėstinis parodos pavadinimas „Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ ŠMC direktoriui, parodos kuratoriui VALENTINUI KLIMAŠAUSKUI priminė Žalgirio mūšį: „Kai neseniai lankiausi Varšuvoje ir dar kartą pamačiau Jano Matejkos „Žalgirio mūšį“, jis dabartinio karo aplinkybėmis man pasirodė lyg atgijęs. Tokio tipo kūriniai primena, kaip kultūra ir menas visada buvo susiję su galia – dažnai veikė kaip minkštosios galios ar propagandos įrankiai.“
[caption id="attachment_1411901" align="alignleft" width="1322"] ŠMC direktorius Valentinas Klimašauskas. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption]
Parodos kuratorė VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ pabrėžia, kad su meno ir politikos temomis glaudžiai siejasi ir neregimybės aspektas. „Vizualiajame mene neregimybė visada buvo iššūkis. Menininkams kyla klausimas, kaip pavaizduoti tai, kas nėra apčiuopiama ar tiesiogiai matoma. Šiandienos militarizacijos aplinkybėmis šis aspektas įgyja naują matmenį – jis atspindi dabarties visuomenės būklę, kai vis sunkiau atskirti, kas yra tikra, o kas – sukonstruota“, – dėstė V. Januškevičiūtė.
Pasak kuratorės, neregimybė leidžia kalbėti ir apie nenuspėjamus karo padarinius: „Kartais jie nežinomi dėl to, kad dar nėra tyrimų. Kai kurie padariniai – individualūs. Dalis kūrinių pasakoja apie menininkų patirtį praradus galimybę lankytis vietovėse, kurios šiandien tapusios karo lauku. Šiame kontekste menas padeda kalbėti apie tai, kas matoma paviršiuje, ir apie tai, ko net ir ten nematyti.“
[caption id="attachment_1411902" align="alignleft" width="1313"] Parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė. Audriaus Solomino nuotrauka[/caption]
Ateitis – grįžimas į gamtą
Parodoje atsiveria įvairių žanrų šiuolaikinio meno panorama – nuo tradicinės tapybos iki medijų meno kūrinių. „Mūsų nuostabai šįkart joje daug tapybos. Jaučiame tam tikrą sugrįžimą prie tradicinių medijų“, – atkreipė dėmesį V. Klimašauskas. Tarp kūrėjų – keturi jaunosios kartos atstovai: Kateryna Aliinyk, Indrė Rybakovaitė, Sana Shahmuradova Tanska ir Janas Eustachy Wolskis.
[caption id="attachment_1411887" align="alignleft" width="2560"] Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Kuratorius prisiminė pokalbį su K. Aliinyk – menininke iš Rytų Ukrainos, kuri karo pradžioje turėjo palikti savo namus per vieną parą. „Vieninteliai daiktai, kuriuos ji su šeima galėjo pasiimti, buvo buitiniai. Visos šeimos fotografijos ir sentimentalūs prisiminimai liko Ukrainoje. Tad prarasto atminimo, vaikystės kraštovaizdžio temos tapo svarbia jos kūrybos ašimi“, – pasakojo kuratorius.
Donbaso kraštovaizdis ilgą laiką yra pagrindinė K. Aliinyk kūrybos tema. Ji tapo ir prieškario peizažą, ir karo nuniokotus, nuolaužomis nusėtus laukus. Kūriniuose atsiskleidžia ne tik skaudi atmintis, bet ir šviesesnių motyvų paieška, dažnai pasitelkiant renesansinę itališką tapybą ir atsigręžimą į gamtą.
„Vis dėlto šis grįžimas į gamtą nėra pažodinis – veikiau tai abstrakcija. Kūrinyje „Įstabūs vijokliai“ galime įžvelgti aliuzijas į optinius kabelius. Kaip žinome, kabeliai šiuolaikinėje Ukrainoje yra tapę karo kraštovaizdžio dalimi“, – pabrėžė V. Klimašauskas.
[caption id="attachment_1411884" align="alignleft" width="2560"] Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Anot jo, šiuose kūriniuose atsiveria platesnė tendencija: „Bendraujant su menininkais iš regionų, kuriuos palietė konfliktai, jaučiamas emocinis posūkis. Prieš penkerius ar dešimt metų kalbėdami apie ateitį mes dažniau įsivaizdavome technologinę utopiją, o dabar vis girdime, jog ateitis – tai grįžimas į gamtą, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.“
Greta tradicinės medijos kūrinių pristatomi ir vaizdo darbai, atliepiantys neregimybės temą. Vienas jų – amerikiečių menininko Trevoro Pagleno kūrinys „Štai kokie šlovingi laikai!“. 2017-aisiais sukurtas darbas įspėja apie dirbtinio intelekto šališkumą ir technologijos neskaidrumą – žmogaus akiai dažnai nepastebimus sprendimus, grindžiamus išankstinėmis nuostatomis.
V. Januškevičiūtė pridūrė, kad kūrinys atskleidžia dar vieną svarbų aspektą – didžioji dalis kompiuterio generuojamo ar skirstomo turinio tapo mums nematoma: „Priklausomai nuo to, kaip kompiuteriai koduoja duomenis, jais vis tiek galima manipuliuoti – ir tokiais būdais, apie kuriuos mes nebesužinosime.“
Geografijos jungtis – dujotiekis
Parodos pabaigoje pristatomas bendras menininkų Philippo Gollo, Oleksijaus Radynskio ir Hito Steyerl projektas, apibendrinantis meno ir politikos hibridiškumą. Jį sudaro trys kūriniai: P. Gollo laiko juosta „Dujotiekio pabaiga“, O. Radynskio juosta „Ten, kur baigiasi Rusija“ ir H. Steyerl vamzdyno konstrukcija bei vaizdo įrašas „Nuotėkis“.
[caption id="attachment_1411889" align="alignleft" width="2560"] Menininkų Philippo Goll, Oleksiy Radynskio ir Hito Steyerl kūrinys „Nuotėkis. Dujotiekio pabaiga“. Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko / ŠMC nuotrauka[/caption]
Pagrindinė projekto idėja – Vokietijos ir Rusijos prekybos dujomis istorija. H. Steyerl instaliacijoje sukurtas simbolinis dujotiekis nagrinėja vadinamojo kultūrinio dujotiekio – ilgalaikio kultūrinio ir ekonominio ryšio tarp Sovietų Sąjungos (vėliau – Rusijos Federacijos) ir Vakarų Vokietijos – istoriją. Menininkė atskleidžia, kaip šis tinklas veikė ne tik ekonominiu, bet ir ideologiniu lygmeniu: Sovietų Sąjungos kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Vokietijos įmonėmis, rengdavo dideles meno parodas, populiarinančias dešimtmečiais kurtą iškastinio kuro infrastruktūrą.
Tarp dujotiekio konstrukcijos vingių eksponuojama P. Gollo laiko juosta „Dujotiekio pabaiga“, kurioje iliustruojama Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimo dėl gamtinių dujų istorija nuo XX a. pradžios iki šių dienų. O. Radynskio juostoje „Ten, kur baigiasi Rusija“ nagrinėjama kolonializmo ir aplinkos niokojimo istorija Sibiro regionuose, kur gyvena Rusijos okupuotos žemės senbuviai.
[caption id="attachment_1411893" align="alignleft" width="2048"] Parodos „Varpai ir patrankos“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Audriaus Solomino / ŠMC nuotrauka[/caption]
Ši instaliacija pirmą kartą buvo pristatyta pernai Leipcige, Vokietijoje, dabar identiška versija rodoma ir Kyjivo bienalėje Lenkijoje. „Mums pasirodė simboliška, kad kūrinys, kalbantis apie šią didžiulę geografinę jungtį, taip pat pristatomas keliose šalyse – tarsi pakartojant susietumo idėją“, – akcentavo V. Januškevičiūtė.
Paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ Šiuolaikinio meno centre veiks iki kovo 1-osios.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
