Gyvenimą pradedi vertinti tik artėjant mirčiai. Onkopacientės istorija

Man buvo 24 metai, kai sužinojau, kad turiu ketvirtą vėžio stadiją.

Aš, visiškai sveikas žmogus, mėgstantis sportą, aktyvumą, keliones, vieną dieną atsikėliau ir pamačiau, kad ant mano raktikaulio užaugo kietas „akmenukas“. Aš net nežinojau, kas čia gali būti, bet pagalvojau, kad gal užsigavau, ir „akmenukas“ netrukus dings. Bet jis nedingo – per keletą dienų pamačiau kaklo patinimą ir pradėjau kosėti.

Kaip daugybė žmonių, ieškojau informacijos internete, bandydama suprasti, kas nutiko su mano kūnu. Vienuose puslapiuose buvo parašyta, kad čia peršalimas – todėl pradėjau galvoti, kad tai gali būti tiesa. Ką tik buvo prasidėjęs šiltas pavasaris, todėl palikau spintoje paltą, bet žieminis vėjas dar periodiškai pūtė, o šešėlyje buvo šaltoka. Būčiau galėjusi nusiraminti, bet informacija kituose šaltiniuose mane išgąsdino. Viename forume radau, kad mano simptomai yra vėžio požymis. Man, jaunai merginai, atrodė, kad vėžys reiškia mirtį. Beje, nebuvau pasiruošusi ligai – nežinojau, o kas, iš tiesų, tai yra?

Reikėjo beveik mėnesio diagnozės nustatymui. Iš pradžių laukiau savo eilės pas šeimos gydytoją, po to vėl laukiau – kraujo tyrimų rezultatų, vizito pas pulmonologą, kompiuterinės tomografijos (pirmos mano gyvenime)... Prasidėjo vasara, bet nejaučiau džiaugsmo. Tik galvojau: kuo sergu ir kada viskas pasibaigs? Galų gale, karštą birželio pabaigos dieną gavau skambutį iš gydytojos-pulmonologės: „Jusų kompiuterinė tomografija labai bloga, čia vėžys ir jis plėtojasi“. Man jos žodžiai skambėjo kaip „jums liko gyventi pora savaičių“.

Aš verkiau visą dieną: transporte, parduotuvėje, vaistinėje, lauke… Ir kada pulmonologė iš poliklinikos vėl paskambino, pagalvojau – gal ji pasakys, kad suklydo, kad mano tyrimai geri ir aš galiu vėl laisviau kvėpuoti? Bet viltis buvo bergždžia: gydytoja pranešė, kad kitą dieną turėsiu atvykti į Santaros klinikas. Visą naktį nemiegojau — bandžiau žiūrėti serialus, bet ašaros neleido matyti ekrano. Verkiau ir keliaudama į ligoninę – atrodė, kad visas autobusas žinojo, kur aš važiuoju. Net užsidėjau kaukę tam, kad niekas nematytų mano raudonos patinusios nosies.

Kai sėdėjau planinės hospitalizacijos skyriuje tarp senų žmonių, negalėjau nustoti verkti. Buvo baisu, kas bus toliau, baisu dėl to, kad neturėjau nei artimųjų Lietuvoje, nei pinigų, nei darbo. Galvoje sukosi mintys: kodėl aš tokiame jauname amžiuje esu čia, tai ne mano vieta, neturiu čia būti, mano diagnozė tikrai klaidinga, nes aš nerūkau, negeriu alkoholio. Bet mane pakvietė į skyrių. Pradėjau verkti vėl — net dokumentuose, kuriuos pildžiau pas slaugytojas, liko mano ašarų pėdsakai.

Viskas pasikeitė, kai į mano palatą atėjo man paskirta gydytoja — jauna, plona, besišypsanti moteris su geltonai mėlynu manikiūru. Sakoma, kad pirmam įspūdžiui užtenka vos septynių sekundžių – dabar žinau, jog tai tiesa. Iškart supratau, kad šitai gydytojai noriu papasakoti apie visą savo gyvenimą  – nuo gėdos matematikos pamokoje penktoje klasėje iki mano išėjimo iš darbo prieš porą dienų. Ašaros kažkur dingo, vėl pradėjau šypsotis ir net artėjanti bronchoskopija su narkoze jau nebeatrodė tokia baisi.

Po bronchoskopijos atsikėliau reanimacijoje. Man sakė, kad procedūros metu prasidėjo kraujavimas. Buvo taip skaudu, net pagalvojau, kad kūnas mane išdavė. Šalia gulėjo mirštantis senelis, kitoje pusėje – vyras be sąmonės, sutvarsčiotas kaip mumija. Norėjau valgyti, bet man sakė, kad negalima. Iš nevilties pradėjau verkti ir maistą man atnešė. Čia buvo tikrai skaniausi varškėčiai mano gyvenime. O po to šalia lovos pastatė televizorių su turkiška melodrama, kurią žiūrėjau iki vakaro.

Po savaitės visokių procedūrų ir tyrimų pagaliau sužinojau savo diagnozę – Hodžkino limfoma, ketvirtastadija. Skambėjo nelabai optimistiškai, bet paskui gydytoja paaiškino, jog tokia limfoma greitai išgydoma. Prieš chemoterapiją turėjau daug nuostatų: kad pykins, kad negalėsiu vaikščioti, valgyti, praustis, gyventi viena nuomojame bute… Bet draugės, kurioms pasakiau apie ligą, pasiūlė gyventi kartu su jomis. Mano gyvenimas pasikeitė per keletą dienų: aš atvažiavau į ligoninę be darbo, be pinigų, be vilties, su beveik negaliojančiu leidimu gyventi Lietuvoje, o iš ligoninės išėjusią mane sutiko žmonės, kurie man sakė „tavo tikslas dabar — sveikti, o visu kitu mes pasirūpinsime“.

Atsimenu naktį prieš chemoterapiją. Palatoje aš gulėjau viena ir labai nerimavau dėl gydymo, net negalėjau miegoti arba ką nors žiūrėti. Pro langą buvo matoma švytinti tamsoje Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Aš sėdėjau ant lovos ir galvojau: kodėl būtent aš susirgau Hodžkino limfoma? Gal čia genetika? O gal priežastis yra mėgstamas greitasis maistas — sakoma gi, kad jis pilnas kancerogenų? Arba, galbūt, aš netyčia padariau kažkokią nuodėmę ir limfoma yra mano bausmė? Paskui įjungiau šviesą, paėmiau savo sketchbook’ą ir pradėjau piešti savo ligą. Prisiminiau kelis paskutinius mėnesius – mąsčiau, kuo jie buvo užpildyti?

Ir tada įvyko tikras (ir svarbiausias) atradimas – aš pati nemylėjau savo kūno, naikinau save mintimis. Galbūt to priežastis vaikystė, kai visą laiką man sakė, kad nesu verta kažko gero (aukštų pažymių mokykloje, pirmos linijos šokių kolektyve, kelionių). Augdama, radau tam įrodymų – nebuvau priimta į Erasmus programą, po to – į tarptautinę vasaros mokyklą, į darbą, kur norėjau dirbti. Ne kartą girdėjau iš kitų, kad mano didžiausia svajonė – keliauti ir pamatyti pasaulį – niekada neišsipildys, nes tai yra pramoga tik turtuoliams.

Mano nuostatos persikėlė su manimi ir į Lietuvą 2020-aisiais, kai išvykau iš Baltarusijos dėl protestų. Čia radau darbą su minimaliu atlyginimu ir galvojau, kad nesu verta nieko daugiau ir gerai, kad bent toks darbas yra. Dirbau iki galvos skausmo, pamiršdama pavalgyti, išsimiegoti, pasivaikščioti. Jokių pramogų, jokio sporto ir atsipalaidavimo, bet daug streso ir nerimo. Pinigų buvo tik nuomai, mokesčiams ir svarbiausiems poreikiams. Net vasarą neturėjau laiko ir pinigų išvažiuoti bent į Palangą, vietoj jūros sėdėjau prie kompiuterio. Atrodė, jog tai sąžininga: politiniai kaliniai Baltarusijos kalėjimuose irgi negali nei keliauti, nei vaikščioti, nei kokybiškai valgyti. Nemačiau, kaip pražydo Sakuros Vilniuje, praleidau daug saulėtekių ir saulėlydžių, negulėjau ant žalios minkštos pievos, nekvėpavau miško pušų spyglių kvapu. Tuomet gyvenau Lietuvoje beveik du metus, bet taip ir nebuvau nei muziejuose, nei renginiuose, nei kituose miestuose – galvojau, kad dar spėsiu. Mano svajonė buvo fotosesija žydinčiame pavasario sode. Apsivilkčiau jai gražią suknelę, pasidaryčiau makiažą, suformuočiau šukuoseną… Bet nenorėjau švaistyti pinigų tokiai kvailystei.

O po to atmerkiau akis reanimacijoje ir supratau, kad kito laiko nebus, kad galima ir nespėti, jeigu tik dirbi ir lauki, kai bus pakankamai laiko, pinigų arba kai politinė situacija nebebus tokia įtempta. Kad, jeigu nori kažką padaryti, kažkur važiuoti, kažkam pasakyti meilės žodžius, geriausia akimirka tam – čia ir dabar. Palatos ryto sutemose vėl verkiau – dėl to, kiek dienų praradau nenaudingiems dalykams, kiek valandų buvau ten, kur nenorėjau būti ir kodėl negalėjau suprasti šito ankščiau, nes tada viskas būtų buvę kitaip.

Manęs ne kartą klausė – iš kur turiu tiek stiprybės išgyventi paskutinę vėžio stadiją? Čia ir yra mano paslaptis – aš labai norėjau gyventi, bet supratau šitą tik tada, kai mano gyvenimas beveik pasibaigė. Galiu sakyti, kad tokia „šoko terapija“ padėjo: po ligoninės švenčiau savo gimtadienį su draugais, užsiregistravau į teatro mokyklą, pradėjau savanorystę „Gyvojoje bibliotekoje“, turėjau pirmą pikniką šalia ežero ir apsilankiau piešimo klube. Paskui radau mylimą darbą be persidirbimo ir su palaikančiais kolegomis, grįžau prie savo pomėgių (sportas, piešimas, skaitymas), nuvažiavau į kelionę...

Praėjo jau trys metai nuo tos baisios vasaros. Tačiau liga sugrįžo vėl – su naujomis pamokomis, kurias aš priėmiau. Ir vėl man pavyko pasveikti. Bet pirmą vėžio pamoką prisimenu iki šiol. Dabar, kai nenoriu kažko daryti arba kur nors eiti, kai noriu gulėti lovoje, mintyse persikeliu į palatą, į baimės atmosferą, kai prašiau pasaulį padovanoti man dar vieną šansą… Tai tikrai labai neblogai motyvuoja. Ir iki šiol stengiuosi gyventi taip, kaip nusprendžiau tada ligoninėje – būti atvira naujoms idėjoms, keliauti, rūpintis savimi, nešvaistyti laiko dalykams, kurie nepatinka. Ir svarbiausia – negailėti nei pinigų, nei laiko sau, įspūdžiams, mylimiems žmonėms, geriems žodžiams ir darbams.

  [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]

Autorius: Liepa Viltis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama