Pasimatymai su jūra arba vaikystės svajonės istorija

Pirmą kartą pamačiau jūrą, kai man buvo penkiolika.

Galbūt jums tai pasirodys kaip neįmanomas dalykas, bet aš gimiau Baltarusijoje, mažame miestelyje, šeimoje, kuri niekada neturėjo papildomų pinigų pramogoms ir visaip stengėsi išvengti nereikalingų išlaidų. Todėl jūra buvo mano didžiausia svajonė. Daugybė mano klasiokų lankėsi Turkijoje, Egipte, Ukrainoje, rugsėjo pradžioje jie grįždavo įdegę, rodydavo nuotraukas – labai jiems pavydėjau. Jie pasakojo, kad jūra graži ir begalinė, vanduo joje sūrus, o paplūdimyje auga palmės – man tai skambėjo stebuklingai. Atsimenu, kaip ilgai nuo vaikystės laukiau pirmos kelionės, net nežinodama, kada ji įvyks. Kiekvieną vasarą klausiau tėvų, ar važiuosime atostogauti prie jūros – ir visada girdėjau, kad ne dabar. Žiūrėjau filmus, skaičiau knygas apie jūrą, piešiau ją meno mokykloje. Rašiau eilėraščius apie į uolas atsimušančias bangas, švyturį ant kranto, dviejų įsimylėjėlių pasivaikščiojimą saulėlydyje prie vandens arba tiesiog apie mergaitę, kuri pirmą kartą gyvenime pamatė jūrą. Šita svajonė tapo mano įkvėpimu, net pradėjau taupyti jai pinigus.

Mano tėvai dirbo valstybinėje gamykloje, kur atlyginimas buvo truputį daugiau nei minimalus (o ir jo kartais reikėdavo laukti porą mėnesių), todėl viskas, ką galėjau – tikėtis, kad pradėsiu dirbti pati ir jau tada važiuosiu prie jūros už savo pinigus. Visada atrodė, kad dar tiek daug laiko liko: baigti mokyklą, po to universitetą, rasti darbą… 2013-aisiais, būdama dešimtoje klasėje, pasidalinau liūdesiu su drauge – atsimenu, kai kitą dieną ji pasakė: „Sapnavau, kad keliausi į Bulgariją“. „Labai juokinga“, – atsakiau sarkastiškai. Praėjo keletas savaičių, visai pamiršau apie draugės žodžius. Ir prisiminiau tik vasario mėnesį, kai kartu su mama vaikščiojome turguje ir ji netikėtai pasakė: „Mano kolegos dukra, tavo bendraamžė, vasarą keliaus į Bulgariją. Galbūt nori kartu su ja?“ Esu tikra, kad tada buvau laimingiausia paauglė pasaulyje (arba bent jau mano miestelyje).

Iškart pradėjau ruoštis: lankyti baseiną ir mokytis plaukti, ieškoti parduotuvėse maudymosi kostiumėlio, šortų, marškinėlių, treniruotis kalbėti angliškai. Su tėvais nusipirkome didelį lagaminą. Negalėjau sulaukti mokslo metų pabaigos. Jau buvo nebesvarbu, kokius pažymius gausiu, nes nepaisant jų, susitikimas su jūra įvyks – kelionė gi jau apmokėta. Ir nė vienas aštuonetas mokykliniame dienyne negalėjo sugadinti mano džiaugsmo. Nebijojau ir beveik dviejų dienų autobuse, prastų kelių Ukrainoje ir Rumunijoje, stovėjimo pasienyje ir visokių gandų, kad pasienio apsaugos pareigūnai neišleis iš Baltarusijos...

Autobusas išvažiavo liepos pradžioje, naktį. Nekantriai laukiau, kada pagaliau pamatysiu jūrą, galvojau: kokia ji realybėje, ne televizijoje? Kai kirtome Rumunijos ir Bulgarijos sieną, visą laiką žiūrėjau pro langą: kur, kur gi ta jūra? Pagaliau ji pasirodė tarp kalnų ir medžių, ir aš apsidžiaugiau kaip mažas vaikas. Ji spindėjo saulėje, auksinės bangos dengė vandens paviršių, o vanduo buvo tamsiai mėlynas ir traukė link savęs. Norėjau, kuo greičiau teleportuotis į viešbutį ir bėgti į paplūdimį.

Stovėdama krante iki kulkšnių smėlyje negalėjau patikėti, kad mano svajonė po tiek metų išsipildė. Kad jūra yra reali ir milžiniška, iki pat pasaulio krašto. Kad vanduo yra skaidrus ir šiltas, jame galima pamatyti ir žuvų, ir medūzų, ir smėlį dugne. Kad vakarais saulė piešia ant vandens kaip ant drobės ryškų spalvotą paveikslą. Kad jūra apkabina tave, jeigu ateini pavargęs nuo karščio ir žmonių, ir kalba su tavimi raminančiu bangų šnabždesiu.

Nors jau ne kartą mačiau jūrą nuo paauglystės, vis tiek kiekvienas pasimatymas su ja buvo labai skirtingas ir emocionalus. Juodkalnijoje, kurią aplankiau po pirmų metų universitete, mėlynas vanduo ir žvirgždėti paplūdimiai gniaužė kvėpavimą, ypač iš viršaus. Estijoje jūra sutiko mane su vėju ir neramumu, nes atvažiavau žiemą – irgi buvau nerami dėl problemų darbe, noro kažką keisti gyvenime ir nuovargio nuo stabilumo, kai kiekviena diena panaši į praėjusią ir jau gerai žinoma, kas bus rytoj. Emigracija iš Baltarusijos dėl protestų, po to vėžys neleido man vėl susitikti su jūra beveik penkerius metus. Visada buvo daug kitų reikalų… Kadangi esu POLA kortelės turėtoja (kortelė išduodama onkologiniams ligoniams visoje Lietuvoje), turiu teisę į 80 procentų lengvatą viešajam transportui, nuolaidas viešbučiuose ir sanatorijose. Bet net šita aplinkybė nemotyvavo bent porai dienų pamiršti apie darbą ir atvykti prie jūros. Tik pasidariau tatuiruotę su švyturiu tarp bangų — kad jūra visada būtų su manimi.

Praėjusiais metais, prieš antrą vėžio atkrytį, atostogavau Latvijos pajūryje su draugais. Bet šita kelionė man neatnešė džiaugsmo, nepaisant to, kad pirmą karta aplankiau Baltijos jūrą. Tikriausiai kūnas jautė, kad viduje jau vyksta kažkas keisto, nors tai dar buvo nematoma. Mintyse taip pat vyravo abejonės dėl kūno būklės. Nors oras pajūryje buvo puikus: šilta, be lietaus – tinka maudymui, sėdėjimui prie jūros ar gulėjimui ant smėlio, bet tik ne man tuo metu. Jaučiau baimę, norą grįžti į namus ir tiesiog būti savo lovoje. Vėlai vakare išėjau iš viešbučio, stovėjau šalia vandens, žiūrėjau į tamsią jūrą, netgi norėjau pamatyti kažkokį ženklą. Ir tada kiauroje tamsoje tolumoje pradėjo mirgėti balta žvaigžė. Tai buvo švyturys. Ir jis, atrodė, norėjo nuraminti: „Tu ne viena, tu esi galinga, kaip šita jūra, aš su tavimi ne tik ant tavo odos, bet ir tavo sieloje“.

Po dviejų mėnesių man buvo diagnozuotas vėžio atkrytis, bet jūra visada buvo su manimi. Svajojau apie ją ir gulėdama Santaros klinikose. Nors ir buvo suprantama, kad dar daug laiko nepasimatysime. Atsimenu, kaip ilgomis naktimis žiūrėdavau turkiškus serialus, kur visada šviečia saulė, visada šilta vasara ir veiksmas vyksta tik prie jūros. Ir taip norėjosi būti tame spalvotame pasaulyje, o ne matyti pro langą sniegą, o šalia lovos – begalines besikeičiančias lašelines. Transplantacijos metu aiškiai supratau, kad po ligoninės būtinai turiu susitikti su jūra. Ir būtinai Lietuvoje, nes gyventi čia ir neapsilankyti pajūryje – nesąmonė. Todėl dar pavasarį pradėjau planuotis atostogas Palangoje.

Po paskutinio pasimatymo su jūra jaučiau vidinę jėgą, pokyčius. Tarsi pati tapčiau panaši į jūrą – stipri, rami ir pasitikinti ateitimi. Vėl atvykusi prie jūros, nenorėjau sėdėti viešbutyje nė minutės, todėl iškart su kuprine nubėgau iki paplūdimio. Ir ten, sėdėdama tiesiog ant smėlio, supratau, kad šitas pasimatymas su jūra visai kitoks. Pirmiausia, prieš jį sulaukiau skambučio iš ligoninės ir sužinojau, kad po daug mėnesių sunkaus gydymo esu remisijoje. Antra, galvoje ir sieloje nebebuvo baimės dėl gyvybės ir sveikatos. Ramybė, saugumo jausmas, tikėjimas Dievu leido laisvai kvėpuoti ir pagaliau pavyko pajausti jūros kvapą: drėgną ir sūrų. Tik šį kartą jūra buvo rami, tingi, net bangų šnabždesys skambėjo maloniai, tarsi sveikintų mane su remisija. Visą savaitgalį vaikščiojau prie jūros, nueidama tūkstančius žingsnių: prieplauka, paplūdimiai, nuošalūs kampeliai, kur galima pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Ir nuolat fotografavau, kad tikrai nieko nepamirščiau. Net prieš išvykstant iš Palangos specialiai atsikėliau anksčiau ir nuėjau atsisveikinti su jūra. Tikiuosi, neilgam.

Rašydama šį tekstą, prisiminiau save vaikystėje. Mažai mergaitei iš mažo miestelio atrodė, kad ji liks ten visam gyvenimui, kaip ir jos tėvai, neturės pinigų kelionėms ir niekada nepraleis atostogų prie jūros. Tada net negalėjau įsivaizduoti, kad po daug metų gyvensiu vietoje, iš kurios iki jūros – vos kelios valandos kelio. Ir nereikės žiurėti filmų tam, kad ją pamatytum – užteks nusipirkti bilietą į traukinį. Ir kartais man atrodo, kad Dievas dėl to padėjo man likti Lietuvoje. Dabar tikrai žinau, kad net ir atrodžiusios beprotiškos svajonės gali tapti realybe. Tai reiškia, kad svarbiausia – niekada nenustoti svajoti, nes šis vertingas įgūdis gali padėti išsilaikyti sunkiais momentais, kai atrodo, jog gyvenime nebebus nieko gero. Dievo dėka vaikiška svajonė jau išsipildžiusi, todėl galiu sugalvoti naują (nors jau ir nesu vaikas). Ir jei nors reikės palaukti iki jos įgyvendinimo, niekada nepamiršiu, kaip viena maža mergaitė klausdavo savo mamos: „Kada mes važiuosime prie jūros?“, o dabar kiekvieną savaitgalį gali ja džiaugtis.

    [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]

Autorius: Liepa Viltis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama