Dvi moterys, du likimai, vienas paminklas

Prieš mėnesį teko gauti malonų skambutį iš Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ atstovo. Jis pakvietė ateitininkus prisijungti prie iniciatyvos Vilniuje įamžinti tremtinės Adelės Dirsytės atminimą. Ne bet kur. O paminklo Salomėjai Nėriai vietoje. Iniciatyvai pritarėme ir sutarėme dėl bendros pozicijos.

Kartą atėjusi mintis nebepaleido kelias dienas. Tik vėliau supratau, kokia stipri simbolika slypi tiek mūsų pastangose įamžinti šią lietuvių kankinę, tiek siekyje tai padaryti būtent S. Nėries paminklo vietoje. Kokia tai simbolinė „rokiruotė“. Ir kokios dvi nepaprastos moterys, dveji vingiuoti likimai ir kaip pasikeitė jų atminimas.

  [caption id="attachment_6615" align="aligncenter" width="640"] Nežinomo fotografo / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukos fragmentas[/caption]  

Adelė Dirsytė – viena žymiausių Lietuvos moterų. Žymiausių dabar, kai kratomės paskutines sovietinio tarpukario ir pokario istorijos pasakojimo dulkes. Ji buvo aktyvi Tarpukario Lietuvos visuomenės veikėja, ateitininkė, dirbusi Lietuvių katalikių moterų draugijoje, „Carite“. Įdomiausia, jog 1940-1946 m. ji dirbo mokytoja dabartinėje „Vyčio“ gimnazijoje, anksčiau vadintoje S. Nėries vardu. Joje, be savo tiesioginių pareigų, jauna mokytoja slapta būrė ir vadovavo Vilniaus ateitininkams.

Sovietinio režimo įkalinta lageriuose, parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“, kuri buvo slapta išgabenta į Vakarus, išleista 14 kalbų ir išleista dideliais tiražais. Manoma, kad tai didžiausiu tiražu išleista lietuvių autoriaus knyga. Dėl savo veiklos ir kankinystės, A. Dirsytė Romos katalikų bažnyčios paskelbta Dievo tarnaite, o 2023 m. Kauno arkivyskupijoje baigta ir į Vatikaną perduota jos beatifikacijos byla.

  [caption id="attachment_6617" align="aligncenter" width="356"] Adelė Dirsytė[/caption]

Ir tada turime S. Nėrį. Taip, galbūt vieną geriausių poečių Lietuvoje. Už tai ir galima būtų ją įamžinti. Poetų skvere ar alėjoje, bet visgi ne Vilniaus centre. Ir ne šalia mokyklos, kurioje dirbo kita to paties laikmečio moteris, kita ateitininkė, Adelė Dirsytė. Dar garsesnė lietuvių kūrėja, kurios gyvenimą sutrumpino būtent su S. Nėrimi susiję įvykiai, kurie, ironiška, susiję ir su jos poetiniais gabumais.

Dvi moterys, du likimai, o paminklui vieta viena. Kam statyti?

Įamžinam tuos žmones ir tuos įvykius, kurie mums kažką reiškia. Kurie įamžina, simboliškai perteikia tą istorijos laikmetį, mūsų istorinį pasakojimą. Kartu granito ar marmuro paminklas padeda išsaugoti šią reikšmę ateinantiems amžiams, perduoti kitoms kartoms.

Jeigu atsigręžtume į praeitį, kieno pėdomis būtume pasirinkę eiti 1940 m. vasarą? Adelės Dirsytės pėdomis, nuvedusiomis į Kolymą ar Salomėjos Nėries, nuvedusiomis į Kremlių? Ir kurios moters pavyzdį kiekvieną motina mieliau rodytų savo dukrai – kankinės ar koloborantės?

Įamžinkime tuos ir tas, kurie rodo pavyzdį ateičiai, o ne smukdo į praeities klaidas. Paminklas garsiausiai „Vyčio“ gimnazijos mokytojai būtų ir simbolis visiems Lietuvos mokytojams, už savo darbą auklėjant jaunąją kartą kentėjusiems Sibiro lageriuose. Ir pavyzdys šiandienos lietuviškai mokyklai.

    [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]  

Autorius: Ignas Kriaučiūnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama