Ar ir gyvūnams pažadėta amžinybė?

            „Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos (Per 9, 9-10).“

            Viena iš diskusijų, kuri neretai kyla tarp tikinčių žmonių – ar gyvūnai po mirties keliauja į Dangaus Karalystę ar miršta kartu su kūnu? Tik iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali pasirodyti ne itin reikšmingas, vis dėlto jis paliečia ir labai daug aspektų, kurie, priklausomai nuo to, kaip atsakome į šį klausimą, atskleidžia, kokia yra mūsų Dievo samprata ir kaip jį įsivaizduojame.

Dievo sandora su gyvūnais

           Šis klausimas man, nuo pat vaikystės, nekėlė jokių abejonių, jog mirus gyvūnui, jo siela keliauja pas Dievą. Pirmiausia, tai suteikia tvirtą viltį ir tikėjimą praradus artimą bičiulį – gyvūną. Antra, mano nuomone, tikėjimas, jog gyvūno siela miršta su kūnu, prieštarauja ir Dievo veikimo principams. Šiuo klausimu, tradicinė scholastika atmeta gyvūnų sielų nemirtingumą, tačiau dabartinis Katalikų Bažnyčios Katekizmas šiuo klausimu nėra toks kategoriškas ir palieka erdvės vilčiai.

            Pratęsiu straipsnio pradžioje minėta Pradžios knygos ištrauka: „Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės. Dievas tarė Nojui: „Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje (Per 9, 16-17).“ Taigi Dievas sudarė amžinąją sandorą ne tik su žmogumi, bet ir visa gyvūnų kūrinija. Tai aiškus gyvūnų dvasinės vertės įrodymas Dievo akyse. Juk čia Dievas kalba apie amžiną dvasinę sandorą, į kurią įtraukiami ir žmonės, ir gyvūnai.

Apie sielos prigimtį

Jei sandora dvasinė, tai ir gyvūnai turi dvasinį pradą, vadinasi, turi sielas. O jei turi sielas, tai dalyvauja ir amžinybėje. Šiuo atveju Šv. Tomo Akviniečio argumentas, kurį ilgą laiką buvo perėmusi ir Bažnyčios teologinė tradicija, teigiantis jog gyvūno siela miršta kartu su kūnu, paprasčiausiai griauna sielos apibrėžimo vientisumą ir pačios sąvokos logiką, nes siela yra arba nėra dvasinis substancinis principas (tai, kas nepriklauso nuo materijos ir todėl nėra mirtinga) ir todėl negali būti „pusiau dvasinė“.

Taigi negalime taikyti dvilypio standarto: vieną sielą laikyti vertinga ir amžina dėl racionalumo, o kitą laikyti laikina, nes jai trūksta intelekto ir žmogiško samprotavimo pažįstant Dievą. Šv. Tomas Akvinietis remiasi Aristotelio filosofija, kurioje gyvūno siela laikoma tik gyvybės forma, ji yra neracionali ir todėl mirtinga. Tačiau, ar tikrai racionalumas yra vienintelis kriterijus amžinybei? Su visa derama pagarba Šv. Tomui Akviniečiui bei Aristoteliui – nesutinku.

            Toks mąstymas kelia pagrįstą nerimą. Jei žmogaus kūnui mirus, jo siela keliauja į amžinybę, bet gyvūno kūnui mirus – miršta ir siela, tai toks skirstymas, kad viena siela yra vertinga, kita ne, prieštarauja Dievo absoliutumo sampratai. Tada kyla dar vienas gilus klausimas: jei žmogaus ir gyvūno sielos vertė nėra vienoda, ar tada Dievas ne visiems vienodai geras ir gailestingas? Tai būtų tikrai neteisinga. Nes Dievas yra absoliučiai gailestingas, teisingas ir jo meilė beribė – visiems. Jei žmogus, būdamas nuodėmingas, gauna galimybę amžinybei, tai kodėl gyvūnas, būdamas nekaltas, gyvenantis pagal prigimtinį Dievo dėsnį, yra pasmerktas išnykti? Tai tiesiog prieštarauja logikai ir Dievo veikimui.

Dievo gailestingumo ir teisingumo samprata

            Tad jei „Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams (Ps 145, 9)”, ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai, tuomet Jo meilė negali nutrūkti tik dėl kūno mirties. Juk ta meilė, kuri baigiasi mirtimi, nėra dieviška. O juk pastarieji nuo kūrimo akimirkos buvo apgaubti Jo meile. Tad jei Dievas yra ištikimas meilėje, o Jis toks ir yra, tai ir gyvūnai turi vietą Jo amžinybėje. Priešingu atveju, Jo gailestingumas būtų ribotas, sąlyginis ir ne begalinis, kas ir prieštarauja Dievo veikimo principui.

            Be to, visa kūrinija, įskaitant gyvūnus, kenčia nuo nuopuolio padarinių, ir laukia išvadavimo. „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. <...> Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose (Rom 8, 19-22).“ Tad kokia būtų atpirkimo laukimo prasmė, jei šis nebūtų taikomas ir gyvūnams? Juk Dievas nebūtų teisingas, jei leistų gyvūnams kentėti dėl žmonijos nuodėmių, bet nesuteiktų jiems jokios dalies išganyme ir visa ko atnaujinime.

Dievo karalystė

            Taigi galiausiai, Dievo karalystėje atnaujinama visa kūrinija: „Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą (Iz 11, 6-8).“ Dangaus karalystė pasižymi harmoningu gyvūnų ir žmonių sambūviu. Tad jei Dievas žada atnaujintą gyvenimą, kur visa kūrinija dalyvauja atstatyme, vadinasi, ir gyvūnai turi dvasinį tęstinumą, jie neišnyksta, o užima savo vietą Dievo Karalystėje.

            Tokia harmonija tarp žmogaus ir gyvūno būtų neįmanoma, jei gyvūnas neturėtų sielos ar dvasinio pagrindo. Nes Karalystėje bus tik tai, kas amžina. Tad jei gyvūnai regimi joje, jie yra amžini. O tai reiškia, kad jie turi sielas, kurios nepražūva.

Taigi gyvūnų sielų klausimas, tai kertinis klausimas apie Dievo teisingumą, gailestingumą ir visa ko amžinumą. Negalime pripažinti, kad Dievas, kuris yra begalinis gailestingumas ir meilė, skirtų amžiną gyvenimą tik racionaliam žmogui, o nekaltam gyvūnui, kuris gyveno pagal Dievo skirta tvarką, skirtų vien tik mirtingumą ir išnykimą.

Tradicinis argumentas, kad gyvūnų sielos yra laikinos dėl jų neracionalumo, yra žmogaus riboto proto samprotavimas, kuris nesuderinamas su visa apimančiu Dievo meilės ir gailestingumo principu. Jeigu Dievas yra ištikimas savo sandorai, kurią sudarė su visa kūrinija, tuomet ir gyvūnai turi dvasinę vertę bei teisę į amžinybę.

    [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]  

Autorius: Greta Plaskovičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama