Ieškoti asmens?

Visi esame girdėję prancūziškų detektyvų išpopuliarintą posakį, kad kiekvienoje byloje yra siūlo galas – kažkur esanti moteris. Apmąstydama šių dienų aktualijas Ateitininkoje, sielovadoje ir bendrai visuomenėje, aš siūlau daryti jo korekciją ir kviečiu ieškoti Asmens.

Prieš gerus metus ištrūkau į pirmą studentų ateitininkų žygį ir ten, Punsko bažnyčioje, mus lydinti moteris rodė mums mažą nuotrauką remėlyje ir pasakojo, kad o, tai toks kunigas! Arvydas Žygas! Tuo metu man šis vardas jokių sąsajų nekėlė; geras kunigas – puiku, argi maža Lietuvoje tokių? Ir tik gerokai vėliau ėmiau skaityti apie jį, kas jis toks buvo. Ieškoti žmogaus ir jį atrasti? Nuskamba mano galvoje klausimas, kai skaitau arkivyskupo Kęstučio Kėvalo žodžius, tartus iš sakyklos A. Žygo laidotuvių savaitę: „Įsiklausymas į žmogų, tarsi niekas daugiau aplinkui neegzistuotų; tas žvilgsnis pasilenkus prie žmogaus ir klausimas: „Kaip gyveni?“ Tas nuolatinis Jo troškimas žmogų vesti prie Dievo ir atvedus džiaugtis kaip didžiausiu gyvenimo laimėjimu.“ Sustingstu beskaitydama. Žygo gi nebėra. Tačiau tai, kuo jis gyveno, verta pritaikyti ir savame gyvenime. Kur mes ieškome Asmens ir atrandame jį, su visu kūnu?...

Nagi, vienas iš būdų kalbėti apie asmenį, kaip tokį, yra Kūno teologija. A. Žygas ir tuo rūpinosi, ir 2004 metais Kaune skaitė paskaitas apie tai. Paskaitos yra skaitomos ir dabar, ir niekur taip kaip ten neišryškėja vėl ta pati tiesa: asmuo yra brangus; norėtas, kurtas su džiaugsmu. Pas asmenį ateina Viešpats, trokšdamas jį išgelbėti. Ant mūsų namų gonkelių Viešpats prisėda, kol mes vaikomės pasaulio. Į mūsų kasdienį gyvenimą – egzaminus ir pasimatymus – galime ir turime jį pasikviesti. Nes tam esame sutverti, tame mūsų laimė. Kartais vis kažką girdim apie didįjį prigimties šauksmą, lyg kažką blogą, bet mūsų prigimtis yra ir su Dievu bendrauti. Jį mylėti, jam vienam tetarnauti.

Meilė įmanoma tik tarp asmenų. Ne tarp Idėjos ir Vardenio Pavardenio. Kol nesuvoksime, kad mes tikime į vieną Dievą trijuose asmenyse, apie jo meilę mažai ką suprasim. Ant kryžiaus mirė Sūnus, jo megztą tuniką pasidalino kareiviai. Jis Prisikėlė. Jį atsiuntė Tėvas ir buvo atsiųsta Dvasia guodėja. Mūsų senojoje Arkikatedroje kažkada per rugsėjo 1-ąją ilgai žiūrėjau į dešinėje esančią Kristaus skulptūrą. Menas, jūs man galit sakyti. Didi išraiška! O aš spoksojau į skulptūros kojas. Tiksliau, sandalus. Kai imu manyti, kad Jėzus gal mūsų vargų nemato, prisimenu Emausą; du vaikinukai lekia iš miesto. Keliauninkai ir tiek. Tačiau Jėzus pas juos ateina ir tarytum suvaidina, kad nežino, kas visai neseniai Jeruzalėje įvyko, klauso jų pasakojimų, vėliau sako, kad eisiąs toliau, tik va keliauninkai pasikviečia jį kartu, norėdami pasirūpinti, gi „diena jau besibaigianti“. Jie bando jį pasaugoti. Ir jis sutinka. Dulkini vietovių keliai, ilgėjantys šešėliai, Jėzus, einantis su jais… Kada gi mes imsim savo Viešpatį matyti kaip asmenį? Skaityk lėtai lėtai Bibliją ir tau bus atverti lobiai apie Viešpaties asmenį. Tingi? Ką gi... jei nori pažinti asmenį – teks paplušėti. Kiek mūsų žmogiškos jėgos teleidžia. Mūsų suvokimas – ribotas. Mažas. Trimečio vaiko rankytės – irgi mažos, bet tai nereiškia, kad kai jis apkabina tėvelį, jis to nepajaučia.

Atrask Viešpaties asmenį ir jį pamilsi. O žmones? Pajėgi mylėti bent vieną asmenį? Išties, išties linkėti, norėti jam gero? Tuomet aš patikėsiu tavo rūpesčiu visuomene! Kol kalbame apie visuomenę, apie sociumą, apie „tuos“ ir „anuos“ kurie „kalti“ ar „nuskriausti“ neretai mes esam pasmerkti taip nieko ir nenuveikti tol, kol disponuojame tik tomis masėmis. Šv. Teresė iš Kalkutos sakė: „Niekada nežiūriu į mases kaip į savo atsakomybę; žiūriu į asmenį. Vienu momentu tegaliu mylėti tik vieną žmogų, tik vieną, vieną, vieną... Taigi, pradėkite. Aš pradėjau – pasirinkau padėti vienam asmeniui. Galbūt jei nebūčiau padėjusi tam vienam, nebūčiau padėjusi ir keturiasdešimt dviejiems tūkstančiams... Tas pats galioja ir jums, tas pats jūsų šeimoje, tas pats jūsų bažnyčioje, jūsų bendruomenėje. Tiesiog pradėkite – nuo vieno asmens.“ Skaitysite ir turbūt linguosite galvą: gi žinoma, kas čia naujo? Naujo – nebūtinai, tiesa, tačiau tai vis dar išlieka sudėtingas uždavinys ir sunkesnis kelias. Dažnai yra lengviau skelbti nuo statinės prakalbą nei pakelti akis ir šiltai pasisveikinti su tais, kuriuos sutiksi eidamas į tą prakalbą. Per savo Didžių Darbų Vardan Visų Gerovės svarbumą gali pamesti, vardan ko viską darai. Taip nebūtinai nutiks! Ir aš nesakau, kad visuomenės labui vargti nereikia – reikia, tačiau turėki, broli ir sese, aiškiai prieš akis suvokimą, kad darai tai dėl asmens, vienokio ar kitokio, ir ypač to, stovinčio nejaukiai renginio salės krašte (nes jis nieko nepažįsta), kuris turi pats iš savęs neįkainuojamą vertę.

Eime toliau! Tai kaip įsimylėti asmenį? Reikia pažinimo! Tai vienintelis, mano supratimu, rimtas kelias į tai. Norint Jėzų pamilti, reikia apie jį bent truputį žinoti. Su žmonėmis taip pat – reikia žinių. Galiu pasidalinti viena patirtimi iš savo kaip gidės patirties: vieną kartą gavome užduotį vesti ekskursijas naujoje parodoje apie tapytoją Antaną Samuolį. Mes, gidės, žiūrėjome akis išplėtę į atnešamus jo darbus. Kadangi nesame meno mokyklų absolventės, nebuvome prieš tai daug apie jį girdėję. Išplaukę gūdokos gelsvos dėmės, žaluma, žmonės be veidų, Geltonos Moters (1933 m.) kiaurai veriantis žvilgsnis, neaiškios, nuliūdę saulėgrąžos... ak, dar vienas teplionių meistras – buvo galima lengvai ir greitai pasakyti. O gerbiamas skaitytojas galimai ir žino, kad šis seniai seniai Šveicarijoje miręs lietuvis meno pasaulyje yra plačiai pripažintas. Lietuvos dailės aukso fondas! Bet tai, kad pripažintas, nereiškia, kad mūsų akyse iškart ir liaupsių vertas. Tačiau po gerų kelių mėnesių mes tą Samuolį pradėjome labai gerbti, o kitos juokavo: įsimylėjom. Raktas į tokį pokytį? Akylas skaitymas atsiminimų apie jį, parašytų jo sūnėno. Žodis po žodžio, apie vargą, nepriteklių – buvimą vyriausiu broliu ligų kamuojamoje šeimoje – noras kurti, net jei nėra ne tik dažų iš ko nusipirkti, bet net ir drobių (tapydavo dažnai ant abiejų pusių, arba tiesiai ant savo buvusio paveikslo), šviesios akys, žaliakalnio šlaitai ir balta balta obelis... Visa tai ilgainiui pradėjo ryškėti kaip vieno asmens veidas; su išgyventais laimėjimais, pralaimėjimas ir su gyvenimą atspindinčia tapyba. Kažkas iš mūsų pradėjo net tą Antaną sapnuoti. Daug kas liūdėjo, kai parodą išardė; ne dėl atgal iškeliaujančio dailės fondo, bet dėl savotiško atsisveikinimo su asmeniu, su kuriuo per tapybą ir atsiminimus teko susipažinti.

Taigi asmens, tolimo ar artimo, pažinimas visada padės mums nenuklysti į puikybės bruzgynus. Kūno teologija, menas, istorija – tai pagalbos priemonės mums. Tačiau darydami savo kasdienybės žygdarbius ir ieškodami asmens, nepamirškime, kad esmė nėra vien žmogus, mūsų brolis ar sesuo. Arvydas Žygas ir jo frazė iš sparnuoto ir visiems ateitininkams žinomo eiliuoto kvietimo „Ateikite kurti“ mums primena: „Bet virš visko ateikite ne dėl savęs, ne dėl kito žmogaus, bet ateikite dėl Kristaus. Tai yra vienintelė prasmė.“