„Tu gali viską ir net daugiau“. Kaip onkologinė liga man padėjo pamilti savo kūną?

Vėžys grįžo netikėtai ir stipriai praėjusio rudens pradžioje. Aš buvau ką tik įstojusi į magistrantūrą, pradėjusi savanorystę Santaros klinikose, kūriau sekančių kelionių planus, nusipirkau bilietus į keletą „Žalgirio“ rungtynių. Darbe prisiėmiau keletą naujų pareigų — žodžiu, tikrai buvo ką veikti. Iš pradžių net ignoravau nuovargį — atrodė, kad su tokiu krūviu tai nestebina. Bet kai prasidėjo kvėpavimo sunkumai, supratau, kad vyksta kažkas negero.

Negaliu sakyti, kad negalvojau apie galimą onkologijos sugrįžimą. Kartais tokios mintys net neleisdavo man miegoti — nakties viduryje prabusdavau nuo košmarų, kuriuose gydytoja naujo vizito metu man sakydavo, kad Hodžkino limfoma sugrįžo arba kompiuterinė tomografija rodo naviką. Po tokių sapnų nebūdavo nuotaikos nei dirbti, nei bendrauti su draugais, nei važiuoti ar kažkur eiti. Aplankiau psichologą, pradėjau meditacijas, jogą, čigongą — tik tada atsirado trumpas palengvėjimas. Iki kito košmaro…

Vieną dieną man atrodė, kad baimės yra išgalvotos ir pervertintos, kad nieko panašaus nenutiks. Kitą dieną jau ruošiausi važiuoti į ligoninę, kur, kaip galvojau, tikrai bus diagnozuotas atkrytis. Ir, žinoma, retkarčiais pasitaikydavo minčių, kad mano kūnas mane išdavė susirgdamas vėžiu ir jei išdavė vieną kartą, išduos ir dar. Panašu į užburtą ratą. Niekas nežinojo apie mano psichologinę būseną — socialiniuose tinkluose skelbiau juokingas nuotraukas, renginių vaizdo įrašus, bet viduje kamavo juodas liūdesys. Net atrodė, kad būtų geriau, jei liga sugrįžtų, nes tada nuolatinė baimė pasibaigtų.

Neįsivaizdavau, koks žiaurus ir siaubingas bus kitas susidūrimas su Hodžkino limfoma. Kartu su kvėpavimo sunkumais (net po dešimties žingsnių kvėpavau taip, lyg nubėgusi dešimt kilometrų) prasidėjo silpnumas ir tinimas. Kolegos darbe tai pastebėjo: „Ar su tavimi viskas gerai? Gal nueik pas gydytoją?“ Pradėjau dirbti iš namų, bet situacija tik blogėjo. Jau sunku buvo atsinešti produktus iš parduotuvės, pasigaminti maistą, net apsirengti ir nusiprausti. Ir visą laiką galvojau – kas gali su manimi būti? Kažkodėl maniau, kad tai tikrai ne onkologija – aš juk prisimenu, kaip buvo pirmą kartą: be tinimo, kvėpavimo sutrikimų ir silpnumo! Mintyse buvo tik baimė: o jeigu tai kažkas labai rimto, jeigu man reikės operacijos? Užsiregistravau vizitui pas šeimos gydytoją, bet po to supratau, kad laukti tiek laiko bus labai sunku. Susidėjau lagaminą į ligoninę ir paprašiau draugų nuvežti mane tiesiai į priėmimo skyrių, kur dar visai neseniai savanoriavau.

Tik grįždama į onkohematologijos skyrių, pagaliau nusiraminau, nes žinojau: dabar košmaras pasibaigs, galiu negalvoti, kas vyksta su mano kūnu, nes gydytojai tikrai suras simptomų priežastį. Atkeliavau į palatą beveik naktį, o nuo ryto prasidėjo tyrimai: kompiuterinė tomografija, echoskopija, biopsija… Nesiskyriau su deguonies balionu, kurį man prijungė kvėpavimui — be jo buvo sunku išbūti net ir keletą minučių. Naktimis negalėjau miegoti — tik pusvalandį arba net mažiau, po to sėdėdavau ant lovos, laukiau, kol grįš kvėpavimas ir oro vėl užteks tam, kad užmigčiau. Atsimenu, kaip vieną naktį atsibudau nuo jausmo, kad man trūksta oro. Širdis paniškai plakė, o smegenys jau atsisveikino su gyvenimu...

Tik po pirmos chemoterapijos simptomai pagaliau baigėsi — bet stipriai nukrito ir mano svoris. Rankos, kojos buvo labai plonos, drabužiai tiesiog kabėjo ant manęs, kaip ant pakabos spintoje, o jėgos visai dingo. Bet aš labai norėjau gražinti kūnui gerą formą ir po sugrįžimo į namus kiekvieną dieną labai daug vaikščiojau aplink savo rajoną. Iš pradžių man užteko pusės valandos, po to — jau 40 minučių, po to — ir 50 minučių, ir daugiau. Po antros chemoterapijos, išeidama iš ligoninės, iškart užsiregistravau Tailando bokso (Muay Thai) užsiėmimams – galvojau, kad sportas tikrai padės atstatyti kūną.

Mėnesiai nuo antros chemoterapijos iki kamieninių kraujo ląstelių transplantacijos buvo labai produktyvūs. Manau, kad tik po kelių mėnesių baimės ir bandymų su ja susidoroti pradėjau gyventi. Lankiau kiną, koncertus, treniruotes, krepšinio rungtynes. Draugai, kolegos kviesdavo į svečius. Prasidėjo kalėdinis laikotarpis – labai nerimavau, kad iki jo pradžios grįšiu į ligoninę persodinimui ir praleisiu visą šventinį skubėjimą, kalėdines dainas ir mugę, ir eglutės įžiebimą bei Kalėdų atmosferą Vilniuje. Bet gruodžio pradžioje paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad iki sausio vidurio man paskirta spindulinė terapija. Nors tai reiškė, kad limfomos pėdsakai dar yra kūne, seniai jau nebuvau taip džiaugusis.

Atsimenu savo mėgstamiausios grupės „The Hardkiss“ koncertą. Šitos grupės muzika lydėjo mane nuo 2020-ųjų, todėl net gulėdama ligoninėje, gydymo metu klausydavau grupės dainas. Jos buvo kaip išsigelbėjimas, nes pamiršdavau apie silpnumą, kvėpavimo sutrikimus, košmarus. Ir kaip gerai, kad pavyko asmeniškai pasidalinti savo istorija su „The Hardkiss“ soliste Julija Sanina ir padėkoti jai. Ji net padovanojo man atviruką su autografu ir žodžiais „tu gali viską ir net daugiau“.

Spindulinėje terapijoje pastebėjau, kaip keičiasi laiko jausmas. Iš pradžių gulėti ketvirtį valandos aparate buvo labai sunku. Nežinojau, apie ką galvoti, ką veikti be telefono. Tada skaičiavau mintyse turkiškai, kalbėjau su savimi (irgi mintyse) angliškai ir lenkiškai — laikas tikrai bėgo greičiau. Paskutinėse procedūrose, atrodė, nereikėjo persijungti į ką nors kitą: tiesiog atsiguli ant platformos — ir per porą minučių slaugytojos jau sako keltis. Bet man norėjosi, kad dienos eitų kaip galima lėčiau, nes kiekviena iš jų vis labiau artino mane prie transplantacijos.

Būdama ligoninėje kamieninių kraujo ląstelių surinkime, kalbėjau su gydytoju iš transplantacijos centro. Iki tol galvojau, kad tokioje procedūroje nieko baisaus nėra (tik gulėti uždarame skyriuje tris savaites), bet gydytojas nuliūdino: iš pradžių lauks labai stipri chemoterapija, kuri nužudys visą imunitetą ir kraujodarą, o po to prasidės ir skausmas, ir pykinimas, ir pakilusi temperatūra, ir daug kitų šalutinių poveikių. Skambėjo baisiai, man atrodė, kad visai neišgyvensiu transplantacijos… Su tokia nuotaika vasario pradžioje atvažiavau į ligoninę. Net darbe įspėjau: jei neatsakysiu į žinutes ir skambučius, tai reiškia, kad viskas blogai. Mane paguldė į trivietę palatą, kitą dieną pastatė kateterį (vietą, kur jis buvo, skauda iki šiol) ir pradėjo chemoterapiją.

Tuo metu supratau, kad visada reikia tikėti savimi, savo kūnu, net jeigu gydytojai sako, kad gydymas bus sunkus. Julijos Saninos palinkėjimas buvo teisingas: žmogus yra stipresnis, nei galvoja. Palatoje, izoliacijoje tęsiau gyvenimą: dirbau, mokiausi kalbų, piešiau. Ateidavo psichologė, aplankydavo savanoriai ir draugai. Pirma savaitė buvo labai lėta, atrodė, iki išrašymo iš ligoninės liko visa amžinybė. Buvo užėjusi nuotaika pradėti skaičiuoti dienas ir braižyti jas ant sienų, kaip filmuose daro kaliniai. Laiko pojūtį galiausiai pakeitė tik transplantacija – iš tiesų, šitos procedūros trukmė mažiau nei 5 minutės ir gydytojai skyriuje atneša maišą su ląstelėmis į palatą kaip apdovanojimą. Ir tai tikra tiesa, nes pacientas iš tiesų būna apdovanotas: po tiek daug sunkumų jis gauna sveikas ląsteles, kurios pradės gyventi jo kūne, gaminti sveiką kraują ir liga pagaliau pasibaigs.

Su baime laukiau šalutinių poveikių, bet į gyvenimą stipriai įsikišo tik vėmimas. Nenorėdama galvoti apie savijautą, pradėjau žiūrėti skrydžių bilietus ir svajoti, kur keliausiu vasarą. Tada atrodė, kad vasara neateis, o iš ligoninės niekada neišeisiu. Kiekvieną rytą ir vakarą žiūrėjau į Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir prašiau palengvinti mano kančias ir pagreitinti laiką. Trečios gydymo savaitės pradžioje atsitiko dar vienas atradimas — net prie blogo žmogus gali priprasti. Pirmas vėmimo kartas mane išgąsdino, pradėjau piktintis savimi ir savo kūnu. Antra „ataka“ atkeliavo, kai pasakojau kaimynei, kaip neišlaikiau vairavimo teorijos keturius kartus. Pasakiau: „Palauk, tuoj pratęsiu“ ir įkišau galvą į puodą. Pačiai jau buvo juokinga, kaip lengvai suvaldžiau problemą.

Kaimynės išankstinis išvažiavimas (jos būklė po transplantacijos greitai pagerėjo) privertė mane susimąstyti: kodėl jai pasisekė, o man – ne? Negi mano kūnas toks silpnas? Mano kraujo rodikliai vis dar buvo dugne, nors transplantacija įvyko tik dieną po kaimynės. Galvojau keletą valandų – ir pagaliau radau priežastį. Kraujo atstatymui, kaip ir visam kūnui, reikia energijos, kurią mes gauname iš maisto. Jeigu nieko nevalgysi, energijos irgi nebus. Paprašiau draugų atvežti man kepsnių – ir suvalgiau didelę porciją vakare ir dar vieną – naktį. Kitą dieną, po rytinių kraujo tyrimų, slaugytoja jau pasakė: „Na va, rodikliai pradėjo augti“. Tai reiškė, kad iki mano išvažiavimo liko jau visai nedaug.

Prabuvau transplantacijos centre pilnas tris savaites ir labiausiai pasiilgau gryno oro, todėl draugai iškart po išrašymo iš skyriaus atsivežė mane į parką. Ir tai buvo didžiausia dovana. Kvėpavau ir negalėjau nustoti džiaugtis: esu laisva, galiu vaikščioti, matyti saulę ir sniegą ne pro langą, jausti vėją… Sėdėjome su draugais ant suoliuko, gėrėme arbatą su sausainiais ir girdėjome, kaip vanduo ežere mušasi į ledą. Atrodė, kad dugne tarsi groja muzika – o gal, taip ir buvo?

Nuo mano transplantacijos praėjo jau penki mėnesiai – bet tikrai atrodo, kad daugiau. Po ligoninės grįžau į muay thai, į darbą, prie skaitymo ir piešimo. Daug vaikščiojau ir ieškojau atsakymų: kodėl turėjau dar kartą praeiti per onkologiją? Galbūt tam, kad pakeisčiau savo santykius su kūnu? Visada maniau, kad mano kūnas yra silpnas ir negražus. Tik po šio etapo pradėjau savimi žavėtis. Supratau, koks nuostabus yra mano kūnas. Jis išgyveno litrus stiprių vaistų, spindulinę terapiją, transplantaciją ir tuo pat metu dirbo, treniravosi, užsiėmė kasdienybe. Ir dabar nepasiduoda: sportuoja, veža mane į darbą ir atgal, sėdi ofise aštuonias valndas, skraidina į keliones. Tai tikra stiprybė ir priežastis didžiuotis.

O gal šios patirties reikėjo tam, kad patikėčiau Dievu? Juk 2022-ais apie tai net nepagalvojau, nors buvo daug ženklų. O šį kartą galbūt tikėjimas padėjo man atsigauti. Tik Santariškių koplyčios sienos žino, kiek ašarų ten išverkiau ir kiek maldų sukalbėjau. Nuostabiausia, kad paskui pradėjau matyti, kaip Dievas atsiliepia į mano prašymus, kaip atveda mane į reikiamas vietas ir supažindina su reikiamais žmonėmis.

Šiuo metu vis dar laukiu kompiuterinės tomografijos rezultatų ir nežinau, ar liga išnyko. Tačiau esu tikra, kad Dievas neturi man blogų variantų, o mano stiprus kūnas gali susidoroti su bet kokiu iššūkiu. Nes aš galiu viską ir dar daugiau. Galbūt tai yra svarbiausia pamoka, kurią išmokau per kelis gydymo mėnesius.

  [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]

Autorius: Augustas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama