Ir plaktukai turi savo likimus...

Habent sua fata libelli – Knygos turi savo likimus, – sakė II amžiaus romėnų rašytojas Terencijanas Mauras. Apsilankę Ignalinos rajone, Linkmenyse esančiame Plaktukų muziejuje, drąsiai galėtume sakyti Habent sua fata mallei – Turi savo likimus plaktukai. Tokia mintis vis kirba, kai vaikščiodamas iš vieno kambario į kitą regi ir bandai pakilnoti vieną kitą iš daugybės įvairiausių plaktukų, plaktukėlių, kūjelių ar plaktukžnyplių. Kiekvienas su savo istorija. Kiekvienas „asmenybė“. Kiekvienas – su savo paskirtimi. Kiekvienas – kitoks. Tiesa, šiandien muziejus dėl biurokratinių reikalavimų kukliai vadinamas Plaktukų ekspozicija.  

Plaktukų muziejų pasaulyje nėra daug – keturi. Vienas, pats didžiausias – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Aliaskoje, Heineso miestelyje, turi apie 2500 plaktukų. Šį muziejų 2002 metais įkūrė kalvis iš Klivlendo Dave Pahl. Kitas Australijoje – sukaupęs beveik 2000 plaktukų kolekciją. Ir net du Lietuvoje – Ignalinos rajone, Linkmenyse bei Vilkaviškio rajone, Degučių kaime, Sauliaus Matusevičiaus įkurtas.

Linkmenų kolekcijai pradžią davė verslininkai, mecenatai Žaneta ir Antanas Kibickai. Kolekcijos pradžia buvo gana romantiška. Vieną gražią dieną Žaneta prie jūros rado akmenį su skyle, kurį padovanojo vyrui. Ar tai kirvukas buvo, ar plaktukas? Kas žino? Šiaip ar taip, Antanui tas akmuo patiko ir davė mintį, kad jis galėtų būti gražios kolekcijos pradžia. Kaip tarė, taip padarė.  Ėmė kelionėse ieškoti įdomesnių plaktukų, vežtis juos į Linkmenis. Sužinoję apie bičiulio hobi, kitus ėmė dovanoti draugai. Kartais kokį plaktuką padovanoja lankytojai ar kas nors apsilankęs vėliau atsiunčia paštu. Štai vienas plaktukas net iš Suomijos siuntinio dėžutėje atkeliavo.

Per gerą dešimtmetį sukaupė plaktukų apie 500. Tada šią rimtą kolekciją padovanojo savo kraštui – Ignalinos savivaldybei, kuriai kolekcija ir priklauso. Šiandien ja galima gėrėtis buvusioje, gražiai renovuotoje Linkmenų mokykloje, kuri šiandien, deja, dėl vaikų stygiaus jau nebeveikia. Dabar čia – bendruomenės poreikiams tarnaujantis daugiafunkcinis kultūros centras. Ekspoziciją lankytojams aprodo ir apie plaktukų kelius bei klystkelius, o ir apskritai apie Linkmenų pakraščio gyvenimą mielai papasakoja Centro kultūros veiklų organizatorė Marytė Alesionkienė. Pasak jos, ekspozicijoje šiandien yra apie 700 plaktukų. Įvairių įvairiausių. Skirtingų dydžių, skirtingų paskirčių. Yra plaktukai mediniai, yra geležiniai, yra net šiaudinis, Ignalinos miesto simboliu buvęs. Yra vinims kalti, yra mėsai mušti, bulvėms grūsti, yra medicininiai ir stomatologiniai plaktukai. Yra plaktukai aristokratai, yra plaktukai plebėjai. Plaktukų yra ir ekspozicijoje esančiame pianine. Skirtingos vertės, skirtingos „tautybės“. Visi su savo istorijomis. Seniausi – iš akmens amžiaus – akmeniniai. Vertingiausias  – Aliaskos muziejaus savininko, su kuriuo Antanas Kibickas iki šiol gražiai bendrauja dovanotas, patentuotas. Gražiausias, nors tai ir subjektyvus vertinimas, „moteriškas“ plaktukas – subtilus, puošnus, smulkioms rankoms ir smulkiems darbams skirtas. Yra ir grynai dekoratyvinių plaktukų, nors kartais tas dekoratyvumas labai sąlyginis. Pavyzdžiui, teisėjo plaktuku vinies neįkalsi, bet žmogaus gyvenimą sudaužyti gali.

Muziejuje apsilanko apie 400 lankytojų per metus. Daugiausia – vasarą, moksleivių atostogų metu. Tada atvyksta ištisi autobusai ir muziejus prisipildo vaikų klegesio, ypač tada, kai pasiūloma sugalvoti norą ir įkalti didesnę ar mažesnę vinį į storą lentą. Marytė sako, kad iš vinies pasirinkimo ir kalimo gali daug pasakyti apie žmogų ir jo charakterį – kas ryžtingas, nebijantis iššūkių, o kas atsargesnis, padvejojantis.

Bet grįžkime prie plaktukų istorijų. Dauguma jų, kaip ir žmonių, tiesiog gyvena paprastą savo gyvenimą pagal paprastą savo paskirtį, kol galiausiai atsiduria savotiškame plaktukų panteone – muziejuje. Bet vieno plaktuko istorija tikrai sudėtinga.

Nuostabus nedidelis, rutulio formos koto, paukščio snapo plaktukėlis buvo pargabentas iš Maroko. Ten jaunas vaikinukas amatininko dirbtuvėlėje naudojo jį sudėtingiems meniškiems lėkščių raštams iškalti. Į tą dirbtuvėlę užklydęs mūsų muziejaus įkūrėjas Antanas suprato, kad šis plaktukas turi keliauti į Lietuvą. Labai nenorėjo vaikinukas maitintojo atiduoti. Bet dirbtuvės šeimininkas, gavęs solidžią sumą, pažadėjo duoti vaikinukui kitą plaktuką, o laimingas Antanas savo naująją brangenybę pasivežė Lietuvon. Mums belieka tikėtis, kad tolimajame Maroke  šeimininkas pažadą išpildė ir kalėjas vaikinukas neliko ir be plaktuko, ir be arabiškos duonos kąsnio...

Kas yra Linkmenų Plaktukų muziejaus globėjas? Ar lietuvių dievas-kalvis Teliavelis, kurio atvaizdas puikuojasi muziejuje, Saulę nukalęs ir į dangų numetęs? Ar kunigaikštis Lengvenis, XIII amžiuje valdęs Linkmenų pilį Ginučių piliakalnyje, kurio statula rymo Linkmenų parkelyje ir į muziejų mąsliai žvelgia?

O gal ir vienas, ir kitas, o podraug ir Tamsta, malonusis skaitytojau, kai į muziejų užsuki, vaikštai, žvalgaisi ir susimąstai, kad gal tikrai turi savo likimą plaktukai...

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą iš dalies remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama