Antanas Poderys:  Salako Mokytojas

Salako seniūnijos atstovė, projekto, skirto Antano Poderio 160-osioms gimimo metinėms paminėti vadovė Valentina Žigienė ir istorikas archeologas Šarūnas Subatavičius.

2024 metus Zarasų rajono savivaldybė paskelbė Antano Poderio metais. Būtent šiemet iškiliam Lietuvos mokytojui, aušrininkui, lietuvybės platintojui sukako 160 metų. Daugiau kaip tris dešimtmečius gyvenęs ir dirbęs Salake, Mokytojas paliko neišdildomą pėdsaką Zarasų krašto istorijoje ir žemiečių atmintyje.

Žengdamas pro Antano Poderio muziejaus duris apie patį mokytoją žinojau  mažai. Todėl mano palydovai – Salako seniūnijos atstovė, projekto, skirto Antano Poderio 160-osioms gimimo metinėms paminėti vadovė Valentina Žigienė ir istorikas archeologas Šarūnas Subatavičius man pasakojo ir apie krašto praeitį, ir apie patį muziejų, ir apie Antaną Poderį – pirmąjį lietuvių kalbos mokytoją Zarasų krašte.

Istorija prasideda 1906 metais. Būtent tais metais A. Poderys atsikraustė į Salaką. Tai buvo labai sudėtingas metas. Lietuva – Rusijos imperijos okupuota. Už nugaros – nepavykę XIX amžiaus sukilimai ir keturiasdešimt metų trukęs spaudos draudimas, prievartinis rusinimas ir lenkinimas. Lietuviai inteligentai verčiami ieškoti geresnio darbo toli nuo Tėvynės. Kita vertus, jau matosi ir pirmieji pragiedruliai. 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba – „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis. 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. 1905 m. gegužės 14 d. caras Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo leido mokyklose mokyti lietuvių ir lenkų kalbų. 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas. 1905 m. Lietuvoje pradėjo kurtis partijos, sąjungos – valstiečių sąjunga, socialdemokratų partija, demokratų partija ir kt. 1905 m. birželio 6 d. Vilniuje lietuvių visuomenės miesto teatre surengtame vakare Miko Petrausko vadovaujamas choras pirmą kartą viešai sugiedojo „Tautišką giesmę“.

Antanas Poderys gimė toli nuo Salako – Marijampolės apskrityje, Aleksoto valsčiuje, Mitkūnų kaime 1864 metų sausio  17 dieną. Tėvai – Juozas Poderys ir Magdalena Balaševičiūtė – laisvieji dvaro valstiečiai. Tautiškai nusiteikę tėvai stengėsi sūnų išmokslinti. Iš pradžių jį mokė  Zapyškio kaimo daraktorius, vėliau Antanas žinių sėmėsi Kauno miesto mokykloje ir Veiverių mokytojų seminarijoje. 1881 metais Antanas Poderys gavo mokytojo pažymėjimą ir buvo išsiųstas mokytojauti į Lenkiją, kur dirbo 23 metus.   

Panaikinus spaudos draudimą, į Lietuvą ima grįžti carinės valdžios išblaškyta inteligentija. Grįžo ir A. Poderys, tiesa, ne į gimtinę, o į  netoli Zarasų esantį Salako miestelį. Čia jis rado rusišką mokyklą su rusų tautybės mokytojais. Pradėjęs dirbti, jau pirmaisiais metais,  A. Poderys  ėmėsi mokyti lietuvių kalbos ir rašto, taip pat lietuviškų dainų. Su Salako šviesuoliais vaistininku  St. Vinkleriu, vargonininku A. Urbonavičium, klebonu A. Kryžanausku, vikaru F. Klimu subūrė bažnytinį chorą, vaidintojų kuopelę. 1909 m. per Šv. Petro ir Povilo atlaidus surengė pirmą viešą lietuvišką vakarą, buvo suvaidinti spektakliai „Amerika pirtyje“ ir „Neatmezgamas mazgas“. Bendravo su Zarasų ligoninės gydytoju Dominyku Bukontu, kuris susitikdavo su Jonu Basanavičiumi, gaudavo iš jo įvairių nurodymų, patarimų, parveždavo laikraščių, kuriuos A. Poderys dalindavo Salako gyventojams. Rašė eilėraščius  ir nedidelius prozos kūrinėlius, kuriuos siuntė į „Aušrą“ “, „Varpą“, „Vilniaus aidą“, „Lietuvos žinias“, kitus lietuviškus leidinius. Parašė lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ji liko rankraštyje, kurį A. Poderys galėjo naudoti savo pamokose. Mokėjo keturias užsienio kalbas – lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų, grojo fleita ir smuiku.

Antanas Poderys bendravo ir su bendrinės lietuvių kalbos tėvu Jonu Jablonskiu. A. Piročkinas knygoje „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ pamini, kad antrajame lietuvių mokytojų suvažiavime Voroneže 1917 m. Jablonskis buvo išrinktas valdybos pirmininku, o Antanas Poderys tapo valdybos nariu.

 Šiandien Salakas gerbia savo šviesuolį. Antano Poderio memorialinis muziejus yra Antano Poderio gatvėje. Prie namo – plokštė su žodžiais „Salako mokytojui, aušrininkui, lietuvių kalbos tyrinėtojui, gramatikos kūrėjui Antanui Poderiui ir jo žmonai Petronėlei. Ainiai.“

Pats namas dviejų aukštų medinis, įdomios konstrukcijos, statytas tais pačiais metais, kai A. Poderys atvyko į Salaką – 1906 m. Jį mokytojas nusipirko jau išėjęs į pensiją.

Pirmame muziejaus aukšte veikia Salako krašto švietimo raidos ekspozicija – fotografijos, dokumentai, kita informatyvi medžiaga, kuri labai aktuali šiandien, kai mokyklos Salake jau nebeliko. Antrame aukšte – A. Poderio gyvenamieji ir darbo kambariai su asmeniniais mokytojo šeimos baldais, buities rakandais, asmeniniais daiktais, knygomis, paveikslais, autentiškomis fotografijomis, dokumentais, suvenyrais, laiškais.

Šiandien muziejus priklauso „Švietėjo Antano Poderio paramos fondui“, kuriam vadovauja Salako seniūnas Renius Kisielius. Name iki 1976 metų gyveno Antano Poderio žmona Petronėlė Poderienė. Vėliau juo rūpinosi dukra Gražina Poderytė, todėl pats namas nebuvo išdraskytas ir jame išliko nemažai autentiškų dalykų. 2008 metais namas perėjo „Švietėjo Antano Poderio paramos fondo“ žinion, o 2012 metais jame buvo įsteigtas Antano Poderio memorialinis muziejus.

Minint A. Poderio jubiliejų, įgyvendintas projektas „Amžinųjų vertybių gyvastis: Antanui Poderiui – 160“. Gegužės 18 d. Salako kultūros namuose įvyko mokslinė konferencija, kurioje pranešimą skaitė profesorė, ekonomikos mokslų daktarė  A. Poderio proanūkė Birutė Poderytė Visokavičienė. Zarasų Ąžuolo gimnazijos direktorius, buvęs Salako mokyklos direktorius Rimantas Bikulčius parodė kelis A. Poderio rašytos gramatikos rankraščio puslapius. Konferencijoje dalyvavo ir kiti iškilūs Lietuvos mokslininkai bei kultūros veikėjai. Tai rodo, kad Antano Poderio atminimas gyvas. Tačiau tikriausiai visi jaučiame, kad gyvename pavojingą metą, kada laikmečio virsmas atneša naujas vertybes ir naujas pagundas, senuosius didvyrius nepastebimai stumdamas į šalį. Tų didvyrių atminimo išsaugojimas tampa nelengva našta ir sunkiu darbu, kurį pasiryžę dirbti ir dirba šių dienų Lietuvos šviesuoliai. O mes su Tamsta, malonusis skaitytojau, galime jiems ir palinkėti sėkmės, ir pagal išgales padėti.

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama