„Šita žinia apie meilę, todėl ją ir reikia perduoti su meile“

O kartais taip nutinka: studentai užsimano ir ima veikti. Skaito kilogramais sveriančią popiežiaus literatūrą, ginčijasi (tie mūsų ugningi krikščioniški debatai!) ir galop taria: apie tai turi sužinoti kuo daugiau žmonių. A, a, a! Nemanykit, kad čia jūsų laukia lengvutis greitas tekstas. Anaiptol – kviečiu giliai įkvėpti, nusiteikti – ir sužinoti, kaip susikūrė ir kodėl išvis veikia viena studentų iniciatyva, kurią labai palaikau. Nesakau – pavydėkit, sakau – imkit ir taip darykit, kai pajausit, kad sužinoję tiesą nebegalit jos pasilikti vien sau. Taigi aš įsijungiu besiožiuojantį google meets ir imu kalbinti dvi savo pašnekoves – Simoną ir Nedą. Pirmyn! Kaip susikūrė „Paruošei man kūną“ iniciatyva – nuo ko viskas prasidėjo? Neda: Viskas prasidėjo nuo Valentino – kaip aš įvardiju, nuo vaikino su dideliu troškimu. Dar kai studijavo biomechaniką čia, Vilniuje, jam į rankas pateko – nežinau, ar per kokį kunigą, ar kaip – Kristoferio Vesto įvadas į Kūno teologiją. Jis ją ilgai skaitė: sakė, po kiekvieno sakinio reikėjo 10-15 minučių apmąstymo, nes taip išnešė smegenis… Labai susidomėjęs, norėjo padaryti kažką apie kūno teologiją Vilniuje – kokias rekolecijas, tačiau nepavyko. Tada jis išvažiavo metams į Ukrainą. Ten mokėsi, ten augo kaip misionierius. Ten sutiko ir nemažai tikinčių žmonių. Tarp jų kildavo daug diskusijų apie santuoką; jų pačių patirtys buvo ne kokios, žodžiu, jie turėjo argumentų prieš santuoką. O jis, kaip prisiskaitęs Kūno teologijos, pradėjo atgal argumentuoti. Galiausiai, pritrūko argumentų, tai reikėjo daugiau kažką skaityti, todėl prisiskaitė daug knygų. Taip tiesiog netyčia gavosi… (juokiasi). Kas iš to išėjo? O gi jo paprašė parengti kursą paugliams apie Kūno teologiją. Tada paprašė moterų maldos grupė joms pravesti kursą ir tada dar ir suaugusiems padarė kursą. Ir kunigai ateidavo jo paklausyti.   [caption id="attachment_5197" align="aligncenter" width="640"] Studentų iniciatyvos „Paruošei man kūną“ nuotrauka[/caption] Po to Valentinas grįžo į Lietuvą. Čia pusę metų praleido vien studijuodamas tą storą Šv. Jono Pauliaus II knygą, kur sudėtos visos jo audiencijos, visi Kūno teologijos tekstai. Jis ją gavo Ukrainoje, todėl skaitė ukrainietiškai. Galiausiai visą perskaitė, išstudijavo dar kelias knygas ir paruošė kursą studentams, mūsų amžiaus žmonėms. Pusę metų jis tai ruošė, kitą pusę metų mes jau galėjom pradėti vesti kursą. Iš pradžių neturėjom nieko, tik kurso medžiagą iš Valentino. Tada su pagalba iš visokių jaunimo centrų gavom erdves. Tik buvo mums patiems neramu, ar legalu čia dalintis? Ar galim tai skelbti kaip tiesą? Todėl davėme kursą perskaityti kunigui Gabrieliui Satkauskui ir Kūno teologijos specialistei Lilijanai Marcinkevičiūtei, ir iš jų abiejų gavom leidimą tuo dalintis. Taigi susibūrė mūsų komanda, paleidom registraciją dešimtą valandą vakaro, o ryte jau radom tris registracijas! O iš viso užsiregistravo virš penkiadešimt žmonių. Ir viskas buvo statoma kartu su dalyviais – atsižvelgiant į jų norą buvo paruoštos ir skaidrės, nes jų nebuvo, žmonės nešėsi kas užkąsti, kas arbatos, kas naminį pyragą. Labai šeimyniškai...   [caption id="attachment_5198" align="aligncenter" width="640"] Studentų iniciatyvos „Paruošei man kūną“ nuotrauka[/caption] Simona: Aš buvau tuose pirmuose kursuose, labai jautėsi, kad susirinkę panašiai mąstantys – gal ieškantys – žmonės, kuriems įdomu. Būdavo, kad paskaitos labai užsitęsdavo, nes tiesiog diskusija kildavo vidury paskaitos. Viskas dėl to žmonių užsidegimo tikrai suprasti, kas čia vyksta. Viskas kartu vyko labai paprastai ir per tą paprastumą būtent man tas užsidegimas ir kilo – realiai matai kaip Viešpats laimina, IŠ NIEKUR atsiranda dalykai, keičiasi žmonės, keičiasi jų širdys. Labai gera stebėti, kaip tai vyksta. Ir dabar jūs vedate jau trečiąjį kursą – kaip sekasi šiuo metu, kas džiugina, kas neramina? Simona: Žinia, kad Valentinas po pirmo kurso išvyko. „Paliko jus!?“ – lepteliu aš, bet Simona ramiai man dėsto toliau. Simona: Išvyko ir paliko užsidegusių žmonių būrį. Ir nepaliko – jis lydi mus malda. Tai labai jaučias. Tačiau iš esmės liko buvę dalyviai ir ta pirmoji komanda. Tiesiog niekas nenorėjo, kad tai baigtųsi, nes buvo ant tiek gerai. Visa iniciatyva toliau ir tęsėsi iš to. Man, asmeniškai, tai pakeitė gyvenimą ir noris, kad ir kuo daugiau žmonių tai pakeistų. Kad jie sužinotų šią žinią. Dėl to mes ir likom. Valentinas buvo studijavęs, o liko studentai, kurie nėra specialiai šsilavinę, nėra baigę filosofinių dalykų. Todėl visą laiką labai daug skaitom, gilinamės patys. Mūsų komanda yra iš idėjos, iš širdies ir man tas yra labai gražu. Gražu, kad mes nenusišnekam, tikiu, kad Šventoji Dvasia saugo mūsų liežuvius. Šių metų kursą lanko ir viena vienuolė, iš jos labai gera girdėti patvirtinimą, kad „jo, viskas gerai!“. Gražu, kad įmanoma kažkuo taip užsidegti ir eiti tuo dalintis – o ne bijoti, kad oi, aš čia nemoku, nesu baigęs Kūno teologijos studijų, ką aš galiu čia pasakyti..? Bet GALIU! Nes tai apie tą patį Dievą, kurį mes mylim. Jeigu mes jį pažįstam iš vieno kampo, galbūt, kurio kiti žmonės dar nepamatė ir nepažino, mes galim tuo pasidalinti. Čia yra didžiausias džiaugsmas.   [caption id="attachment_5206" align="aligncenter" width="640"] Studentų iniciatyvos „Paruošei man kūną“ nuotrauka[/caption] Neda: Noriu dar pasidžiaugti, kad žmonės labai imlūs Kūno Teologijos žiniai; o ji yra priešinga pasaulio idėjoms. Dažnai kalbame, kad turime mirti sau, kad savanaudiškumas, išnaudojimas yra priešinga meilei ir kad meilė, pagarba sau ateina iš pagarbos Kūrėjui, kuris gyvena mumyse. Atrodo radikalūs dalykai, bet žmonės ateina, semiasi, pasitiki mumis. Aš tuo labai džiaugiuosi. Ačiū labai! O ar kartais jaučiate nerimą – atrodo, kad visa tai turėtų kainuoti tikrai daug jėgų. Daug skaitymo, terminų, organizavimo… Ar nepavargstat? Simona: Visada noris sužinoti daugiau. Suvoki, kad dar vistiek labai daug nežinai. Pasijauti kartais na, toks mažutis (juokiasi). Gal kartais tas yra baisoka – juk tai yra rimtos temos, nesinori „erezijų“ priskelbti, bet kartu yra ir tas patvirtinimas, kad nepriskelbiam. Aš jaučiu didelę atsakomybę, kad tai, ką pasakysiu, išgirs žmonės, ir jei kažkas bus ne taip, atsakomybė man. Labai svarbu nenusikalbėti, nenuvesti žmonių neteisingu keliu. Manau, turi žmogus tą jausti, nereikia pradėti galvoti, kad oi, jau aš tai tikrai nesusikalbėsiu, ypač, kai Kūno teologijoje yra tokios jautrios temos, kurios dažnai liečia žmonių asmenines patirtis. Todėl reikia eiti švelniai. Nesutraumuoti, neatmesti. Bet Valentinas labai gražiai buvo sudėliojęs, ir labai gerai visa tai perteikė, kai jis vedė. Aš tuo metu buvau dalyvė, ir jo klausiaus, man labai svarbu buvo pamatyti, kaip su meile apie visa tai kalbama. Juk šita žinia yra apie meilę, ir ją reikia pateikti su meile, o ne šaltais, sausais sakiniais, kur tik intelektualiai gali suprasti. Bent jau man – Kūno teologijos žinia yra tokia, kurią turi išgyventi, negali tik teoriškai priimti, turi pamatyti ir praktiškai, kaip tai gyvenime veikia.   [caption id="attachment_5195" align="aligncenter" width="640"] Studentų iniciatyvos „Paruošei man kūną“ nuotrauka[/caption] *** Viskas? Tikrai ne! Čia, mieli skaitytojai, turiu jums pasakyti, kad kalbėjome dar ir toliau, tačiau noriu pasaugoti jūsų akis ir tariu: laukite tęsinio! Antroje dalyje Simona ir Neda toliau pasakos apie šią studentų iniciatyvą ir aptars su manimi bendrąsias temos aktualijas: tai žino ar nežino Vilniaus studentai apie Kūno teologiją ir kokią nišą užima šie kursai tarp kitų kursų, be to, kokia nauda iš šios žinios tau ir man, kaip ji keičia mūsų gyvenimus? Jeigu sudomino ši studentų veikla, dar daugiau apie ją sužinosi facebooke ir klausydamas studentų podcasto. [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"]

Autorius: Karolina Klara Sadinauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama